Dingo su visais 80 žaisliukų, po 1200 litų už vieną. Už tiek šiandien 2 mėnesius galėtų pramisti 160 pensininkų.
Vilkaitis amnestavo VEKS bendrininkus
Panašiai kaip Dublino eglutė prapuolė dar bemaž trečdalis milijardo mokesčių mokėtojų pinigų, o Generalinė prokuratūra lyg tyčiojasi: iškėlė gausybę bylų, ir visas „užraugė“. Jau daugiau nei metai – jokios žymės, kad jos būtų tiriamos. Todėl bylų personažai, tvirtinant 2010 metų biudžetą, vėl šeriami valstybiniais milijonais.
Daiva Bakutienė, Valstybės kontrolės 5-ojo audito departamento direktorė, spėjusi ištirti tik vieno VEKS pinigų eikvotojo – Kultūros ministerijos – 2008 metų buhalteriją pasiūlė pradėti tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūrą visam tuntui ministerijos klerkų.
„Gavom atsakymą, kad valstybės sekretorė jau atleista, kad viceministras nebedirba, o dėl visų kitų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir bausti atsisakyta“, – neslėpdama ironijos sako valstybės auditorė. Anot jos, amnestiją valstybės lėšų švaistytojų parankiniams – Kultūros ministerijos klerkams – paskelbė ministras Remigijus Vilkaitis besibaigiančių 2009-ųjų liepos pabaigoje. Tada, kai Vyriausybė peržiūrėjo biudžetą ir kirpo per skaudžiausias vietas.
Kur eglutė?
Mačiusieji teigia, kad Dublino eglutė buvo prašmatni – pusiau dirbtinė. Kažkas sakė, kad panaši į ją dabar stovi Vilniaus rotušės aikštėje. Suvirintojo svajonė: supinta iš žvilgančių metalinių strypų. Jaunų menininkų grupė, pasivadinusi „ekspertai.eu“, Vilniaus savivaldybėje ėmė ieškoti, kas ir kur paskutinis matė tą daugiau nei pusę milijono mokesčių mokėtojams kainavusį miražą.
„Klausėm savivaldybės, po kokius Europos miestus dar keliavo eglė? Atsakymas buvo: „Kiek mums žinoma, eglė toliau nekeliavo.“ Toliau klausėme, ar eglė buvo įžiebta Lince, kuris taip pat buvo Europos kultūros sostinė kartu su Vilniumi. Savivaldybė atsakė, kad ne. Tada klausėm, o kur ji yra sandėliuojama. Atsakymas buvo toks: „Departamento balanse eglės nėra, todėl galima manyti, kad ji iš Dublino negrįžo arba grįžo į privačias rankas.“ Tada mes paklausėme, ką su šia Kalėdų eglute darys šiemet? Atsakymas buvo toks: „Kadangi eglutės nėra, tai ir su ja susijusių planų nėra“, – pasakoja aktorius Audrius Nakas. Eglutė už daugiau nei 600 tūkst. Lt tiesiog išgaravo. Kartu su 80 žaisliukų, po 1200 Lt už vieną.
Mačiusieji teigia, kad Dublino eglutė buvo prašmatni – pusiau dirbtinė. Kažkas sakė, kad panaši į ją dabar stovi Vilniaus rotušės aikštėje. Suvirintojo svajonė: supinta iš žvilgančių metalinių strypų.
D.Bakutienė, Valstybės kontrolės 5-ojo audito departamento direktorė, pasakoja, kad panašus stebuklas įvyko ir su 2009 metų pasitikimo fejerverkais. Kultūros ministerija nesugebėjo pagrįsti jiems išleistų pinigų, nes 1,4 mln. Lt iškeliavo į Vokietiją vienu vieninteliu pavedimu, o ataskaitos, kam buvo išleisti tie pinigai, nėra.
Renginio sąmata liudija, kad tuos pačius darbus atliko ir lietuviai, ir vokiečiai. Tai reikštų, kad renginio kaina dirbtinai padidinta mažiausiai dvigubai. 3 mln. Lt, iššauti į orą, nusėdo konkrečiose piniginėse Lietuvoje.
