P.Skruibis: „Lietuvoje šiuo metu itin įtempta situacija dėl iššūkių susikaupimo vienoje vietoje“

– Pandemijos metu buvo stebimas bendras visų žmonių psichologinės sveikatos pablogėjimas. Kaip pandemija paveikė studentus? Kuo remiantis galima lyginti situaciją prieš ir po?

– Pandemijos poveikis psichikos sveikatai tikrai nebuvo visiems vienodas. Kai tik prasidėjo pandemija, buvo pastebimas visų emocinės sveikatos didelis pablogėjimas, tuomet gana ryškiai išsiskyrė pagyvenusių žmonių grupė. Vėliau tendencija kito – pagyvenusių žmonių psichologinė sveikata beveik atsistatė, o jaunų žmonių, mokinių bei studentų, tik blogėjo. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse įvairūs tyrimai rodo, kad daugiausią iššūkių emocinės sveikatos prasme patyrė būtent jauni žmonės bei šeimos, auginančios vaikus. Šią tendenciją galime aiškiai pastebėti, nes Lietuvoje turime matavimus, tyrimus, kurie buvo daryti prieš pandemiją, pandemijos metu ir po pandemijos. Didžiojoje Britanijoje yra ta pačia metodologija atliktų tyrimų, kurie taip pat nagrinėjo tų pačių amžiaus grupių psichologinės sveikatos būklę. Tad remiantis tiek lietuviškais, tiek britiškais tyrimais, peršasi ta pati išvada – jaunų žmonių psichikos sveikata pandemijos laikotarpiu buvo paveikta bene labiausiai.

– Kokie veiksniai buvo vieni pagrindinių, padarę įtaką šiems pokyčiams?

– Čia mes galime truputį spėlioti, nes tyrimai rodo tik patį pablogėjimą, tačiau nepaaiškina, kodėl jis įvyko. Šiuo atveju galime kažkaip bandyti interpretuoti turimus duomenis. Aš manau, kad šiuos duomenis lengviau suprasti turint omenyje raidos etapus bei skirtingų amžiaus grupių užduotis. Pavyzdžiui, jauniems žmonėms, vaikams, paaugliams, bendravimas yra labai svarbus poreikis. Žinoma, tai ne tik poreikis, bet ir labai svarbi raidos užduotis. Žmonės tokiame amžiuje pradeda įvairius santykius su draugais, su mylimaisiais ir panašiai, mokosi juos plėtoti bei palaikyti. Pandemijos metu būtent tai ir buvo labiausiai apribota. Ir tai galbūt yra viena iš tų priežasčių, dėl ko jaunimo psichikos sveikata buvo labiausiai paveikta.

– Kokios buvo pagrindinės pasekmės to, kad pablogėjo studentų psichologinė sveikata?

- Visų pirma, tai labai paveikia pačią savijautą, žmonėms tampa sunku tiesiog gyventi kasdienybėje, kurioje šitiek daug baimės ir nerimo. Dažnai buvo galima išgirsti tokių spekuliacijų, kad pandemijos metu padaugėjo savižudiško elgesio. Mes matome, kad jo nepadaugėjo praktiškai jokiose amžiaus grupėse (bent jau pačių savižudybių). Svarbu paminėti, kad padaugėjo žmonių, kurie kreipėsi į specialistus, tačiau aš manau, kad psichologinės pagalbos poreikis, ypač jaunų žmonių tarpe, Vilniuje ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose buvo ir prieš tai, tiesiog pandemija buvo paskutinis lašas kai kuriems žmonėms, kurie jau ir prieš tai svarstė kreiptis į psichologus ar susidūrė su kažkokiais sunkumais.

– Kaip manote, kokios studentų grupės buvo labiausiai pažeidžiamos pandemijos laikotarpiu?

