Intelektualai kalbėjo apie trumpalaikes koalicijas, sudarytas ne ideologiniais pagrindais, ir energetikos problemas, bet vylėsi skaidresnių verslo ir politikos ryšių. Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje jie įspėjo apie sunkmetį, bet nulemtą tokių priežasčių, kaip karas, terorizmas, klimato pokyčiai ar epidemijos.
Tokios prognozės buvo išdėstytos 2002-aisiais Atviros Lietuvos fondo ir Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos surengtame konkurse „Lietuvos ateities scenarijai: 2010–2020 m.“ pateiktuose darbuose. Geriausiai įvertintų prognozių tekstus galima rasti čia.
Numatė gyventojų mažėjimą
Antrą vietą konkurse kartu su Demokratinės politikos instituto darbo grupe, vadovaujama tuomečio Seimo nario Andriaus Kubiliaus, ir po 35 tūkst. litų premiją (pirma vieta nebuvo skirta) tuomet pelnė Romualdo Buivydo vadovaujami autoriai.
R.Buivydas kartu su biologu Kastyčiu Beitu, sveikatos apsaugos viceministru (vėliau – ministru) Gediminu Černiausku ir ekonomistu Algiu Dobravolsku prognozavo valstybinio valdymo funkcijų kaitą. Jie analizavo rinkų, gamybos, ekonomikos ir valdymo globalizaciją, valstybės valdymo galių mažėjimą, etninę ir socialinę visuomenės fragmentaciją, įvairiems interesams atstovaujančių organizacijų gausėjimą ir jų įtakos valstybės valdymui stiprėjimą.
Autoriai numatė gyventojų skaičiaus mažėjimą dėl neigiamo gyventojų prieaugio ir emigracijos šuolio, visuomenės senėjimą ir fragmentaciją į interesų, etnines bei ekonomines-socialines grupes, imigraciją, kultūrų maišymąsi, individualizaciją, informacinių technologijų plėtrą.
Analizėje kalbama apie ekonomikos nuosmukį, kuris išties užklupo prieš kelerius metus, tačiau kaip galimos priežastys buvo minimi karas, terorizmas, netikėti klimato pokyčiai, epidemijos.
Vizijos autoriai įspėjo apie rinkų, valiutų sistemų, valdymo, kultūros, pilietybės, žiniasklaidos ir kitų informacinių sistemų globalizacijos stiprėjimą, valstybių, kaip institucijų su aiškiomis sienomis ir geografiškai apibrėžtu kapitalu, įvaizdžio silpnėjimą.
Prognozavo ne tokį spartų gyventojų mažėjimą
Paskatinamąją 5 tūkst. litų premiją už darbą „Demografinis iššūkis ir politinė, socialinė bei ekonominė Lietuvos raida“ laimėję Diana ir Ramūnas Janušauskai prognozavo, kad gyventojų mažės ir jie senės, nyks kaimiškasis gyvenimo būdas ir mažės žemdirbių, keisis šeima. Vykdomąją valdžią ribos visuomenės ir interesų grupės, ekspertai, biurokratija, tarptautinės korporacijos ir vietos magnatai, tarptautiniai susitarimai ir ES institucijos. Jie spėjo, kad ryšiai tarp verslo ir politikos bus glaudesni, bet skaidresni, sumažės visuomenės ideologinė poliarizacija, sustiprės liberalieji ir pliuralistiniai demokratijos elementai.
Atvykėliai bus integruojami į ekonominį, bet ne socialinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą – su tuo nesutiks nacionalistiškai nusiteikusi ir susitelkusi vadovaujančias pozicijas užimanti etninės daugumos dalis.
D.ir R.Janušauskams atrodė, kad partijos atspindės išsilavinusių vidutinio amžiaus ir pajamų miestiečių interesus, jos lengviau ras bendrą kalbą (vyraus trumpalaikės „tikslo“, o ne ideologijos koalicijos), didėjant šiuolaikinių žynių (ekspertų) įtakai mažės pasitikėjimas kitų, įskaitant žiniasklaidą, nuomone, tradicines religijas užgoš netradiciniai tikėjimai, modernios ideologijos bei juos išreiškiantys guru.
