LNK „Paskutinė instancija“ nusprendė įminti menkos valdiškos algos subrandinto milijonieriaus mįslę. Atmetę asmeninių pinigų štampavimo staklių, naftos telkinio po namu, nykštukų, bildukų bei kitas stebuklines versijas, iškėlėme dvi banalias.
Pirma versija – statybinė: prapuolė dalis nuo daugiau kaip 30 mln. litų, skirtų teatro scenos pagerinimui. Antra – spekuliacinė: valstybės išlaikomų meno kolektyvų perpardavinėjimas užsienyje. Ir ką? Nors šios versijos visiškai nedera su mūsų herojaus – aukštųjų menų vaidilutės – įvaizdžiu, visoms atsirado liudininkų, kurie tvirtino: "Jūs – teisingame kelyje!“
Įtartinos įkurtuvės
Mes vėl prie skandalingojo Laurų kvartalo, kuriame neteisėtai apsitverto valstybinės reikšmės miško priedangoje tarpsta brangiausi Lietuvos žmonės.
„Norime apžiūrėti vieno politiko namą", – beldžiamės į neteisėtai pastatyto sargo namelio duris. „O čia politikai negyvena", – atšauna sargas. O G.Kėvišas, liberalcentristas, Artūro Zuoko, t. y. Abonento, partijos kolega, kurį tasai Abonentas rinkiminiuose sąrašuose nenustumia žemiau trečio penketuko? „Kaip aš žinau, jis yra teatro direktorius", – pasidalija apsaugininkas.
Kad ir kaip vadintume tą poną, tačiau turime teisę apžiūrėti ir tautai parodyti jos išrinktojo valdas. Ponas apsaugininkas pirmiausia ginasi raštais. „Yra teismo sprendimas, kad tvora laikinai stovės, kol vyksta statybos“, – apsaugininkas moja žurnalistės panosėje kažkokiu lapu. Taip, tai – teismo sprendimas. 2008 metų gruodžio 24 dieną Vilniaus miesto apylinkės teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, prieš sėsdama prie šv. Kūčių stalo, nuo teisingumo „plotkelio“ pirmajai leido atsilaužti Laurų bendrijai. Tačiau tas teismo sprendimas neperleido jai mūsų miško, todėl mes vis vien eisime, nes kryptį žinome. Ir sklypo numerį – 11.
Deja, lentelės su 11 numeriu niekur nėra. Gal statyba jau baigta? Tuomet numeris pakeistas. O mūsų akiplotyje rikiuojasi vienas už kitą brangesni statiniai. Mūsų galva, G.Kėvišo skonį turėtų atitikti štai toks – žalvariu papuoštas, vieno aukšto, apkėtęs įspūdingą žemės plotą... Su baltu židiniu, kuris dera prie balto rojalio. O gal šitas: toks dvaro sodybos tipo? Labai didelis. Yra dar vienas ką tik baigtas namas, besiribojantis su dar statomu Nr. 12, tik jis taip pat nepanašus į būstą žmogaus, gaunančio 7000 litų per mėnesį. „Ant popieriaus“.
Gal atpažinsime iš automobilio? G.Kėvišas garsėja ypač prabangių modelių potraukiu. Jis sukiojo ir „Jaguaro“, ir „Porsche“, ir džipo, kainuojančio maždaug 200 tūkst. litų, vairą. Tačiau prie visų namų – tik gerokai prastesni, paskutinius vidaus apdailos darbus atliekančių darbininkų arba tarnų automobiliai.
Apskritai G.Kėvišo oficialią algą atitinka gal tik sargo nameliai. Ar tai reiškia, kad yra dar neoficiali ir nevaldiška algos? G.Kėvišo samdytoja Kultūros ministerija skuba mus informuoti: apie kokias nors privačiame versle gaunamas pono direktoriaus pajamas ji nežino.
Milijonierius iš valdiškos algos?
Prieš trejetą metų įvyko toks pokalbis. Žurnalistė: „Jūs deklaruojat turintis 800 tūkst. ne banke. Kur jūs juos laikot – namuose?“ G.Kėvišas: „Čia – jau ne jūsų reikalas." Žurnalistė: „Yra koks seifas, „tumbačka", stalčiukas?" G.Kėvišas: „Tumbačka", seifas, – va čia užeikit – pažiūrėsit." Žurnalistė – žingsnį į priekį, – G.Kėvišas krūtine uždengia tarpdurį.
800 tūkst. litų „ne banke“ pamatyti nei žurnalistei, nei gerbiamiems mokesčių mokėtojams nepavyko. Juolab sužinoti apie jų kilmę. Taip buvo 2006-aisiais. 2007-aisiais, Abonento sąraše kandidatuodamas į Vilniaus savivaldybę, G.Kėvišas konstatavo, kad tuos 800 tūkst. litų „ne banke“ tebeturi.