– Manau, kad tie, kurie turėjo kažkokių, gal ir ne pačių didžiausių sunkumų jau prieš pandemiją, patyrė daugiausia nerimo, nes jų situacija dar labiau pablogėjo pandemijos metu. Tad kaip pažeidžiamiausią grupę įvardyčiau tuos asmenis, kurie jau ir prieš tai turėjo kažkokių emocinių sunkumų. Pats asmeniškai žinau konkrečių pavyzdžių, nes pažįstu žmonių, kurie tikrai turėjo emocinių sunkumų, su kuriais iki pandemijos tvarkėsi, turėjo vienokią ar kitokią pagalbą ir tada pandemija visą tai labai apsunkino. Labiausiai paveikti studentai iš esmės yra tie, kurie jau prieš tai turėjo problemų su nerimo sutrikimais, depresija, tarpusavio santykiais.

– Pandemijai pamažu vis traukiantis iš mūsų gyvenimų ima atrodyti, kad mes po truputėlį jau grįžtame į normalų ritmą. O kaip dabartinę situaciją vertinate jūs?

– Taip, sugrįžimas į normalų gyvenimą labai smarkiai jaučiasi. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad bendrai žmonių savijauta daugiau mažiau normalizavosi, jau netgi praeitų metų pabaigoje buvo darytas reprezentatyvusis tyrimas, kuris leido matyti, jog bendrai visuomenės ir jaunų žmonių savijauta beveik atsistatė, sakykim, grįžo į tą priešpandeminį lygį. Tad kalbant apie tai, kas susiję su pandemija, tai taip, mes daugiau mažiau esam atsistatę, tuo labiau kai dabar nėra beveik jokių apribojimų, galimybių pasų, privalomo kaukių dėvėjimo. Manau, kad mes sparčiai grįžtam į tą priešpandeminį būvį, kuris, deja, vis tiek nebuvo pats geriausias, nes tų problemų tikrai pakankamai buvo ir prieš karantiną.

– Šių dienų kontekste vis mažiau mes kalbamės apie pandemiją ir vis daugiau kalbame apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Kaip šitie tragiški įvykiai paveikia studentų sveikatą?

– Manau, plika akimi matosi, kad visi esame paveikti ir kad karas mums sukelia daug jausmų. Tyrimų apie tai kol kas aš neturiu, nes tai vis dar yra labai šviežia situacija. Ką aš dabar galėčiau iš savų pastebėjimų pasakyti, tai kad dėstant universitete tą pirmąją karo savaitę labai jautėsi tarp studentų pasimetimas, įtampa, nerimas. Tuomet su jais daug apie tai kalbėjomės, jie tikrai labai noriai pasisakydavo apie tai, kaip juos veikia karas Ukrainoje. Paskui gana gretai tai nuslūgo.

Tai pasidarė betarpiška grėsmė mums kaip šaliai, nes ji nebeatrodo mums tokia reali. Karas veikia kaip toks debesis, kuris kabo virš mūsų kasdienybės vis apie save primindamas. Tai labai stipriai jaučiasi, bet dabar žymiai mažiau apie tai kalbame, mažiau tai sureikšminame. Praėjus kiek laiko po karo pradžios, aš vedžiau terapines mokomąsias grupes psichologijos studentams, tai ta karo tematika beveik nefigūravo.

Taip pat noriu pastebėti, jog psichologinių konsultavimų ir mokymų centras, bendradarbiaudamas su mūsų studentais, pasiūlė tokias savipagalbos grupes visiems Vilniaus universiteto studentams. Žinoma, užtrukome šiek tiek laiko, kol jas suorganizavome, tad jos buvo pasiūlytos jau praėjus porai savaičių nuo karo pradžios. Idėja jas organizuoti kilo pirmosiomis karo dienomis, bet kol vyko tas organizavimas, pasirodė, kad labai nedaug studentų atėjo į šias savipagalbos grupes.

Žinoma, galima svarstyti, kad gal ne grupės yra būtinai tai, ko reikia, bet tai įrodo, jog tikrai didžiausia įtampa, kuri buvo karo pradžioje, nuslūgo. Ir čia jau tada prasideda individualūs žmonių psichologijos skirtumai, kad kažką tai labai stipriai veikia tokie įvykiai, o kažką veikia daug mažiau.

– Kaip jūs rekomenduotumėte susikaupti tiems studentams, kuriuos tikrai stipriai paveikė šie įvykiai?