Vis daugiau gyventojų save lietuviais vadins ne dėl etninės kilmės, o dėl to, kad yra Lietuvos piliečiai, tačiau išliks nepakantumas mažumoms, didės pasipriešinimas imigracijai. Versle dominuos Šiaurės Europos ir germaniškųjų kraštų interesai, bus sunku pasivyti vidutinį ES gyvenimo lygį, slėgs energetikos problemos, užsienio skola ir sekli vietinė rinka.
Autoriai pateikė tris galimus scenarijus. Pagal pirmąjį („Seneliai be anūkų“), didelė emigracija ir mažėjantis gimstamumas per 20 metų gyventojų sumažins iki 3,2 mln. (surašymo duomenys rodo, kad jų jau dabar nebėra nė 3 mln. – red. past.). Pensininkų bus daugiau nei dirbančiųjų, o pensijų sistemos reforma neužtikrins garbingos senatvės. Maži atlyginimai ir nepakantumas kitataučiams ribos darbo jėgos imigraciją, todėl gyventojų etninė sudėtis smarkiai nepasikeis. Tradicinė šeima keisis sparčiau: šeimos bus mažesnės, daugės ištuokų, ne santuokoje gyvenančių šeimų ir gimusių vaikų. Politinis elitas išliks uždaras (įsileis nedaug naujokų), o politiniai vaidai primins surežisuotą spektaklį.
Antrame scenarijuje „Babelio bokštas“ prognozuota, kad gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės nestipriai iki 3,4 mln. žmonių. Gyventojų senėjimą ir emigraciją atsvers imigracija (daugiausia iš NVS, Azijos ir ES valstybių) bei didesnis gimstamumas. Etninių lietuvių sumažės iki 65 proc., gali prasidėti rasinės, etninės ir kitokios riaušės.
„Neapibrėžtumo sukeltas nestabilumo jausmas, išsilavinusio, visko „čia ir dabar“ norinčio jaunimo energija sukurs palankias sąlygas naujiesiems judėjimams (ekologiniams, politiniams, kultūriniams ir „vieno tikslo“) plisti.“
Trečiame scenarijuje „Tautinės valstybės pabaiga“ teigta, kad gimstamumas bus žemas, o emigracijos ir imigracijos mastas didelis, tad sparčiai keisis visuomenės etninė sudėtis.
Visame pasaulyje brangstantis maistas į skurdą pastūmėjo dar daugiau milijonų žmonių. |
„Atvira Lietuvos ekonomika sunkiai pakels eilinę šoko terapiją. Žlungant lūkesčiams greitai prasigyventi įstojus į ES, jauni žmonės spruks užsienin. Emigracija sujudins per sunkų transformacijos ir atsivėrimo pasauliui dešimtmetį paplautus tradicinės šeimos pamatus, gimstamumas smuks. Vis tik ES subsidijos ir emigrantų investicijos padės vietos ekonomikai atlaikyti išorinį spaudimą. Atvykėliai bus sparčiai integruojami į ekonominį, bet ne socialinį, kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą – su tuo nesutiks nacionalistiškai nusiteikusi ir susitelkusi vadovaujančias pozicijas užimanti etninės daugumos dalis, tuo tarpu kitos elito dalies pastangos integruoti atvykėlius baigsis fiasko.“
Tačiau autoriai įspėjo, kad vietos kultūrai teks absorbuoti vis daugiau pasaulyje dominuojančių kultūrų. Ilgainiui taps neįmanoma ignoruoti reikalavimų suteikti Lietuvoje įsikūrusiems žmonėms piliečių teises, juoba kad motyvuoti, darbštūs imigrantai prasiskins kelią į ekonominį, vėliau – ir akademinį, kultūrinį, galiausiai politinį elitą. „Lietuva palaipsniui taps multietniška, daugiarase, pasiturinčia demokratine valstybe“, – rašė D. ir R.Janušauskai.
Kūrybiški darbuotojai prieš gerontokratiją
Naujos ekonomikos instituto komanda (Dalia Vidickienė, Salomėja Jasinskaitė, Miglovaras Jankauskas ir Dalia Jurgaitytė) pateikė „Lietuvos valstybinio valdymo sistemos modernizavimo scenarijus 2010–2020 m.“.
