Vilnietės Audronės Biekšienės vieno kambario bute Žirmūnuose šviesu ir jauku, ant vaikiško kilimėlio-dėlionės žvitriai trepsi jos vienų metukų dukrelė, o juodas katinas ilga palange vaikštinėja tarsi šaligatviu.
Butas atrodo erdvus ir šviesus ne todėl, kad prieš kelis dešimtmečius statytame blokiniame name būtų įrengtas ypatingas būstas jaunai šeimai. Priešingai, šis butas prieš keletą metų pusvelčiui turėjo atitekti nekilnojamojo turto spekuliantams, sumaniusiems apgauti ir taip gyvenimo nuskriaustą paauglę. Net nesulaukę, kada bus pasirašyti buto pardavimo dokumentai, iš naivios septyniolikmetės jie paėmė raktus ir puolė griauti sienų, kad galėtų kuo greičiau čia įrengti odontologijos kabinetą. Būtent todėl išilgai sujungtos virtuvės ir kambario langų einanti palangė neįprastai ilga, o butas atrodo toks šviesus.
Visai nedaug trūko, kad nepilnametei Audronei dar 1993 metais, kai jai buvo šešeri, atitekęs velionės močiutės Vaclovos Lastovskajos butas taptų odontologijos kabinetu.
Visai nedaug trūko, kad nepilnametei Audronei dar 1993 metais, kai jai buvo šešeri, atitekęs velionės močiutės Vaclovos Lastovskajos butas taptų odontologijos kabinetu, o mergaitė atsidurtų gatvėje. Tačiau profesionalų sumanytą planą sugriovė Audronės draugo Romualdo, vėliau tapusio jos vyru, tėvas Jonas Biekša.
Išgirdęs, kad Katalikių moterų sąjungos mergaičių prieglaudoje gyvenanti sūnaus mergina turi butą, kuris keistais sandėriais ruošiamas parduoti, vyriškis Kaune surado advokatą, sutikusį nemokamai apginti nepilnametę.
Nemokamas advokatas
Kaunietis advokatas Bronius Varsackas 2005 metais surašė raštą, kurį išsiuntė dviem adresais – Generalinei prokuratūrai ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai. Jis rašė, kad 1987 metų rugsėjo 16 d. gimusi A.Malkevičiūtė paveldėjo močiutės butą. 2004 metų rugpjūtį antstolis A.Bublys butą areštavo dėl skolų už komunalines paslaugas, o dar anksčiau mergaitę pradėjo lankyti Katalikių moterų sąjungos rėmėjas Virgaudas Žala ir jo atstovas Marius Aušiūra, siūlantys parduoti butą – kad būtų sumokėtos skolos.
2004 metais skolos už komunalines paslaugas siekė 8 tūkst. litų. Jas paliko mergaitės motina, gyvenusi šiame bute su sugyventiniu, bet nemokėjusi mokesčių už komunalines paslaugas.
Skolas galima buvo sumokėti ir nepardavus buto, o išnuomojus jį keleriems metams ir iš nuompinigių mokant skolas. Arba sulaukus, kol A.Malkevičiūtei sukaks 18 metų ir ji gaus kelių tūkstančių litų pašalpą, kuria apmokėtų dalį skolų, o įsidarbinusi apmokėtų ir likusias.
Tačiau Katalikių moterų sąjungos Vaikų ir jaunimo paramos centro direktorės, iš pradžių Audronė Aškelavičienė, o vėliau Regina Rekešienė nesugalvojo nieko kito, kaip tik parduoti butą. Ir kaip galima pigiau. Vieno kambario buto kaina sename Žirmūnų daugiabutyje 2004 metais buvo apie 100 tūkst. litų. Turint omenyje, kad buto langai išeina į pagrindinę Žirmūnų gatvę, yra pirmame aukšte, jame galima įrengti komercines patalpas, kaina galėjo būti ir didesnė.
Tačiau globėjos nesivargino ieškodamos geriausio varianto, kad pardavus vieną butą mergaitei liktų lėšų nusipirkti kitam.
