„Tačiau svarbiausia, kad gautos žinios ir įgūdžiai praverčia tada, kai susiduriama su vėžiu savo aplinkoje – toks jaunas žmogus jau žino, kokia tai liga, kokias ji sukelia problemas, ir kur ieškoti informacijos bei pagalbos, kaip elgtis su vėžiu sergančiuoju, kaip jam padėti“, – apie pagrindinę POLA misiją kalba K.Berulienė ir priduria, kad savanoriškas darbas tikrai prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo.
„Yra labai reikalingų darbų ir paslaugų, už kuriuos niekas negali sumokėti, tačiau jie labai pagerina kažkieno gyvenimą ir bendrą visuomenės ar tam tikros bendruomenės mikroklimatą. Esu girdėjusi onkologinio ligonio pasisakymą, jog vien žinojimas, kad yra pagalba, kad žinai, kur kreiptis, kur ieškoti informacijos, kad gali gauti nemokamą pagalbą, net jei tuo metu viso to ir nereikia, suteikia ramybę ir pojūtį, kad esi ne vienas ir esi visavertis visuomenės narys, kuriam kiti visuomenės nariai ateis į pagalbą, kai jos prireiks“, – savanorystę gyrė K.Berulienė.
Darbas su onkologiniais ligoniais paskatino į viską žvelgti paprasčiau
Iš Kauno rajono, Šlienavos, kilusi Alina Burinskaitė yra pirmoji pagal „Jaunimo savanoriškos tarnybos“ projektą savanoriauti POLA nusprendusi mergina.
Ji sakė apie savanorystės projektą sužinojusi iš savo onkologine liga sergančios mamos.
„Man tai buvo nuostabi galimybė išmėginti save savanoriškoje veikloje, nes dar niekada prieš tai nebuvo tekę savanoriauti“, – apie tai, iš kur sužinojo apie savanorystę POLA, pasakojo A.Burinskaitė.
Kartais reikia tiek nedaug – švelnaus žodžio ar jaukaus bei šilto apkabinimo, – apie įspūdžius iš POLA pasakojo jau du mėnesius ten savanoriaujanti A.Burinskaitė.
„Mane labiausiai motyvuoja tai, jog savanorystėje nėra vietos egoizmui, čia viskas vyksta nuoširdžiai, gerumas išmoko ištiesti pagalbos ranką tiems, kam to tikrai reikia – kad pakiltų ir įgautų vilties versti naują gyvenimo lapą. Mano savanorystė šiame projekte truks 4 mėnesius, tačiau ir po šio termino aš pasiryžau kuo tik galėdama prisidėti prie pagalbos onkologiniams ligoniams, nes jie yra tokie patys žmonės kaip ir mes visi. Kartais reikia tiek nedaug – švelnaus žodžio ar jaukaus bei šilto apkabinimo“, – apie įspūdžius iš POLA pasakojo jau du mėnesius ten savanoriaujanti A.Burinskaitė.
Ji sakė kiekvieną dieną pradedanti su dėkingumu už tai kad šalia jos yra laimingi ir mylimi artimieji.
