Nežino, ar liks gyventi
Viena iš nuo karo pabėgusių kurdų šeimų – Heminas Sabiras Hamadas su žmona Edita. Jiedu su dukromis Hanasa ir Dilana prieš pat šiuos naujus metus parvyko gyventi į žmonos gimtinę Vilkaviškį. Ir nors šeimai pavyko pasprukti nuo smurto Irake, tačiau Lietuvoje jie susidūrė su kitais sunkumais. Šiandien Heminas dar negali pasakyti, ar nebus priverstas grįžti atgal į gimtinę – jis negauna nuolatinio leidimo gyventi mūsų šalyje.
Hemino istorija iš esmės skiriasi nuo kitų pabėgėlių. Kone prieš dešimtmetį jis jau legaliai gyveno tame pačiame Vilkaviškyje, turėjo darbą, kūrė čia savo ateitį. Be to, jis visai neblogai kalba lietuviškai!
Deja, prieš šešerius metus palikęs mūsų šalį ir su šeima išvykęs gyventi į Iraką jis apie tai neinformavo Migracijos departamento atstovų, tad dabar jam iš naujo reikia įrodinėti, kad yra pasiryžęs gyventi Lietuvoje, čia dirbti, mokėti mokesčius. Tiesa, nepaisant to, kad santuoką su lietuvaite Edita jis yra oficialiai įteisinęs ir neatsižvelgiant į tai, kad pora kartu augina dvi mažametes dukras, tai negarantuoja jam leidimo nuolat gyventi mūsų šalyje. Procesą stabdo tai, kad iš gimtinės neįmanoma gauti teistumo–neteistumo pažymos.
„Džiaugsmo kulkos“
Pirmą kartą į Lietuvą H.Hamadas pas savo būsimą žmoną Editą atvyko 2008 m. Tuomet mūsų šalyje jis buvo nelegalas ir pats prisiduoti valdžios institucijoms nusprendė tik gimus dukrai Hanasai.
Tuomet vyriškis beveik 4 mėnesius praleido Pabradės nelegalų centre, kol gavo nuolatinį leidimą gyventi mūsų šalyje. Iš pradžių Heminui mažame miestelyje sunkiai sekėsi pritapti – jis nemokėjo kalbos, sunkiai sekėsi rasti darbą. Galiausiai kurdas įsidarbino paminklų gaminimo dirbtuvėje, išsilaikė egzaminus ir gavo lietuvišką vairuotojo pažymėjimą, pamažu ėmė įsitvirtinti Lietuvoje.
Po trejų metų jis išvyko į gimtinę aplankyti artimųjų. Tąkart vyriškis neplanavo Irake pasilikti ilgiau, tačiau taip po ilgesnio laiko vėl aplankęs gimtuosius kraštus jis nusprendė ten apsigyventi. Netrukus pas jį atkeliavo ir Edita su dukromis.
Heminas įsidarbino apsauginiu JAV ambasadoje, o šeima ramiai gyveno kelerius metus.
„Grįžęs į gimtinę iš pradžių buvau vargšas. Mūsų šalyje žmonės uždirba daugiau nei Lietuvoje, tad finansine padėtimi negalėjau lygintis su tais, kurie čia gyveno seniau“, – pasakojo kurdas.
Vis dėlto po kelerių metų viskas pasikeitė. Lyg blogas pranašas kartą tapo kone vidurnaktį Editos išgirstos šūvių salvės. Tuomet viena su dukromis namuose buvusi lietuvė ne juokais išsigando.
„Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo vadinamos „džiaugsmo kulkos“. Pasirodo, tą naktį futbolo rungtynėse „Barcelona“ įveikė Madrido „Real“ klubą, tad švęsdami pergalę kurdai išėjo į gatves ir tiesiog šaudė į orą. Pas juos taip įprasta. Šautuvais šaudo ir per Naujuosius metus, ir apskritai dažnomis progomis“, – pasakojo E.Hammad.
Uždarė kelius
Vis dėlto per šešerius metus Irake Edita girdėjo ir tikrų sprogimų. O viskas paaštrėjo praėjusiais metais po surengto referendumo už Kurdistano nepriklausomybę. Paskelbus, kad net 93,7 proc. Irako kurdų nori turėti savo valstybę, šalyje prasidėjo kariniai veiksmai.
„Po referendumo Irake buvo uždaryti visi keliai, vedantys į kurdų gyvenamą teritoriją, nebuvo galima patekti nė į vieną aplinkinę valstybę. Buvo atšaukta ir dauguma skrydžių. Nuskristi dabar galima tik į sostinę Bagdadą, o ten kurdų niekas nemėgsta. Pradėtas susidorojimas ne tik su Irako, bet ir kitų šalių kurdais. O jų dar yra Sirijoje, Irane bei ypač daug Turkijoje.
