Pabėgę iš Babilono
Kol kas dar neteko sutikti lietuvių. Kur jie dingo? Begrįžtant – akistata su legendiniu keliautojų Justu. Raumeningas vyras su ilga į kasą supinta barzda. Rodos, jis jau kelis kartus aplėkė aplink pasaulį.
Pakviečia apsilankyti lietuvių stovykloje. Ant laužo užkaičia arbatinį ir išverda kavos su kardamonu ir kitais prieskoniais. Pavaišina sumuštiniais su avokadu.
Kelis obuolius pjausto skiltelėmis ir dalina kone tuzinui žmonių.
Prabangu? Kažkas pametė, o kažkas jį truputį užmynė. Kitaip niekas neimtų ir lauktų, kol atsiras savininkas. Pats likimas liepė jį suvartoti. Kai baigėsi šie sumuštiniai, atsirado ir lašinių.
Yra dar keli obuoliai. Juos pjausto skiltelėmis ir dalina kone tuzinui žmonių. Nors tai lietuvių stovyklavietė, tačiau yra nemažai ir užsieniečių. Čia niekas nieko neskirsto pagal jokius kriterijus.
Pasiūlo ir nakvynę. Vakaras nusimato smagus. Antazavėję vyksta miestelio šventė. Kvietė prisijungti ir „Rainbow“ bendruomenę.
Meilė ir laisvė – atsakymas į visus klausimus
Pakeliui iki automobilio Justas trumpai ir ramiai atsako į visus klausimus, kurie natūraliai kyla, pirmą kartą pamačius „Rainbow“.
Ar tai hipiai? Galima vadinti ir taip, jei tik nori, tačiau tai nėra tie patys Vudstoko žmonės, kuriems buvo reikalinga seksualinė revoliucija. Gal vegetarai? Yra visokių. Žaliavalgiams pateikiamas neapdorotas maistas.
Tai ne folkloro festivalis, tačiau niekas nedraudžia būti savimi ar tiesiog savotišku.
Gal nudistai? Tikrai ne, tačiau niekas nedraudžia būti nuogu. Telefonai, kompiuteriai, internetas – ne! Tai yra didžiausias šiuolaikinės visuomenės narkotikas. Savo stovyklavietėje, esant svarbiam reikalui, gali pasinaudoti ir šiuolaikinėmis technologijomis – policijos nėra.
O kaip su tautų papročiais? Tai ne folkloro festivalis, tačiau niekas nedraudžia būti savimi ar tiesiog savotišku. Kai kurie čia susirinkę kilę iš Indijos, Afrikos, Izraelio. Dauguma tikrų hipių yra muzikantai, aktoriai, dailininkai, keliautojai.
Babilonas. Taip jie vadina didmiesčius, civilizaciją. Kartais grįžta ir stačia galva neria į mums įprastą kasdienybę, tačiau tikrasis gyvenimas – čia, vienovėje su gamta.
Iš rankų į rankas eina lazda. Pas ką ji – tas kalba. Jei lazda apeina ratą ir niekas paskutiniam pasiūlymui neprieštarauja – sprendimas priimtas.
Iš kur pinigai? Pasirodo, kad jų reikia labai mažai, kai žmogui pakanka keleto kąsnių maisto, gurkšnio vandens. Nereikia kabelinės televizijos ir centrinio šildymo. Nemažai jų dirba – kas tarnybose, kas vadovauja, o kas groja ar žongliruoja gatvėse – paaukoja dalį uždarbio stovyklai.
Kodėl šis „Rainbow gathering“ vyksta būtent Lietuvoje? Tai buvo nuspręstą pernai, tokios pat stovyklos pabaigoje. Visų šalių atstovai susirinko ir ilgai tarėsi. Nieko panašaus į mūsų tarybas ir daugumos teisybę.
Sprendimui turi pritarti visi. Susiburia ratu. Iš rankų į rankas eina lazda. Pas ką ji – tas kalba. Jei lazda apeina ratą ir niekas paskutiniam pasiūlymui neprieštarauja – sprendimas priimtas.
Spalvinga Antazavės miestelio šventė
„Rainbow“ tradiciškai savo buvimu nuspalvina ir aplinkinių gyventojų pasaulį. Jie visada apsilanko pas vietinius gyventojus ir jiems dainuoja, šoka, parodo cirko triukų. Tai tarsi padėka už suteiktą galimybę apsistoti šalia.
Antazavės gyventojai susirinko gana gausiai. Ne vien dėl suplanuotų pramogų ir sporto rungčių. Visiems knietėjo pažiūrėti į keistuolius keliautojus iš viso pasaulio.
Padėtį gerokai apsunkina apavas. Nuzulinti sandalai prieš kaustytus kerzinius batus.
Vaivorykštės žmonės tiesiog susiliejo su vietiniais. Jie greitai sudarė virvės traukimo komandą. Keliautojai – velniškai stiprūs ir ištvermingi, tačiau atsilaikyti prieš profesionalius virvės traukikus sudėtinga.
Padėtį gerokai apsunkino apavas. Nuzulinti sandalai prieš kaustytus kerzinius batus. Reikia pripažinti, kad nė vienas vietinių laimėjimas nesukėlė tiek džiaugsmo klegesio, kiek „Rainbow“ komandos pralaimėjimai. Jie moka džiaugtis viskuo.
Veiksmas cirkuliuoja be sustojimo – tarsi šaltinis. Scenoje džiazuoja marga tarptautinė muzikantų kompanija. Jiems nereikia scenų, nes ji atskiria atlikėjus nuo žiūrovų. Netrukus visas pulkas muzikantų nulipa ir susimaišo su žmonėmis. Visi kartu pajuda laužo link.
Jo veidas ir visas kūnas tarsi išnyksta. Egzistuoja tik būgnelį meistriškai užgaunančios rankos.
„Rainbow“ žmonės dažnai savo srityse neprilygstami. Vienas austras su arabiška čolma ant galvos yra visų afrikietiškų muzikos instrumentų guru.
Jo veidas ir visas kūnas tarsi išnyksta. Egzistuoja tik būgnelį meistriškai užgaunančios rankos. Vienas ritmas keičia kitą.
Tuo metu žonglieriai tamsoje suka degančias lazdas, mėto spalvotus šviečiančius kamuolius. Tokių meistrų retai pamatysi tikrame cirke.
Kažkas padega Antazavės gyventojų sukurtą šiaudinę skulptūrą. Šoka ne tik svečiai, bet ir nemažai vietinių. Scenoje kažkas pradeda tyliai leisti vakaro diskotekos muziką. Tai ženklas, kad spalvotosios gyvos linksmybės baigėsi.
Būgnelio meistras to negirdi. Niekas jo nestabdo. Jau stovyklos virtuvėje matyta Šeira iš Surinamo žvelgia tiesiai muzikantui į akis. Ištiesia į ji rankas tarsi per atstumą glosto, ramina. Ritmas lėtėja ir galiausiai visai nutyla.
Šioje bendruomenėje niekas niekam neįsakinėja ir nekeičia natūralios tėkmės. Šeira jau tuomet, virtuvėje, buvo užsiminusi, kad muzikantų negalima kalbinti, kol jie groja. Tai jų gyvenimas – jų upės tekėjimas.