Klastingą sandėrį patvirtino notarė
Tačiau globėjos nesivargino ieškodamos geriausio varianto, kad pardavus vieną butą mergaitei liktų lėšų nusipirkti kitam. Joms tiko V.Žalos pasiūlyta kaina – 60 tūkst. litų. R.Rekešienei rūpėjo tik kaip įtikinti Audronę, kad ši pasirašytų dokumentus. Ir tai pavyko. Mergaitė neįžvelgė klastos, kai 2004 metų rugsėjį Vilniaus miesto 17-ame notarų biure pas notarę Liudmilą Mackevičienę pasirašė preliminarią sutartį. Ja mergaitė įsipareigojo per mėnesį iš Juozapo ir Liongino Žalų, kuriems atstovavo V.Žala, už 60 tūkst. litų nusipirkti butą Didlaukio g. 40, bt. 4. Sutartyje aptarta sąlyga, kad pardavėjai atsisakę parduoti butą grąžins pirkėjai 100 litų avansą ir sumokės 100 litų baudą.
Pora savaičių vėliau A.Malkevičiūtė pas tą pačią notarę pasirašė kitą sutartį, kuria įsipareigojo per mėnesį už 60 tūkstančių litų parduoti savo butą Žirmūnų g. 49. Jai turėjo būti išmokėtas 20 tūkst. litų avansas skoloms apmokėti. Nepilnametė įsipareigojo, kad atsisakiusi parduoti būstą turės sugrąžinti gautą 20 tūkst. litų avansą ir dar sumokėti 20 tūkst. litų baudą.
Sukčiai sugalvojo paprastą planą – nepardavę mergaitei buto prarastų tik 100 litų. O ši būtų priversta jiems parduoti savo butą, nes neturėtų kaip sumokėti milžiniškos baudos.
Žadėtojo 20 tūkst. litų avanso A.Malkevičiūtė negavo, buto Didlaukio gatvėje nė karto nematė, tačiau V.Žala jai kelis kartus rodė kitus butus bendrabučiuose, netgi surado negyvenamąją patalpą rūsyje.
Direktorė reikalavo
Panašiai klostėsi ir kitos tų pačių globos namų auklėtinės reikalai, kuriuos tvarkė tas pats V.Žala, pelnęs ypatingą pasitikėjimą Katalikių moterų sąjungoje. Direktorės įtaka buvo tokia didelė, kad Audronė nereagavo net į savo mylimojo perspėjimus.
„Mano vaikinas nuolat sakydavo, kad tas Virgis atrodo nepatikimai, o aš tvirtinau, kad netiesa, jis geras, – dabar savo naivumu stebisi Audronė. – Virgis pasakojo, kad turi dukrą paauglę, ji gerai mokosi, o jis rūpinasi, kad dukra mokslus toliau tęstų kur nors užsienyje. Gražiai pasakojo ir apie žmoną. Aš tikėjau, kad toks geras žmogus neapgaus ir manęs. O vėliau išgirdau, jog jis neturi žmonos, tik sugyventinę, o ir vaikas ką tik gimęs. Tada prisiminiau ir keistą Virgio elgesį. Jei tardavomės susitikti kartu su advokatu, būtinai atvykdavo anksčiau, kol dar nebuvo advokato. Arba patykodavo, kada aš viena grįždavau į prieglaudą, ir pradėdavo su manimi derybas.“
Užtarėją išvadino sąvadautoju
„2005 metų rugsėjo mėnesį man turėjo sukakti 18 metų, tuomet nustotų galioti anksčiau R.Rekešienei suteikti įgaliojimai parduoti butą, – pasakojo dabar savarankiškai gyvenanti Audronė. – Todėl vasaros pabaigoje man vis buvo nešami dokumentai, kad pasirašyčiau juos. Vienas tokių, kad sutikau, jog bute vyktų remontas, nors jis pradėtas nė neklausiant mano leidimo. Kadangi aš vasarą nevažiavau su kitomis globotinėmis į vasarnamį, o įsidarbinau, manęs net į darbą neleido reikalaudami pasirašyti popierius. Kai atsisakiau, direktorė R.Rekešienė man pradėjo grasinti, kad apskųs mane vaiko teisių apsaugos kontrolierei. O kai mano vaikino tėvas atėjo pakalbėti su R.Rekešiene, ji išvadino jį vos ne sąvadautoju ir alkoholiku, išvarė pareiškusi, kad globos namai – tai privati valda.“
Kad toks pokalbis su J.Biekša tikrai įvyko, patvirtino ir pati R.Rekešienė paaiškinime Vaiko teisių kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei. Ji rašė, kad kyla įtarimų, ar J.Biekša neturi piktų kėslų, kad jis „verčia A.Malkevičiūtę elgtis vienaip ar kitaip, turėdamas ketinimų pasisavinti jos turtą“.
