Nors situacija Liberalų sąjūdyje po jos buvusio pirmininko Eligijaus Masiulio arešto stabilizavusis, dabar tik prastėja. Po šios savaitės sakydami, kad šiai partijai jau skamba rekviem, regis, nelabai suklystume. Liberalų sąjūdžio kandidatas į prezidentus Petras Auštrevičius „Savaitėje“.
– Jūs vis dar kandidatas?
– Aš, taip, esu partietis.
– Ir vis dar kandidatas. Ar jūs matote prasmę būti tuo kandidatu? Gal kol rinkimai į prezidentus vyks, jau nebeliks partijos? Taip gali būti?
– Matote, kai prieš metus siūliau reformuoti partiją iš esmės (gal aš buvau neišgirstas, galbūt nesuprastas, aš prisiimu net dalį kaltės, galbūt nesugebėjau paaiškinti viso šito reikalo), tuomet buvo viena situacija. Dabar, kai iki rinkimų lieka 6–7 mėnesiai, manyčiau, mūsų bendras darbas turėtų būti nukreiptas į partijos sutelkimą, mobilizavimą, todėl aš ir einu, dalyvauju prezidento rinkimų kampanijoje.
– Ar tikrai ta partija neeižėja? Yra Vilniaus skyrius, kuris su visuomeniniu komitetu nori dalyvauti, yra Utena, yra Varėna, yra netgi Vilniaus taryboje atskilusi grupelė liberalų nuo to tikrojo Liberalų sąjūdžio. Tai tarsi visi požymiai. Nedaug trūksta, kad ta partija iš viso suskiltų. Ar taip gali atsitikti?
– Matote, kur yra šio laikotarpio apskritai ypatumas? Žmonės jaučia artėjančius rinkimus. Ir ypač tie, kurie yra turėję pozicijas valdžioje. Aš kalbu ir apie Vilniaus merą, ir apie jo aplinką. Jie neramiai jaučiasi. Jiems turbūt matant kai kuriuos reitingus nėra tikrumo, kad jie pateks į tarybą. Manau, kad tai dalinai paaiškina tokį jų elgesį, blaškymąsi ir bandymą išlaikyti savo postus, aukojant partinę vienybę.
Vis tiek žmonių atmintyje partinės priklausomybės taip greitai neištrinsi. Žmonių politinė atmintis yra kiek ilgesnė, todėl aš matau didžiulę riziką, kai jie, bėgdami nuo, aš sakyčiau, priklausomybės partinei ideologijai, partinei grupei, bando vien tik partine savo karjera paaiškinti visus šituos dalykus. Man tai atrodo ne visada garbinga.
– Sakome „jie“, tai čia mes kalbame apie Remigijų Šimašių ir Aušrinę Armonaitę, kuri yra Vilniaus skyriaus vadovė. Kai vyko svarstymas, ar Vilniaus skyrius eina su Liberalų sąjūdžiu, t.y. su partija, ar eina su visuomeninio komiteto pagalba, tai... kiek yra Vilniaus skyriuje žmonių?
– Daugiau kaip 1400.
– Kiek dalyvavo balsuojant?
– Atėjo į susirinkimą 122, balsavo 107.
– Kitaip sakant, iš 1400 ar kažkiek, balsavo 107.
– 10 procentų.
– Tai ar galime sakyti, kad čia jau yra sprendimas padarytas toks visiškai, na, galutinis, tikras? Mes gi nežinome, kaip tie visi kiti, tie 90 procentų balsavo.
– Prisipažinsiu, čia yra turbūt didžiausia tragedijos dalis, kad Vilniaus skyrius, kuris buvo visada bazinis, kuris buvo didžiausias ir į kurį visi žiūrėjo ir orientavosi... praktiškai, galima konstatuoti jo nebuvimą arba labai menką aktyvumą.
Kodėl taip atsitiko, reikia klausti Vilniaus skyriaus vadovės A. Armonaitės. Man atrodo, nesugebėjimas mobilizuoti, pritraukti, paaiškinti, kokie sprendimai yra priimami, nulėmė tą mažą dalyvavimą. Bet aš manyčiau, kad situacija iš tikrųjų blogesnė. Žmonės tiesiog jau kuris laikas nejuto vienijančių veiksmų, kvietimo eiti kartu, todėl taip ir išėjo, kad 10 proc. atėjo į susirinkimą.
