Lietuvoje yra 104 tūkst. žmonių, kuriems nustatytas slaugos poreikis. „Jiems reikia specialių paslaugų, infrastruktūros, be to, būtina pasirūpinti artimaisiais, kurie tampa užrakinti namuose, nepavykus suderinti šeiminių ir darbo interesų“, – spaudos konferencijoje kalbėjo konferencijos organizatorė, Seimo narė, kandidatė į prezidentus Ingrida Šimonytė.
Sunkiai sergančią mamą ne vienus metus slauganti politikė prisipažino su sistemos trūkumais susipažinusi asmeniškai.
„Tai mane labiau pamokė nei bet kokios konferencijos. Esame tame taške, kuriame reikia ištraukti galvą iš smėlio ir priimti sprendimus. Tikiu, kad valdantieji ras savyje dvasios atsakyti į visuomenei nerimą keliančius klausimus, atsimerks, pamatys problemos mastą, mat šiandien daugiau nei 100 tūkst. žmonių negauna pagalbos, jie neturi artimųjų arba artimieji patys yra per seni kuo nors kitu pasirūpinti“, – pažymėjo I.Šimonytė.
Kalbant apie ligoninių tinklo pertvarką, I.Šimonytę stebina valdančiųjų užmojis griauti seną pasaulį ir ant jo statyti kažką naujo. Girdi, rajonuose naikinant ligonines senyvo amžiaus žmonėms reikalingos sveikatos apsaugos paslaugos bus neprieinamos, o slaugos paslaugų jiems dar nereikia.
„Daugumos rajonuose gyvenančių pacientų būklė reikalauja ne sudėtingų chirurginių intervencijų, bet terapinių pajėgumų. Pacientas turi atsidurti dėmesio centre, aplink jį turi suktis paslaugos: viename etape integralios, kitame – stacionaro, trečiame – kompleksinės, įsitraukiant keletui institucijų. Mėgstame postringauti apie orią senatvę, bet klausimas, kiek šiandien tai realu“, – kalbėjo I.Šimonytė.
Ji pažymėjo, kad šešerius metus savivaldybėse trunkantis sėkmingas eksperimentas, kurio metu išgrynintos kompetencijos, suformuluoti aiškūs principai ir schemos, kaip integrali pagalba turėtų būtų teikiama, gali nutrūkti dėl sumažėjusių ES struktūrinių fondų finansavimo apimčių.
„Kalbant apie gydymo įstaigų pertvarką, atrodo, kad sprendimų priėmėjai ignoruoja paprastą faktą: savivaldybės, kuriose yra ypač didelė dalis pagyvenusių žmonių, rizikuoja netekti gydymo įstaigų, vietoj to joms siūlant slaugos paslaugas, kurios nėra pagrindinis ten gyvenančių žmonių poreikis. Tuo tarpu sveikatos priežiūros paslaugos, reikalingos žmonėms savivaldybėse, gali tapti tiesiog neprieinamos – taip dalį visuomenės tiesiog nurašant ir atribojant.
Kalbant aiškiau, problemą sudaro du aspektai: pirmasis – paslaugos yra prieinamos tik labai mažai daliai mūsų visuomenės, antra – tos paslaugos yra priklausomos nuo finansinės paramos, kurią mes gauname iš Europos Sąjungos lėšų. Pasikeitus jų apimčiai, kils iššūkių, kaip integralią pagalbą tęsti ateityje, jau nekalbant apie tai, kad privalėsime paslaugas plėsti. Finansiniams ištekliams eksperimentui pasibaigus atsiveria nežinia. Nėra ilgalaikių strateginių sprendimų, o tai yra pagrindinis sumaišties šaltinis“, – įsitikinusi I.Šimonytė.
Tyrimas įrodė modelio efektyvumą
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė, mokslininkė Ramunė Jurkuvienė įsitikinusi, kad Lietuvai būtų per didelė prabanga atskirti socialines paslaugas nuo medicininių.
