Ta proga dienraštis „15min“ lanko šios operos kūrybinę grupę. Kartu su jais bandome išsiaiškinti, kodėl lietuviai labiau nei operą mėgsta operetę ar miuziklą.
Opera skirta nevisiems
„Pirmaisiais savo gyvavimo metais operos galėjo klausytis tik karaliai ir jiems artimi didikai. Vėliau ji tapo pasiekiama visiems, tačiau ir tada, ir dabar šio žanro spektakliai buvo adresuojami elitui. Kad ir kaip aš nemėgčiau šio termino, turiu jį panaudoti. Žmogus, klausantis operos, turi nors truputį daugiau už visus išmanyti muziką. Tik tada pajus tikrą jausmą, kuris siunčiamas nuo scenos“. Tokiais žodžiais pokalbį su „15min“ pradėjo Kauno valstybinio muzikinio teatro režisierius Gintas Žilys. Menininkas šiuo metu beveik neišeina iš teatro. Kitaip ir negali būti: ant nosies premjera – penktadienį Kauno muzikiniame teatre atgims 1999 metais čia debiutavusi U.Giordano opera „Andrė Šenjė“, - todėl tenka intensyviai repetuoti. Tiesa, didžioji dalis muzikiniame kūrinyje dalyvaujančių artistų joje nėra naujokai. Šiemet prie gausaus būrio senbuvių prisijungė tenoras Vaidas Vyšniauskas. Režisierius jam patikėjo vieną pagrindinių vaidmenų – poeto Andrė Šenjė. „Kodėl Vaidas? Nes dabar jis jau gali puikiai atlikti herojaus partiją, kuri labai sudėtinga. Ne vienas pasaulinio garso tenoras Andrė Šenjė įkūnijimą laiko savo gyvenimo vaidmeniu, todėl pasirenkami tik geriausi“, - pasakojo operos režisierius.
Esu ne kartą girdėjęs, kaip prieš operą žmonės kalba, kad „ten nebus nieko gero“. Tačiau nesutikau nė vieno, kuris išėjęs iš jos kalbėtų taip pat. Sako režisierius G.Žilys, įsitikinęs, kad svarbiausia žmones pakviesti į operą.
Prieš vieną iš repeticijų persirengimo kambaryje „pagautas“ V.Vyšniauskas neslėpė taip pat svajojęs kurti Andrė Šenjė vaidmenį. Todėl jam rengėsi atsakingai. „Prieš 10 metų esu stebėjęs šios operos kūrimą ir atlikimą, vėliau - dainavęs ištraukas iš jos, todėl gerai žinojau kūrinį. Tačiau kurti vaidmenį joje „nuo iki“ nėra lengva. Man pačiam tai malonus iššūkis. Nes atlikdamas dramatiško tenoro partiją – o tokios yra „Andrė Šenjė“ – jaučiuosi augantis. Tai man labai svarbu“, - tvirtino solistas. V.Vyšniauskui, kuris nevengia įvairaus žanro kūrinių, net populiariosios muzikos, atrodo, kad lietuviai per mažai vertina operą. „Yra toks rusiškas posakis, kurį išversti galima maždaug taip: „operą reikia įsimylėti“. Mūsų publika to dar nepadarė. Tačiau be reikalo: operos, ypač veristinės, tokios kaip „Andrė Šenjė“, įtraukia tiek siužetu („Andrė Šenjė“ atkuriamas metas prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, kurios fone vystosi meilės istorija), tiek muzika. Dauguma „Andrė Šenjė“ arijų ir duetų laikomi aukso fondo kūriniais“, - pasakojo V.Vyšniauskas. Kartu su juo pagrindines partijas operoje atliks dar du profesionalai – Nomeda Vilkanauskaitė ir garsiausiu Lietuvos baritonu tituluojamas Vytautas Juozapaitis.
Garsenybių desantas
Garsių vardų netrūks ir kitose operų savaitės koncertuose. Balandžio 25 dieną Kauno muzikiniame teatre operoje „Sevilijos kirpėjas“ dainuos Vladimiras Prudnikovas ir „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Raminta Vaicekauskaitė, garsieji solistai Algirdas Janutas, Raimondas Baranauskas ir Gediminas Maciulevičius. Gegužės 1 dieną žiūrovų lauks opera „Karmen“, kurioje aistringosios čigonės partiją dainuos Dalia Kužmarskytė, Chosė – Vaidas Vyšniauskas, Eskamiljo – Vytautas Juozapaitis, o Mikaelos – šių metų „Fortūnos“ prizo laureatė Gitana Pečkytė. Iš televizijos projekto „Triumfo arka“ matytus atlikėjus Edmundą Seilių bei šio projekto laimėtoją Liudą Mikalauską bus galima išvysti gegužės 2-ąją pristatomoje operoje „Romeo ir Džuljeta“. Kartu su jais vaidmenis kurs Joana Gedmintaitė, Laimonas Pautienius ir praėjusio sezono „Auksinio scenos kryžiaus“ operos nominacijos laureatas Kęstutis Alčauskis.
Operos gerbėjo žodynėlis
Operos ištakos kildinamos iš senovės Graikijos ir krikščionybės. Teigiama, kad operos pirmtakės yra graikiškos tragedijos, kuriose aktoriams pritardavo chorai. Kitos versijos šalininkai mano, jog operos pradžia – krikščionybėje. Pastebima, jog senosios krikščionių misterijose, vaizduojančiose gėrio ir blogio kovą, būdavo ne tik vaidinama, bet ir šokama, dainuojama.
Pirmosios žinomos operos autorius – italų kompozitorius Jacopo Peri. Ji vadinosi „Dafnė“ ir pirmą kartą Florencijoje atlikta 1579 m.
Veristinė opera taip pat gimė Italijoje XIX a. pab. Žanro pavadinimas kilo nuo italų kalbos žodžio „vero“, kuris reiškia „tikroviškas“. Šio tipo operos kūrėjai siekė parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų, o ne apie kokį svajojo romantikai. Veristinių operų pagrindas – buitinė gyvenimiška drama. Veikėjai - nusigyvenę menininkai, miestiečiai, kaimo gyventojai. Veristinė opera primena novelę, kurioje vyrauja nelaiminga meilė, dramatiška santykių baigtis.
Lietuvoje operos istorija prasidėjo 1636 m., kai Vilniaus Žemutinės pilies Didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmosios operos – dramaturgo Virgillio Puccitelli ir nežinomo kompozitoriaus opuso - „Elenos pagrobimas“ premjera. Nuo XVIII a. antros pusės operą mėgo ir globojo žymūs Lietuvos didikai Oginskiai, Radvilos ir kiti. Jie išlaikė artistų trupes. Pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio Žemkalnio „Birutė“ - debiutavo 1906 m.