– Gal jūs čia keršijate R. Šimašiui? Kažkada jūs, trys vicepirmininkai, atsistatydinote ir jis irgi turėjo pasitraukti. Gal jūs turite kokių sąskaitų su R. Šimašiumi, todėl taip kalbate?
– Neturiu priežasčių, niekada nekonkuravau su Remigijumi. Aš jį gerbiau, kaip turintį savo požiūrį, stengiausi padėti, bet, deja, mūsų supratimai turbūt išsiskyrė. Turiu pasakyti, kad aš juo esu šiek tiek nusivylęs ir kaip partijos pirmininku, ir kaip meru.
– Tai kokį jūs dabar matote galimą variantą, kaip tą problemą išspręsti, kad būtų, kaip sakoma, ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Ar įmanoma tokia situacija?
– Turbūt tie, kurie pasirinko, na, nesakyčiau atskalūnišką kelią, bet atskirą kelią, jie turėtų suspenduoti [savo narystę partijoje], bent jau nepretenduoti formuoti toliau Liberalų sąjūdžio politikos, nebūti pagrindiniais veidais. Vėliau mes pamatysime. Manau, kartais protinga kantrybė duoda geresnius rezultatus, galbūt nereikia mums susipykti dabar kategoriškai, kad negalėtume susitikti vėliau. Aš esu tokio požiūrio šalininkas.
– Ir kas tada? R.Šimašius eina su visuomeniniu komitetu, o tikrieji liberalai, jūs tada keltumėte savo dar vieną kandidatą? Kaip susitarti? Ar tada jūs paremtumėte suspendavusį R.Šimašių? Taip turėtų elgtis partija?
– Aš girdžiu norą eiti ir su kitu kandidatu, nes ta dalis skyriaus, kurie balsavo prieš R.Šimašiaus pasiūlytą planą, turi visas teises tai daryti. Man blogiausia, kai liberalai konkuruoja tarpusavyje. Tas principas „du liberalai – trys partijos“ yra mūsų tikrai ne pakilimo, o nusileidimo formulė, savotiška rykštė mums.
– Jūs tada sakėte, kad reikėtų kurti naują partiją, visiškai ją reformuoti, kad būtų visiškai nauji veidai? Jūs ir dabar dar laikotės tos nuomonės? Ar šiame etape tai įmanoma?
– Labai teisingai pasakėte. Tai turbūt buvo auksinis šansas 2017 m., bet matant 2019 m. rinkimų maratoną, ko gero, dabar būtų ir per vėlu, ir nevisiškai teisinga. Siūlyčiau grįžti prie šito klausimo galbūt po rinkimų.
Manau, kad Eugenijus Gentvilas daro teisingą darbą, šiuo metu mobilizuodamas ir kviesdamas vienybei ir bendram darbui. Remiu šias jo pastangas, todėl tikiu Liberalų sąjūdžiu kaip baze. Koks Liberalų sąjūdis bus 2019 m. viduryje, pamatysime, parodys rinkimai. Bet jeigu mes esame įsitikinę savo pasaulėžiūra, mes visada turėsime ir partiją.
– Sakėte, kad rinkimuose dar dalyvaujate ir dalyvausite kaip kandidatas, nes jūsų reikalas atstovauti tiems rinkėjams, kurie pasitiki jumis, o kaip tada su Europos Parlamento rinkimais?
– Aš dalyvauju prezidento rinkimuose ir darysiu tai iki pabaigos. Koks bus partijos sprendimas dėl Europos Parlamento rinkimų, mano kandidatūros, pamatysime.
– Bet, jeigu jums siūlys neatsisakysite?
– Aš matau, kad tai yra bendras darbas, ir bendrojo, mobilizuojančio darbo šiuo metu Liberalų sąjūdžio atveju niekad nebus per daug.
– Tai kitaip sakant, jeigu nepasiseka prezidento rinkimuose, tai galime jus pamatyti tarp kandidatų į Europos Parlamentą?
– Aš manau, tai logiška.
– Ką gi, labai jums ačiū.
