Kaip likimo dovana
Kai su siru Bahaa Alarbiedu susitikome pasikalbėti, žiniasklaidos pranešimus apie dramatiškus įvykius Sirijoje stelbė reportažai iš Europos krepšinio čempionato. Tad nors ir planavome daugiausia kalbėtis apie karą ir Raseinių rajone įsikūrusio siro pastangas padėti netoli Damasko gyvenantiems tėvams ir dviem seserims, tačiau krepšinio temos neišvengėme.
„Lietuvoje žiūrėti krepšinį yra svarbu. Tai sukuria bendrumo jausmą, todėl stengiuosi šiuo žaidimu domėtis“, – savo pastebėjimais apie lietuvių religiją dalijosi Paalsio kaime gyvenantis siras, nors prisipažino nesantis didelis šios sporto šakos mėgėjas.
Pagrindinis ir pats mėgstamiausias jo laisvalaikio užsiėmimas – bendravimas su dviem vaikais – pustrečių metų Dilara ir puspenktų Dilanu. Tai dabar atrodo kaip likimo dovana, nes siro tėvynėje apie ramų gyvenimą ir jaukų šeimos židinį galima tik pasvajoti.
„Vaikus stengiamės auginti kiek įmanoma sveikesnėje aplinkoje, todėl kartais plušame sode ir darže. Beje, Lietuva turi nuostabius miškus, tačiau kai pamatai plynus kirtimus, gaila žiūrėti“, – samprotavo Lietuvos gamtos grožį vertinantis siras.
„Sirijoje niekas nemato ateities, žmonės jaučia skausmą ir neviltį. Kaip jiems auginti savo vaikus, kai aplink nėra ramybės? O kada ji bus? Gal po šimto metų? Galima sakyti, kad neliko šalies. Jei šalis negali užtikrinti saugaus savo piliečių gyvenimo, kokia tai šalis?
Trūksta net vaistų
„Sirijoje niekas nemato ateities, žmonės jaučia skausmą ir neviltį. Kaip jiems auginti savo vaikus, kai aplink nėra ramybės? O kada ji bus? Gal po šimto metų? Galima sakyti, kad neliko šalies. Jei šalis negali užtikrinti saugaus savo piliečių gyvenimo, kokia tai šalis? Mano tėvai gyvena gana atokioje ir ramioje vietoje – Sirijos pietuose, maždaug už šimto kilometrų nuo sostinės Damasko.
Konfliktai šio regiono dar nepasiekė, bet šimtaprocentinės ramybės jau nebeliko. Pagrindinės problemos yra ekonominio pobūdžio. Atvažiavo daug žmonių iš kitų miestų ir vietovių. Labai ėmė trūkti kai kurių produktų.
Pavyzdžiui, nebeliko vaistų. Nuo konflikto pradžios maždaug penkis kartus padidėjo kainos. Atlyginimai yra tie patys, tik kai kuriose srityse šiek tiek padidėję. Nemažai žmonių apskritai prarado darbus. Kai tokia situacija, visuomenėje atsiranda problemų ir vidinių konfliktų. Žmones yra apėmusi depresija. Visi nori išvažiuoti. Galima sakyti, išvyksta visi aukštą profesinę kvalifikaciją turintys žmonės“, – kalbėjo siras.
B.Alarbiedo įsitikinimu, besitęsiančio konflikto pasekmės Sirijoje bus ilgalaikės ir tragiškos. „Bus panašiai kaip Irake. Šalis atsidurs skurde, bus sunaikinta visa infrastruktūra. Faktiškai jos jau dabar nebeliko, daug žmonių yra viską praradę – neturi ne tik darbų, bet ir valgio“, – sakė pašnekovas.
Rūpi tik valdžia
Nuo 2009 metų Raseinių rajone įsikūręs ir gerai lietuviškai kalbantis siras priklauso Sirijos šalies pietuose gyvenančiai drūzų etninei grupei, kuri sudaro mažumą – apie 1–2 procentus šalies gyventojų. Apie 70 proc. gyventojų sudaro sunitai, apie 12–15 procentų – alavitai, kurių rankose buvo ir faktiškai tebėra sutelkta valdžia.
„Didžioji dalis sirų visiškai nenori karo ir dalyvauti ginkluotuose konfliktuose. Tačiau vidurio kelias beveik neįmanomas.
Priklausomai nuo situacijos, reikia rinktis vieną arba kitą pusę. Taip tiesiog saugiau, lengviau išvengti smurto, pagrobimų, grasinimų, kitokių išpuolių. Kaip žinoma, pagrindinės konflikto Sirijoje grupės yra sukilėliai ir vyriausybės ar vadinamosios režimo pajėgos. Bet tarp sukilėlių yra dar bent koks šimtas grupių, ir visos jos turi skirtingus tikslus. Deja, niekas dabar negalvoja apie žmonių gerovę. Svarbiausia yra tai, kas valdys Siriją. Manau, čia ir slypi nelaimių priežastis“, – kalbėjo B. Alarbiedas.
Paklaustas, kokiai konfliktuojančiai pusei priklauso Sirijoje likę jo artimieji, B.Alarbiedas sakė, jog tai – keblus klausimas: „Visi susiskaldę, daug nepasitikėjimo ir įtampos. Įvairūs giminaičiai gali priklausyti skirtingoms pusėms. Bet apie tai viešai kalbėti, nors ir būnant labai toli nuo Sirijos, būtų neatsakinga. Tai gali turėti nepageidaujamų pasekmių Sirijoje gyvenantiems žmonėms.“
Žmonės degraduoja
Anot siro, kai vyksta karas, žmonės praranda moralę, jų sąmonė aptemsta. To įrodymas – cheminio ginklo panaudojimas. „Užmirštama, kad gali nukentėti vaikai, moterys. Situacijoje, kai žūtbūt reikia išgyventi, pasireiškia ne tik gerosios, bet ir blogosios žmonių savybės. Tokia žmonių prigimties natūra“, – apgailestavo pašnekovas.