Pernai padėtis pakito, o mįslių padaugėjo. Štai deklaracija. Privalomas registruoti turtas – 1 mln. 220 tūkst. litų. Vertybiniai popieriai, juvelyriniai dirbiniai, meno kūriniai - 189 853 litai. Piniginės lėšos „tumbačkoje“ sumažėjo iki 290 550 litų. Iš viso – 1 mln. 701 tūkst. litų.
Žiūrim toliau ir matom stebuklą: 1 mln. 840 tūkst. litų paskola. Kodėl stebuklas? Ogi todėl, kad pirma, paskola viršija visą turimą turtą, o antra – ponui 55 metai. Iki pensijos liko koks 10-metis. Išdėsčius paskolą tam laikotarpiui, išeina, kad per mėnesį G.Kėvišas, apytiksliais skaičiavimais, turi grąžinti dvidešimt šešis su uodegėle tūkstančius paskolos ir palūkanų, o algos tegauna 7000 „ant popieriaus“...
Tiesa, tais metais deklaruotos kiek padoresnės – 400 tūkst. litų – metinės pajamos. Tik dėl jų taip pat problemėlė... Mokesčių sumokėta vos 7 proc. tos sumos. Mokesčių inspekcijoje mums paaiškina, kad didžioji dalis tų 400 tūkst. galėjusios būti vienkartinės pajamos iš turto arba akcijų pardavimo.
Tikriname: grafa, kurioje gali būti nurodyta turimų akcijų vertė per metus, ne sumažėjo, o padidėjo. Turto sąrašas – tas pats, t. y. jis gausėja. Mistika.
Nuo pat savo karjeros pradžios iki šios dienos G.Kėvišo tarnybinėje biografijoje nėra nė mažiausios properšos, kurios metu jis nebūtų dirbęs valdiško darbo ir gavęs algos iš lėšų, kurias mūsų valstybė skiria kultūrai.
„Milijonai direktoriaus namui“
Mistikos dar padaugėja, kai mes nusprendžiame patikrinti statybinę versiją. Mums žinoma, kad dosnusis Gediminas Kirkilas, o prieš tai ir Algirdas Brazauskas, tylomis, viešai neskelbdami nuolat didino Operos ir baleto teatro (LNOBT) finansavimą. LNOBT gauna 4-5 kartus didesnį finansavimą nei kiti Lietuvos muzikiniai teatrai. Bet ir to negana. Užpernai G.Kirkilas ėmė dešimtimis milijonų litų (projekto bendra vertė – 80 mln. litų) teatro scenos rekonstrukcijai finansuoti.
Audronė Žigaitytė sako, kad už tiek pinigų būtų galima pastatyti naują teatrą, o G.Kėvišas tiek užsiprašė tik scenai. Daugiau nei 30 mln. jau išleisti, todėl mums labai smalsu pamatyti, kaip atrodo tiek pinigų. Deja, teatras atsisako mus įsileisti. Tenka ieškoti kitų būdų. Rašome skundą Seimui. Iš ten į Kultūros ministeriją nuskrieja paklausimas su daug nuostabos šauktukų. Savaitės pabaigoje mes jau esame įrašyti į ministerijos nurodymą teatro vadovybei įleisti mus į teatrą bei supažindinti su dokumentais.
Štai taip! Demokratija suveikia ir mes Seimo narių Aurelijos Stancikienės ir Kazimiero Uokos kompanijoje atsiduriame teatre. Pirmiausia – į palubes. Čia sumontuota nauja įranga. Jokio stebuklo: ritės, trosai, automatinio valdymo spintos. Visa tai tam, kad galima būtų keisti dekoracijas ir šviesas. Apačioje – tas pats. Mechanizmai, kuriais keičiamas scenos pasvirimo kampas ir pan.
Daug smagiau tampa, kai pradedame kamantinėti mūsų palydovus, žmones, atsakingus už statybą, apie pinigus. Pasivedu į šalį vieną: „Kiek kainavo?“ – „Viršuje – apie 5-6, apačioje – apie 15-16." Mes čia – apie milijonus. Klausiu kito: "Viršuje – 15, apačioje – 16." Ponai, nors dirba ranka rankon, tačiau liudija dešimčia milijonų besiskiriančias sumas.
Mūsų kompanijai kyla sekliškas azartas. Prašom popierių: sąmatų, projektinių dokumentų, sutarčių. Sužinome, jog rangovas – Vokietijos firma – buvo pasirinkta konkurse, kuriame ji buvo vienintelė dalyvė. Buvo dar du, tačiau jie nepateikė pasiūlymų, kai sužinojo labai specifiškus užsakovo reikalavimus. Verčiant dokumentus, paaiškėja, kad nugalėtojams vokiečiams teatras sąlygas gerokai palengvino.