„Tie patys darbai. Aukštalipių samdymas ir t. t. Kadangi darbų atlikimo aktų nėra, tai dabar mes nežinom, ar tų aukštalipių pakako lietuvių, ar buvo ir vokiečių. 1 mln. 400 tūkst. (bendra suma) pervesta prodiuseriui, ir dabar kyla klausimų, kas tuos darbus atliko?“ – aiškina auditorė.
Kultūros ministerija vien 2008 metais nesugebėjo pagrįsti mažiausiai 5 mln. Lt įvairiausių išlaidų.
Večerskis ir įkaitų drama
Po LNK „Paskutinės instancijos“ apsilankymo Nacionaliniame dramos teatre Adolfas Večerskis ir jo šeimyninė ranga tapo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tyrimo objektu. Tačiau septynis „veksinius“ milijonus į dekoracijų kilnojimo techniką investavęs ir dar 5 mln. laukiantis A.Večerskis lengvai pasiduoti neketina. Teatre ant skelbimų lentos atsirado raštas su spausdintu užrašu: „Adai, mes tave mylim ir gerbiam.“ Po tuo šūkiu – teatro darbuotojų parašai. „Paskutinės instancijos“ žiniomis, vieni pasirašo iš karto. Kiti – iš trečio.
LNK „Paskutinei instancijai“ ta situacija labai primena istoriją apie Karabasą Barabasą ir jo medinukų teatrą. Nelojalumu „Karabasui“ įtarti teatralai gąsdinami vienos tokios „Malvinos“ – Eglės Mikulionytės – likimo baubu.
E.Mikulionytė, apdovanota net dviem Šv. Kristoforo kryžiais, neteko darbo teatre išgalvotu pretekstu: esą ji neatvyko vaidinti premjeros. Eglė pasakoja, kad konfliktas kilo, kai ji pasiprašė išvykti į Japoniją pas mirštantį draugą. Planuotos išvykos metu turėjo vykti ne premjera, bet ilgus metus ėjęs spektaklis, kur kiekvienam aktoriui yra paruošta pamaina. Ji paliko prašymą ir išvyko. Aktorė pasakoja, kad grįžusi patyrė patyčias. Buvo šaipomasi ir iš mirusio jos draugo, ir iš jos pačios, siūlant pasiprašyti atgal į darbą už minimalią algą.
E.Mikulionytė spėja, kad dokumentus jos atleidimui rengė A.Večerskio dukra, įdarbinta teatro juriste. Večerskių šeimyninę rangą tirianti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija bendradarbiauja su Valstybės kontrolės auditoriais, tiriančiais teatro apsipirkimą VEKS pinigais, kai kėdės buvo perkamos po 700 ir daugiau litų, o dalis scenos įrangos įsigyta už 7 mln.
Teatro darbuotojai mano, kad tyrimai neturėtų sutrukdyti A.Večerskiui, esą remiamam paties R.Vilkaičio (ministras juk turės kažkur minkštai kristi iš politinių aukštumų), siekti dar vienos penkerių metų kadencijos.
Ministerija superka vogtas idėjas?
E.Mikulionytė nėra koks nors atskiras atvejis lietuviškose meno sferose. Odetė Abromavičiūtė, prodiuserė, VšĮ „Kultūros artelė“ direktorė, pasakoja, kad ją „pakrikštijo“, kai buvo dorojamasi su Sauliumi Sondeckiu. Priskirta „Sondeckio frakcijai“ Nacionalinėje filharmonijoje, O.Abromavičiūtė vieną rytą tiesiog rado savo kabineto duris su pakeista spyna.
„Klausiau Egidijaus Mikšio (tuometis Filharmonijos vadovas – R.J.), prašiau paaiškinti kodėl? Atsakė, kad per aktyvi, per energinga ir per familiari“, – pasakoja Odetė savo karjeros startą. Tačiau pagrindinė jos istorija – kita. O.Abromavičiūtė liudija apie kultūros pinigų „įsisavinimo“ sistemą, kurioje dominuoja su politikais (daugiausia – liberalcentristais) susiję vadinamieji „kultūros operatoriai“. Šie nesidrovi netgi apvogti politinio užnugario neturinčius kolegas ir parduoti jų idėjas Kultūros ministerijai.
Odetė pasakoja, jog buvo šokiruota, kai vieno tokio „kultūros operatoriaus“ renginyje iš scenos girdėjo savo parašytus tekstus, nors renginyje tebuvo viešnia. Ir tai buvęs ne vienintelis atvejis.