Atsirado tikinčių, kad karo keliu galima pasiekti pozityvių tikslų. Tačiau karas atneša tik nelaimes. Buvo padaryta labai didelė politinė klaida. Kas kaltas dėl chaoso ir nelaimių, dabar jau neįmanoma pasakyti. Manau, galima teigti, kad visi kalti. Šis konfliktas brendo labai seniai, prieš dešimtis metų, ir dabar išsiveržė į paviršių.
Jo pastebėjimu, 2011 metais įsisiūbavusio konflikto pradžioje dalis sirų tikėjo, kad tai kova dėl demokratijos, kad šalyje atsiras teigiamų pokyčių.
„Atsirado tikinčių, kad karo keliu galima pasiekti pozityvių tikslų. Tačiau karas atneša tik nelaimes. Buvo padaryta labai didelė politinė klaida. Kas kaltas dėl chaoso ir nelaimių, dabar jau neįmanoma pasakyti. Manau, galima teigti, kad visi kalti. Šis konfliktas brendo labai seniai, prieš dešimtis metų, ir dabar išsiveržė į paviršių. Viduje visada tvyrojo savotiška galimos nelaimės nuojauta“, – sakė B. Alarbiedas.
Stengiasi padėti finansiškai
Sirijoje likusiems artimiesiems 34 metų vyras stengiasi padėti finansiškai, tikisi, kad Lietuvoje galbūt ras savo vietą pas jį šiuo metu besisvečiuojantis brolis Erratas su sutuoktine Ola. Jie abu yra medikai, o psichiatro išsilavinimą įgijęs Erratas turi patirties ir homeopatijos srityje.
„Brolis planuoja galbūt visam laikui likti Lietuvoje. Žinoma, kaip pasiseks susirasti darbus. Medikų atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių Europos Sąjungoje“, – pažymėjo B. Alarbiedas. Jis pats verčiasi iš gydytojo praktikos: Tauragėje turi burnos chirurgijos kliniką.
„Burnos chirurgija – specifinė ir siaura sritis, o Tauragė – nedidelis miestelis, tad darbo krūvis klinikoje nėra labai didelis. Bet iš esmės viskas yra gerai. Gyvenimu Lietuvoje tikrai esu visiškai patenkintas“, – nedvejodamas tvirtino B.Alarbiedas.
Ieškojo saugios aplinkos
B.Alarbiedas su iš Kauno kilusia Diana Majevskaja prieš šešerius metus susipažino Prancūzijoje: „Ilgai svarstėme, kur reikėtų apsigyventi ir kurti šeimą. Sutarėme, kad vaikus reikia auginti saugioje aplinkoje, kur suptų giminės, artimieji. Tokia vieta buvo pas Dianos tėvus Raseinių rajone. Taip pat norėjome, kad vaikai kalbėtų vieno iš tėvų kalba. Mūsų vaikai kalba lietuviškai. Vokietijoje tai būtų neįmanoma. Rinkdamiesi vietą gyvenimui, norėjome, kad jaustumėmės ne kaip užsienyje, bet kaip namuose. Lietuvoje gyvenimas stabilus, tad įsikurti čia, manau, buvo geras sprendimas.“
B.Alarbiedas su iš Kauno kilusia Diana Majevskaja prieš šešerius metus susipažino Prancūzijoje
Pagal galimybes siras prisideda ir prie šeimyninio verslo – augina mėsinius galvijus, prekiauja ekologiška produkcija, šalia autostrados Vilnius–Klaipėda turi kavinę „Nikola“.
Rykštė – alkoholis
Raseinių rajone gyvenantis siras sakė, jog čia jaučiasi puikiai, tik negali priprasti prie įsišaknijusios tradicijos daug gerti. „Manau, kad polinkis daug gerti susijęs su istorija, sovietmečiu ir, aišku, su išsilavinimu ir užimtumu. Darbą turintys žmonės rečiau nori taurelės“, – neabejoja siras, pabrėžęs, jog alkoholio problema daug aštresnė yra kaimo vietovėse nei miestuose. Du vaikus auginanti šeima atžalas veža į Viduklėje esantį vaikų darželį ir džiaugiasi, kad jų ateitis nekelia nerimo.
„Vaikų darželis Viduklėje yra moderniai įrengtas, čia dirba puikūs pedagogai, vaikų ugdymo sąlygos yra labai geros. Dažnai su liūdesiu pagalvoju, kad gimtinėje augantys mano giminių vaikai, deja, neturi to saugumo ir jaukios aplinkos“, – sakė B. Alarbiedas.
Mąstydamas apie savo gimtinę B.Alarbiedas jaučia ne tik liūdesį, bet ir ilgesį.
„Kada atsiras galimybė ten nuvykti, net neįsivaizduoju. Tėvynėje jau nebuvau aštuonerius metus. Labai ilgiuosi. Seniai nemačiau tėvų. O jei grįžčiau, daug ko neberasčiau – žmonės pasitraukė, beveik viskas sugriauta“, – atsiduso toli nuo neramios tėvynės gyvenantis pašnekovas.