Toliau sužinome, kad konkursas vyko užsakovui neturint ikiprojektinių dokumentų, t. y. nesant jokio supratimo nei ko jis konkrečiai nori, nei kiek jo įgeidžiai kainuos. Būtų tas pats, jei jums nuėjus į parduotuvę „maisto" pardavėjas pasiūlytų kiaušinį (vištos, B klasės), o jūs jį nupirktumėte už 100 litų, nors turite problemų dėl cholesterolio kiekio kraujyje. Mūsų palydovai, atsakingi už statybas, patvirtino šią versiją: „Projektavo ir sąmatą rašė rangovo pasamdyta firma." Tada direktorius nuėjo pas G.Kirkilą, o tas išrašė pinigų. Iš pradžių – 32 milijonus. „Cholesterolio" problemą mums patvirtino visi, kurie kada nors koncertavo LNOBT. Teatras netinkamas muzikai. Akustika - baisi, todėl investuoti į sceną – absurdiška.
Tačiau investavo. Imame tą vienintelę sąmatą ir skaičiuojame. Apie 4/5 darbų dar nepadaryti. Sudėję visų jau padarytų darbų vokiškas kainas, gauname 21 mln. litų... Tiek pat, kiek nurodė tas „pigesnis" mūsų palydovas.
Mums liepia priskaičiuoti Pridėtinės vertės mokestį. Priskaičiuojame. 25 milijonai. O išleista daugiau nei 30 milijonų. Kažkuris Seimo narys praeidamas šnipšteli: „Štai ir suradai pinigų direktoriaus namui..."
K.Uoka apibendrina: „Tiek, kiek panaudota pinigų, padarytų darbų mes nematėme." Anot jo, čia žmonės „maudėsi piniguose", kurie buvo skirti „po kilimu", be viešos diskusijos, nors sumos yra tokios, kokių pakaktų nacionalinio stadiono arba suskystintų dujų terminalo statybai įpusėti.
Tačiau direktorius nenori nieko aiškinti. Jis kalbėsiąs tik tiesioginiame eteryje. Kaip prezidentas per šv. Kalėdas arba Abonentas baudžiamosios bylos išvakarėse.
Spekuliantas?
Nuo pat savo karjeros pradžios iki šios dienos G.Kėvišo tarnybinėje biografijoje nėra nė mažiausios properšos, kurios metu jis nebūtų dirbęs valdiško darbo ir gavęs algos iš lėšų, kurias mūsų valstybė skiria kultūrai. Iš pradžių pavadovavo Nacionalinei filharmonijai, vėliau pabuvo kultūros ministru, iš kur tiesiu taikymu pateko į Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriaus krėslą. Štai ir visa oficiali biografija. Gal G.Kėvišas gyvena dvigubą gyvenimą?
Mėginame išsiaiškinti su pačiu įkurtuvininku, tačiau jis atostogauja kalnų kurorte, o grįžęs praneša, jog kalbės tik tiesioginiame eteryje. Visai kaip A.Zuokas abonentinio skandalo įkarštyje. Deja, tokių pono direktoriaus įgeidžių patenkinti negalime, todėl ieškome kitų pagalbininkų.
Štai teatro tinklalapyje G.Kėvišas skelbiasi esąs įspūdingo muzikų sąrašo impresarijumi, t. y agentu, privačiu atstovu. Apie tai, kad G.Kėvišas organizuotų pasaulinio garso muzikų koncertus ne Lietuvoje, nėra jokių žinių. Dauguma tų atlikėjų dažnai arba ypač dažnai koncertuoja Lietuvoje, mokesčių mokėtojų lėšomis apmokamuose renginiuose. Kaip skelbėme ankstesniame tyrime apie „Vilnių – Europos kultūros sostinę", atvykėlių honorarai 45 ir daugiau kartų didesni nei Lietuvos atlikėjų. Net ir tų, kurie padarė tarptautinę karjerą.
Saulius Sondeckis, stebėjęs G.Kėvišo veiklą iš labai arti, pirmiausia pareiškė (ir tai atitinka teisės normas), kad, eidamas valstybines pareigas, G.Kėvišas neturi teisės kaip privatus agentas perpardavinėti Lietuvai užsienio menininkų pasirodymų. Kita vertus, profesorius nusiteikęs paliudyti: „Aš žinau, kad jis perpardavinėdavo mūsų kolektyvus. Daugiausia – Nacionalinį simfoninį orkestrą. Paskui – šitą mūsų Operos teatro baletą.“ Net buvo tokia agentūrėlė, per kurią ilgą laiką buvo prasukami lietuviams už užsienio gastroles mokami pinigai. 10 ar daugiau procentų likdavo tai agentūrėlei.