Moteris pasakoja, kaip pamokyta idėjų vagių savo sumanymą – festivalį „Metų laikai“ – patentavo patentų biure. „Pas ponią Sodeikienę, tuomet – būsimo kultūros ministro ir Kompozitorių sąjungos pirmininko Gintauto Sodeikos žmoną. Viską sudėjom į vokus ir išsiskyrėm“, – pasakoja Odetė. Po to projektas buvo nuneštas į Kultūros ministeriją ir Vilniaus savivaldybę. Finansavimas jam nebuvo skirtas, tačiau festivalį lygiai tokiu pat pavadinimu surengė Sodeikų bute registruota ir jų įkurta „kultūros operavimo“ įstaigėlė.
G.Sodeika, netrukus po to tapęs kultūros viceministru Artūro Zuoko kompanijos užvaldytoje Kultūros ministerijoje, nelinkęs prisiminti to atvejo. Jis, dabar jau einantis Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo pareigas, aiškina, kad tapęs viceministru tą įstaigėlę pardavė, tik pamiršo išregistruoti iš savo buto.
G.Sodeika sankcionavo ir garsiuosius fejerverkus, ir dar daugelį įtariamo „pinigų plovimo“ epizodų, kuriuos vykdė „kultūros operatoriai“, savo įstaigėles įkūrę, atrodo, tik tam renginiui. Fejerverkus rengė veikėjas prieš tai dirbęs „Rubikonui“.
Jeigu Kėvišas būtų nėščias...
G.Kėvišas vis dar nesugeba Generalinei prokuratūrai pateikti 20 mln. litų, išleistų pagal VEKS programą, pateisinančių dokumentų. Prokuratūra kantriai laukia ir scenų Nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriui nekelia. Ta proga Andrius Kubilius iš krizinio biudžeto parūpino pinigų tolesnei teatro rekonstrukcijai kitąmet ir dar dvejus metus į priekį. Numatyta finansuoti netgi priestato, kuriam nėra nei leidimo, nei projekto, statybą.
Tačiau auditoriams užkliuvo ne tik milijonai. Tikrinant VEKS ištakas – A.Zuoko kultūrininkų pinigams siurbti įkurtos įstaigėlės „Vilniaus festivaliai“ buhalteriją, paaiškėjo, kad tas žmogus nesibodi ir šimtais.
479 litai neteisėtų reprezentacinių išlaidų ir nuolat gaunama 3000 litų alga. G.Kėvišas ir jo antraeiliai darbdaviai „Vilniaus festivaliai“ nesugeba paaiškinti, kodėl milijonieriui valstybinio teatro direktoriui yra mokama alga už 4 valandų darbo dieną, nors tų valandų jis nedirbąs.
„O ponas Kėvišas čia sėdi darbe?“ – klausiame Vitalijos Varkulevičienės, VšĮ „Vilniaus festivaliai“ vyriausiosios finansininkės. „Jis nesėdi, bet ateina“, – atsako ponia. „O kiek kartų per savaitę maždaug?“ – klausiame. „Nežinau, jūs klauskit pono Kėvišo“, – atsiliepia ponia, kuri milijonieriui moka algą už darbą, kurio, pasak auditorių, jis neatlieka. Jeigu G.Kėvišas būtų nėščias, Generalinė prokuratūra jau galėtų jam kelti bylą dėl valstybės lėšų pasisavinimo, nes analogiškoje situacijoje atsidūrusios motinos dėl tokių pražangų patiria ir slapto sekimo įspūdžių. Klausomasi net telefoninių pokalbių.
A.Nakas atkreipia dėmesį į kitą aplinkybę. Būtent šitai G.Kėvišo darbovietei A.Zuokas, būdamas meru, pavedė organizuoti VEKS. „Ir tai – natūralu, nes tuo metu liberalai valdė Vilnių, jų lyderis buvo Vilniaus vadovas. Kai viskas apvirto, teko liberalams viską permesti į Kultūros ministeriją, kuriai vadovavo jų žmogus – Jonas Jučas.“
Taip, niekam neužkliūvant, Generalinei prokuratūrai vilkinant tyrimus, buvo sklandžiai „įsisavintas“ trečdalis milijardo mokesčių mokėtojų suneštų litų.
Dar daugiau – šį vakarą 19.40 LNK „Paskutinėje instancijoje“.