Paaiškėjus, kad tas pats V.Žala užsiiminėjo ir kitos auklėtinės turto pardavimu, dėl ko turėta medžiagos policijos komisariate, vyriškis atsidūrė belangėje.
Sugrįžo į suniokotą butą
Paaiškėjus, kad tas pats V.Žala užsiiminėjo ir kitos auklėtinės turto pardavimu, dėl ko turėta medžiagos policijos komisariate, vyriškis atsidūrė belangėje. Neilgam – ikiteisminis tyrimas taip ir nevirto baudžiamąja byla.
Vaiko teisių kontrolierė R.Šalaševičiūtė, 2006 metais atlikusi patikrinimą, nustatė, kad Lietuvos katalikių moterų sąjungos Vaikų ir jaunimo paramos centro direktorės pavaduotoja R.Rekešienė, anksčiau buvusi direktore, netinkamai vykdė globėjos pareigas.
Advokato ir prokurorų dėmesys padėjo Audronei išsaugoti butą. 2005 metų rugsėjo viduryje jai sukako 18 metų. Tapusi pilnamete A.Malkevičiūtė turėjo išeiti iš mergaičių prieglaudos. Laimei, ne į gatvę, kaip būtų atsitikę, jei paauglė su globėjų pagalba būtų pardavusi būstą. Tiesa, gyventi bute ji taip pat negalėjo.
„Teko kviesti policiją, kad atrakintų buto duris, nes raktų neatgavau, – pasakojo Audronė. – Patekę į vidų viską fotografavome – buvo išgriautos sienos, nuimti vamzdžiai, nebuvo net kanalizacijos. Vienas betonas. Išgriovė ir išorines virtuvės ir kambario sienas į balkoną. Mums patiems teko viską remontuoti. Išeidama iš prieglaudos gavau kelių tūkstančių litų pašalpą, ją skyriau skoloms sumokėti. Mano vaikinas pasiėmė paskolą, kuria visos skolos buvo padengtos, liko dar šiek tiek remontui. Galiausiai liko erdvus butas, vietoje išgriautos virtuvės sienos įrengėme barą, o sandėliuke – miegamąjį. Aišku, dar visko nepadarėme, tačiau kokia laimė, kad turime nuosavą būstą!“
Nepritekliai laimei ne kliūtis
Ir tikrai jaunai šeimai trūksta begalės dalykų. Virtuvėje – tik dujinė viryklė ir spintelė, trūksta baldų ir būtiniausių buities reikmenų. Bet visa tai niekai, kai Audronės veidas kaskart sušvinta ištarus vyro vardą, o greta laksto sveika ir graži dukrelė.
„Puikiai atsimenu merginą iš Vilniaus, – kiek pamąstęs atsakė Kėdainių miesto apylinkės teisme teisėju dabar dirbantis B.Varsackas. – Mane ji susirado per pažįstamus. Atsimenu, viską padarėme iki galo, butą pavyko išsaugoti. Susitikus Vilniuje ji buvo labai linksma ir nuoširdžiai man padėkojo. Šioje istorijoje labiausiai mane papiktino ir davė stimulą dirbti jos globėjų elgesys. Prisimindamas šį įvykį galiu patvirtinti seniai žinomą tiesą: mūsų įstatymai yra geri, tik reikia visiems jų laikytis. Šioje situacijoje taip pat.“
„Aš kartais pagalvoju, kad jei ne advokatas, būčiau neturėjusi nei buto, nei žadėtojo bendrabučio, nieko. Gal būtų man pervedę dalį pinigų, kuriuos būčiau išleidus buto nuomai ar dar kam nors. Jeigu dabar kas nors iš prieglaudos auklėtinių klaustų mano patarimo, pasakyčiau, kad nepasirašinėtų jokių dokumentų.“
Liūdna, kad tai mergaitės, kurią turėjo ginti ir saugoti ne tik globėjai, bet ir valstybė, pirmoji gyvenimo patirtis.