„Už tokius dalykus bet kur Vakaruose toks direktorius agentas sėdėtų“, – apie šią situaciją sakė vienas tarptautinę karjerą padaręs muzikas. Pasėdėjimo grėsmė, mūsų žiniomis, G.Kėvišui buvo iškilusi. Jo veikla buvo susidomėjusi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT). Tuomet atsirado liudininkų, esą G.Kėvišas imdavo dalį atlikėjams sumokėtų honorarų. Atsirado ir žmonių, kurie pasakojo, esą tarpininkas imdavęs procentą net nuo maestro Mstislavo Rostropovičiaus honorarų, sumokėtų Lietuvos valstybės iždo pinigais.
Tada G.Kėvišas ėmė viešai šnekėti, esą būti kartu ir privačiu agentu, ir valstybinės įstaigos, perkančios ir parduodančios muzikų pasirodymus, vadovu jam leidžiantys įstatymai. Kadangi tokių įstatymų nėra, tai FNTT tyrimo ėmėsi, tačiau staiga metė. Mūsų žiniomis, politiškai paspausta, nes oficialus atsisakymas skambėjo taip: „Pinigai „vaikščiojo“ už Lietuvos ribų, todėl mes negalime ištirti...“
G.Kėvišo kolegė, Klaipėdos muzikinio teatro vadovė A.Žigaitytė sako girdėjusi apie tokią pralobimo galimybę: „Pasikvieti atlikėją, kainuojantį 40 tūkst. eurų ar dar brangiau. 16 agentui mokamų procentų nuo jo honoraro yra savaime didesnė suma, negu nuo 1000 litų, kurie sumokami tokio pat meistriškumo Lietuvos atlikėjui.“ Beje, A.Žigaitytė dirba tokį pat darbą, kaip ir G.Kėvišas, tačiau jų gyvenimo būdas nė iš tolo nepanašus. Sąžiningas kultūros vadybininko darbas yra labai nepelningas.
O kiek uždirba ne Vilniaus artistai? „Čia, žinot, garsiai net sunku įvardyti... „Ant popieriaus" tos vadinamos sumos – yra vos viršijančios tūkstantį. Baleto artistai gauna dar mažiau." Taigi saviškiai gyvena žemiau skurdo ribos, užtai atvykėliams, kurie pasirenkami ne konkursuose, o per asmenines pažintis, uždarbiai išsipūstų iki mistiškų 240 tūkst. litų ar 500 tūkst. litų už valandos pasirodymą.
Dirigentas Vytautas Lukočius, Vilniaus ir Sibelijaus (Suomija) muzikos akademijų auklėtinis, sako, kad ši sistema jaunuosius atlikėjus verčia emigruoti. „Nelabai matau, dėl ko mes čia turim plėšytis", – sako tarptautinius apdovanojimus pelnęs muzikas ir priduria, jog taip, finansiškai diskriminuojant savus menininkus, susidorota su daugybe žmonių. Lietuvoje jie nereikalingi, nes čia aprašytoms agentūrinėms aferoms vietiniai netinka. Informacija gali nutekėti.
Anot V.Lukočiaus, toliau eidami šiuo keliu, mes prarasime jaunąją menininkų kartą, kurią ugdyti nėra prasmės, nes Lietuvoje darbo tie vaikai negaus. Vienintelis teisingas sprendimas būtų... ne, ne pasodinti vagis, bet atimti iš jų pinigus, padalyti juos taip, kad visur – Klaipėdoje, Panevėžy, Šiauliuose, Kaune, Marijampolėje – kuriančio žmogaus darbas būtų vertinamas taip pat, kaip sostinėje.
Dabar, kai G.Kėvišo, vieno iš šios ydingos sistemos architektų, veikla susidūrė su nauju viešumo išbandymu, kultūrinė bendruomenė dalijasi į stovyklas.
Vieni mano, kad A.Zuokas G.Kėvišą „išsuks“, kiti – kad visos ribos peržengtos ir atėjo metas pasiaiškinti iš esmės. Juolab kad žurnalistinio tyrimo metu mes aptikome ir smulkesnių dalykų. Tarkime, yra liudininkų, kad teatro vadovybė duoda nurodymus kasininkams atiduoti grynuosius pinigus be jokių dokumentų.
„Paskutinei instancijai“ yra žinoma, kada ir kas specialiosiose tarnybose apsaugojo mūsų herojų nuo nemalonumų per valdiškus namus. Jam palankūs pareigūnai tebedirba FNTT, o štai „advokatas“ iš Specialiųjų tyrimų tarnybos jau neteko darbo. Dar yra ir politinių rėmėjų, kurie gali pamėginti užglaistyti reikalą aukščiausiu lygiu. „Paskutinė instancija“ aktyviai stebės visus manevrus ir praneš apie tai savo žiūrovams ir skaitytojams.