Autoriai pasiūlė įsivaizduoti dvi valstybinio valdymo sistemas: kuriamą stengiantis atsižvelgti į pokyčius ir tokią, kurioje viršų paima konservatyvios jėgos, o pagrindiniu efektyvumo kriterijumi laikomas griežtų ir aiškių elgesio normų palaikymas.
Mokytojo ir dėstytojo profesija praras pagarbą visuomenėje, bus vis prasčiau apmokama. Pedagogais dažniausiai taps jaunuoliai, nesugebėję įstoti į kitas specialybes, o mokymo kokybė prastės.
Pirmame scenarijuje, pavadintame „Žinių skleidėjai“, buvo spėjama, kad ūkio struktūra iki 2020 m. smarkiai keisis: mažės pramonės ir žemės ūkio, vystysis paslaugų, ypač telekomunikacijų sektorius. Norėdamos konkuruoti, įmonės turės būti valdomos moderniais metodais, kitokiais, nei centralizuotas autoritarinis industrinės epochos valdymas. Biurokratiją keis adhokratija – holdingo tipo struktūra, kuri koordinuoja laikinų darbo grupių darbą. Tam reikės darbuotojų, veikiančių ne pagal vadovėlį, o ieškančių nestandartinių, kūrybiškų sprendimų.
„(…) Kils bendras kūrybiškumo lygis valstybėje. Prie šio proceso prisidės ir pertvarkymai švietimo sistemoje. Tėvai, patys pabandę kūrybiško darbo privalumus tiek dvasine, tiek materialine prasme, stengsis, kad jų vaikai nuo mažumės, patektų į tokias auklėjimo ir švietimo įstaigas, kur pagrindinis dėmesys skiriamas vaiko asmenybės vystymui, fantazijos, kūrybiško mąstymo lavinimui.“
Ministerijos stengsis taupyti išteklius ir užtikrinti jų reprodukciją. Tai ne tik leis pasiekti finansinės ekonomijos, bet ir saugos gamtą nuo taršos, spręs užimtumo problemą – verslininkai esą bus linkę mažinti kilovatvalandžių, litrų ir tonų skaičių, o ne atsikratyti savo darbuotojais.
Pagal kitą scenarijų „Tvirta ranka“, valdžios prioritetais bus žemės ūkis ir užsienio investuotojų didelėms pramonės įmonėms steigti ar jau plėtoti paieška. Moderniausias paslaugas (komunikacijas, televiziją, bankininkystę) valdys stambios užsienio kapitalo įmonės.
Mokytojo ir dėstytojo profesija praras pagarbą visuomenėje, bus vis prasčiau apmokama. Pedagogais dažniausiai taps jaunuoliai, nesugebėję įstoti į kitas specialybes, o mokymo kokybė prastės. Vaikai bus skatinami kalti mintinai, spręsti standartinius uždavinius. Kūrybinis mąstymas bus ne skatinamas, o dažniau baudžiamas kaip nemandagus, pažeidžiantis discipliną.
Kvalifikuoti specialistai, naujoviškai mąstantys žmonės ir jaunimas trauks dirbti į užsienį, todėl aukščiausiose valstybės valdymo struktūrose vyraus vyresniosios kartos žmonės, neturintys perspektyvų pramokti užsienio kalbų, imliai raguoti į naujoves ir iššūkius. Dauguma jų laikysis materialistinės vertybių sistemos ir ja remdamiesi formuos strategines nuostatas, grės gerontokratijos pavojus.
„Didelę aktyviai politiniuose rinkimuose dalyvaujančią visuomenės dalį sudarys vyresnio amžiaus asmenys. Kitą politinį aktyvumą rodantį visuomenės sluoksnį sudarys žemo išsilavinimo ir mažas pajamas gaunantys gyventojai, manantys, kad visos jų bėdos atsirado dėl blogos valstybės politikos, ir tikinčių, kad geras vadovas gali užtikrinti jų gyvenimo gerovę. Politinė valdžia bus suteikta asmenims, kurie deklaravo ir ankstesnėje savo veiklos praktikoje pademonstravo, kad sugeba veikti griežtais metodais, užtikrinančiais elgesio normų ir mąstymo standartų laikymąsi.“
Autoriai nesitikėjo, kad bus įgyvendintas pirmasis scenarijus, jiems labiau tikėtinas buvo pastarasis, pakoreguotas būtinybės kai kuriose srityse derintis prie poindustrinės visuomenės ypatumų.