Klaipėdos universitetinės ligoninės Chirurgijos departamento vadovui, chirurgui, onkologui ir robotinės chirurgijos pradininkui Lietuvoje N.E.Samalavičiui šie metai įsimins, matyt, ilgam – 2022-aisiais jis baigė savo dvejų metų vadovo kadenciją Tarptautinėje kolorektalinių chirurgų draugijoje. N.E.Samalavičius yra antrasis medikas lietuvis, vadovavęs tokio lygio pasaulinei organizacijai.
15min pokalbis su N.E.Samalavičiumi – apie paciento ir gydytojo santykį, onkologinės ligos baimę bei apie tai, kuo skiriasi roboto atliekama operacija nuo gydytojo rankų.
– Kai žmogui nutinka bėda, užklumpa rimta liga, vienas iš pagrindinių jo norų – patekti pas gerą gydytoją. O kas yra tas geras gydytojas?
– Aš pasakyčiau labai paprastai. Kiekvienas gydytojas turi tapti savo srities profesionalu. Tai svarbu. Taip jis gali užtikrinti, kad galės padėti žmogui pačiu geriausiu būdu.
Eidami pas gydytoją mes tikimės, kad jis padarys viską, kas geriausia. Bet kaip ji tą padarys, netapęs tikru profesionalu? Nepasiekęs savo aukščiausio lygio? Jei to nebus – jis negalės suteikti geriausios paslaugos.
Kitas svarbus momentas – gydytojo žmogiškumas. Mano mokytojas sakydavo, kad operacija yra 50 procentų sėkmės, ką padarė chirurgas. Visa kita – tai priežiūra po operacijos, kontaktas su žmogumi, dvasinis palaikymas. Operacija išties tik 50 proc. darbo.
Geras gydytojas tas, kuris išmano, ką jis daro, kuriam rūpi žmogus ir kuris moka jo išklausyti.
– Kada atėjo supratimas, žinojimas, kad save galite vadinti geru gydytoju?
– Sunku pasakyti. Mano gyvenime buvo keli etapai. Pirmasis, kai mokasi ir žiūri į savo mokytojus, galvodamas, kada aš taip sugebėsiu?
Paskui tu pradedi asistuoti, dar vėliau – operuoti, po tam tikri laiko imi dirbti savarankiškai ir pastebi, kad gerai orientuojiesi, nebijai skirtingų situacijų. Jų – nesuplanuotų ir ekstra – chirurgijoje būna.
Tada ateina laikas, kai pasijunti viską galintis ir žinantis. Tačiau tas momentas būna ankstyvas, po jo seka kitas – priešingas, kai supranti, kad gali ne viską. Galiausiai pasieki brandos etapą ir imi vertinti dar kitaip. Žinai, kad tavo – kaip chirurgo – tikslas yra kaip įmanoma geriausiai padaryti darbą ir su mažiausiu komplikacijų skaičiumi.
Dar vienas svarbus momentas – suvokimas, kad bus situacijų, kada tu neišeisi nugalėtoju. Taip nebus. Visi tavo ligoniai nepasveiks.
Tačiau yra kitas vertinimo matmuo. Tu žinai statistiką, žinai, kiek vidutiniškai išgyvena žmonių, kiek jų pasveiksta pagal tos ligos vidurkį. Jei esi netoli tų rezultatų lygio – tai reiškia, kad tavo gyvenimo įdirbis buvo teisingas. Tai suteikia prasmę – juk ne tik eini į darbą, ne tik gauni algą.
– Dirbate ne tik Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, tačiau ir privačioje medicinos įstaigoje. Privati medicina palengvina paslaugų prieinamumą?
– Neabejotinai. Jei pažiūrėtume, ko Lietuvos gydymo įstaigose trūksta – tai įvairių specialistų.
Žmogui, norinčiam patekti pas konkrečios srities gydytoją, visų pirma reikia apsilankyti pas savo šeimos gydytoją ir gauti siuntimą. Tai užima laiko, tačiau tokia tvarka valstybinėse įstaigose. Kartais patekti pas specialistą reikia laiko ir siūlomi laikai, sakykim, nėra optimalūs.
– Nes talonėlis po trijų mėnesių?
– Tarkim. Šiuo atveju gali padėti privati medicina. Bet tam, žinoma, reikia turėti lėšų. Privati medicina palanki ir pacientui, ir gydytojui. Jam tai – galimybė padidinti savo praktiką, tai ir papildomi finansai. Tačiau privati medicina neturi būti dominuojanti, pacientas negali būti į ją stumiamas.
– Turbūt dažnai girdite šį klausimą: kaip žmogus priima žinią, kad serga onkologine liga? Kaip šią žinią pranešti?