„Žmogui turi būti teikiama integrali pagalba, kuri remiasi į paciento poreikius orientuotomis paslaugomis ir komandiniu darbu. Tam labai gera terpė galėtų būti mažos ligoninės, kurios galėtų tai daryti. Buvau ministro patarėja ir laikiausi principo, kad socialinė inovacija pirmiausia prasideda nedidelėje vietoje, nes taip lengviausia išmatuoti procesų efektyvumą. Atlikome mokslinį tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad integralios pagalbos plėtros programa ir reikalinga, ir visiškai pasiteisinusi, todėl ji turi būti plėtojama“, – aiškino R.Jurkuvienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad kiekvienoje šalies savivaldybėje, išskyrus Neringos, pasiteisino integruotas socialinių ir sveikatos paslaugų teikimas namuose labai sunkiems, nuo artimųjų priklausomiems pacientams.
Turime užtikrinti, kad pasibaigus europiniams pinigams paslaugos bus tęsiamos ir net plėtojamos. Šiame procese būtinai turi dalyvauti institucijų, kurios vykdė eksperimentą, atstovai, nes jie geriausiai žino niuansus ir pajunta, ar ta kryptimi judama. Negali tik biurokratai ir politikai spręsti“, – neabejojo mokslininkė.
Kurti iš naujo bus brangiau
Molėtų ligoninės direktorius Vaidotas Grigas konstatavo: mažieji rajonai sensta labai greitai.
„Reikėtų iškišti stručio galvą iš smėlio ir neignoruoti problemų, negriauti to, kas sukurta. Tai – ne tik pastatai, bet ir žmogiškieji ištekliai. Paslaugos turėtų būti koncentruojamos, koordinuojant veiksmus nuo žmogaus, tiek esančio namuose, tiek stacionare. Gyvename dviejose Lietuvose: didmiesčiai su infrastruktūromis užsimerkia prieš mažuosius rajonus, ten mažinamas lovų skaičius.
Tačiau didmiesčiai nėra pajėgūs aptarnauti tiek pacientų, o ir pastarieji neturi galimybių pasiekti didmiesčių. Todėl mažinant rajoninių ligoninių tinklą sveikatos paslaugų prieinamumas senyvo amžiaus žmonėms sumažės“, – įsitikinęs V.Grigas.
Jo nuomone, problemoms spręsti reikia stiprios politinės valios. „Kad prie vieno stalo susėstų trijų institucijų atstovai – Sveikatos apsaugos ministerijos, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ir savivaldybių. Jie nuspręstų, kokiu keliu einame, įsiklausę į mažų ligoninių vadovų siūlymus. Pabandytume sukurti modelį ir pažiūrėti, ar jis veikia. Antraip infrastruktūra ims griūti ir procesų nesuvaldysime. O kurti viską iš naujo bus brangiau, nei pasinaudoti tuo, kas sukurta“, – kalbėjo ligoninės vadovas.
Skundžiasi dėl darbo rankų stygiaus
Mokymų ir konsultacijų įmonės „TMD Partners” partneris Deividas Rafanavičius atkreipė dėmesį, kad šiuo metu darbo rinkoje nėra 75 tūkst. žmonių, nes jie rūpinasi savo artimaisiais.
„Trejus ar penkerius metus nesutinku klientų, kurie nedejuotų, kad neranda žmonių, kad trūksta darbuotojų. Tuo metu žinau, kad Lietuvoje turime apie 75 tūkst. darbingo amžiaus žmonių, kurių, deja, nėra darbo rinkoje, nes jie turi rūpintis savo artimaisiais. Jei skirtume dėmesio sutvarkyti valstybines institucijas, kad jos galėtų veikti taip, kaip turėtų, galėtume turėti daugiau rankų ir spręstųsi daugybė ekonominių klausimų.
Juk sakome, kad būtų gerai, kad įmonės kurtųsi ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir regionuose. Tai padarykime, kad Molėtuose žmonės, kurie slaugo, galėtų dirbti, jaustis aktyviais savo gyvenimo ir darbo rinkos dalyviais, mokėti mokesčius. Tokiu būdu kurtume šalį, kokia turėtų būti, bet kokia nėra šiandien“, – svarstė D.Rafanavičius.
