Penktadienį ji kreipėsi dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko J.Žemaičio-Vytauto apdovanojimo po mirties Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine.
Politikė taip pat prašo karšto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, Vilniaus mero Valdo Benkunsko ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos pasirūpinti J.Žemaičio-Vytauto atminimo įamžinimo, įrengiant kenotafą jam Antakalnio kapinėse, ir sutvarkyti esamą paminklą bei aikštę prie Krašto apsaugos ministerijos.
„Būtent J.Žemaičiui-Vytautui sėkmingai pavyko sovietų okupacijos metais suvienyti partizanus, apjungti pogrindyje veikusius laisvės kovotojus. Šias iniciatyvas ir jo asmeninius nuopelnus įvertino Lietuvos partizanų vadai, išrinkę jį LLKS tarybos pirmininku, taip pat ir atkurta Lietuvos valstybė, pripažinusi jį kovojančios Lietuvos kariniu ir politiniu vadovu“, – teigė P.Kuzmickienė.
J.Žemaitis-Vytautas 1997 metais po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), taip pat jam pripažintas kario savanorio statusas, 1998 metais suteiktas brigados generolo laipsnis. 2009 metais Seimas jį pripažino su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu prezidento pareigas.
„Partizanų generolo kapo neturime, nes 1954 metų birželio mėnesį uždarame teisme J.Žemaitis-Vytautas buvo nuteistas mirties bausme ir lapkričio 26 dieną sušaudytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime. Jo kūnas sudegintas, o pelenai suberti į bendrą sovietų režimo aukų kapą. Vis dėlto atėjo laikas Valstybės vadovų panteone, Vilniuje, Antakalnio kapinėse, įrengti kenotafą prezidentui“, – teigė P.Kuzmickienė.
Kitąmet bus minimos J.Žemaičio-Vytauto 115-osios gimimo ir 70-osios mirties metinės.
J.Žemaitis-Vytautas tarpukariu tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o po Antrojo pasaulinio karo prisidėjo prie Lietuvos partizanų ir ilgainiui tapo jų vadu.
1949 metų vasario 16 dieną vadovaujant J.Žemaičiui Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba priėmė deklaraciją, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą parlamentinę Lietuvos Respubliką.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais.