- Manau, kad pirmosiomis karo dienomis visi be išimties buvome sukrėsti ir sunkiai galėjome daryti kasdienius darbus. Jeigu yra taip, kad žmogus jaučia, jog dėl kilusio nerimo tiesiog negali susikaupti ir mokytis, tai aš manau, kad čia yra ideali proga ateiti ir pasikalbėti apie tai su specialistu. Vilniaus universitetas ir kiti universitetai teikia psichologines konsultacijas savo studentams, taip pat galima remtis bendrais psichologinės sveikatos priežiūros patarimais.

Nors Vilniaus universiteto siūlomos savitarpio pagalbos grupės jau nebeegzistuoja, psichologinių konsultacijų ir mokymų centre visada yra galimybė tiesiog pasikalbėti su psichologu. Jeigu žmogus jaučia, kad praėjus ir daugiau laiko jam vis tiek neišeina susikoncentruoti, tai man atrodo, kad tada tai tampa nebe bendrų patarimų reikalu, o individualia problema. Tokiu atveju rekomenduočiau pasikalbėti su psichologu, bandyti suprasti kas labiausiai neramina ir ką tas žmogus galėtų padaryti, kad jaustųsi geriau.

– Kokias psichologinės pagalbos programas į Lietuvą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams siūlo universitetas arba valstybė?

– Šiuo metu Vilniaus universitete yra minčių įdarbinti kolegas, kurie atvyko čia iš Ukrainos, su tikslu, kad jie galėtų teikti psichologinę pagalbą ukrainiečių kalba. Bet ir dabar Lietuvoje yra prieinama pagalba tiek rusų, tiek anglų kalbomis. Šiuo metu ypatingai daug apie tai galvojame. Dabar visiems atvykusiems psichologinė pagalba yra teikiama ir nuotoliniu būdu, pavyzdžiui telefonu, internetu. Yra speciali telefono linija, kur galima paskambinti ir rusų kalba gauti reikiamą pagalbą. Tikiuosi, kad ilgainiui atsiras dar daugiau prieinamų psichologinės pagalbos šaltinių nuo karo bėgantiems asmenims.

– Kaip jūs vertinate dabartinę Lietuvos studentų psichologinę būklę kitų šalių kontekste?

– Nors neturiu jokių duomenų, kurie leistų tai pagrįstai palyginti, manau, kad situacija daugeliu atžvilgių yra panaši, tik tiek, kad Lietuvoje šiuo metu yra itin įtempta situacija dėl iššūkių susikaupimo vienoje vietoje. Štai, tik pasibaigė pandemija ir mes iškart turime karo situaciją, kuri nors po truputį ir nuslūgsta, bet vis tiek prideda labai daug nerimo. Manau tai ir yra pagrindinis skirtumas, kuris apsunkina Lietuvos studentų kasdienybę, nes bendrai nesakyčiau, kad situacija pasaulyje labai skiriasi.

– Ką jūs patartumėte studentams, kurie dėl laiko stokos neprisiruošia kreiptis į psichologus, nors tam yra poreikis? Kaip spėti pasirūpinti savo psichologine sveikata, kai gyvenimo tempas yra labai greitas ir įtemptas?

– Turbūt čia ir yra dalis tos problemos – didelis tempas, nuolatinis skubėjimas ir bandymas labai daug suspėti ir aprėpti. Tai iš dalies ir generuoja daugumą psichologinių problemų. Asmeniškai aš pats manau, kad tokiais atvejais yra labai svarbu sąžiningai su savimi pasikalbėti ir išsiaiškinti, ar tas vengimas nueiti pas specialistą tikrai yra dėl laiko stokos. Galbūt to vengiama dėl nerimo, kad teks susidurti su savo jausmais, savo situacija?

Tad žmonėms, kurie jaučia, kad jiems reikia pagalbos, tačiau mano, kad neturi tam laiko, rekomenduoju turėti labai sąžiningą pokalbį su savimi, kodėl aš tai atidėlioju? Nes turiu tokį įtarimą, kad nebūtinai laiko trūkumas čia vaidina pagrindinę priežastį, o baimė atmerktomis akimis pažvelgti į savo situaciją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra.

Šis tekstas buvo pateiktas Jaunųjų žurnalistų premijos konkursui