Turkijos kurdai apskritai pradėti masiškai naikinti. Ir šiandien griaunami jų miestai, žudomi vaikai, seneliai, visi iš eilės... Po referendumo Irako kariai taip pat ėmė veržtis į kurdų gyvenamus miestus, ėmė juos užiminėti. Prisidėjo ir „Islamo valstybės“ teroristai“, – pasakojo lietuvė.
Patys kurdai ir šiandien aktyviai priešinasi juos puolantiems teroristams ir Irako kariams, tačiau blogiausia, kad jie nėra vieningi. Vienokie ar kitokie neramumai ten vyko nuolat, o dabar kurdų partijos net ėmė kaltinti viena kitą parsidavus Irako kariams. Politikų nesutarimai persiduoda ir paprastiems žmonėms. Anot Hemino, būtent dėl to jo valstybė dar ilgai nebus nepriklausoma ir dar ilgai bus varginama karo veiksmų.
Kaltina amerikiečius
Nors Erbilio, miesto, kuriame gyveno Heminas su žmona ir vaikais, teroristai ir nepasiekė, tačiau kariniai veiksmai vis artėjo. Sprogimai ir kulkų garsai tapo įprastais, jie vietiniams gyventojams jau net ėmė skambėti kaip muzika. Baimė taip pat kasdien didėjo, tad galiausiai šeima ryžosi bėgti nuo vis artėjančio pavojaus.
„Kasdien per žinias matydavome, kaip žūsta šimtai žmonių, kaip griaunami pastatai, nepasigailima nieko. Kas galėjo, tas pabėgo, bet daugelis paprasčiausiai neturėjo kur trauktis. Visi keliai juk buvo uždaryti! Mes negalėjome ilgiau laukti, nes ugnis kasdien vis artėjo. Kai mes išvažiavome, kariniai veiksmai jau vyko vos už 30 kilometrų nuo tos vietos, kur mes gyvenome“, – sakė Heminas.
Anot jo, vietiniai kurdai neabejoja, kad už visų šių neramumų slypi JAV galia. Kadangi tuose kraštuose gausu naftos, amerikiečiai yra suinteresuoti ją „pasisavinti“. Be to, trys Hemino broliai ir šiandien kariauja Kurdistano pusėje.
„Pas mus naftos tiek, kiek Lietuvoje vandens. Maždaug prieš 20 metų mūsų valiuta dinaras buvo labai stipri. Tuomet už vieną dinarą duodavo net septynis JAV dolerius. Dabar amerikiečiai ją susilpnino. Jiems suirutė mūsų šalyje yra labai naudinga“, – sakė kurdas.
Problemos Lietuvoje
Nusprendusi nuo neramumų bėgti į Lietuvą šeima buvo priversta iš mūsų šalies gauti oficialų iškvietimą. Sulaukę jo jie skrido į Bagdadą, o iš ten – į Turkiją.
Tiesa, Editai Bagdade dar teko susidurti su tam tikrais nemalonumais – iš jos buvo pareikalauta susimokėti 400 JAV dolerių vien todėl, kad pirmą sykį į Erbilį ji keliavo... ne per Bagdadą. Pakeliui į Lietuvą Turkijoje šeimai taip pat teko praleisti net dvi savaites, kol bus išduota viza. Dar būdama Turkijoje Hamadų šeima sužinojo, kad vos tik jiems išvykus, Erbilį supurtė žemės drebėjimas.
Pasiekus mūsų šalį, joje taip pat laukė ne pyragai. Visų pirma, teko iš naujo įteisinti poros santuoką, išversti krūvas dokumentų, pateikti juos Migracijos departamentui. Norint gauti leidimą gyventi mūsų šalyje bei sutvarkyti daugelį kitų reikalų teko ir vis dar tenka tvarkyti per Irako ambasadą. O Lietuvoje jos nėra, tad šeimai ne vieną kartą teko vykti į Lenkijos sostinę Varšuvą. Blogiausia, kad Heminas to leidimo vis dar neturi.
„Privalau dabar gauti specialią pažymą, kurioje būtų parašyta, ar esu teistas, ar ne. Lengviausia ją būtų gauti, jeigu aš nuvykčiau į Bagdadą. Bet to daryti aš nenoriu. Bijau. Ten kurdams dabar labai nesaugu.
Be to, jau gyvendamas Lietuvoje kelionėms į Varšuvą ir įvairių dokumentų tvarkymui išleidau kone visas šeimos santaupas. Sužinojau, kad vienintelis būdas gauti tą pažymą – susirasti Bagdade įgaliotinį, kuris viską už mane sutvarkytų. Mano brolis padėjo jį surasti. Tiesa, viską tenka vėl tvarkyti per ambasadą. Jau daugiau nei mėnesį yra išsiųstas oficialus laiškas į Iraką, tačiau jokio atsakymo nesulaukiu. Lengvai galėčiau tą pažymą gauti iš Kurdistano, tačiau lietuviams ji netinka. Jie pripažįsta tik Irako dokumentus. Jeigu iki birželio vidurio nepavyks visko sutvarkyti, būsiu priverstas palikti Lietuvą“, – apgailestavo pašnekovas.
Anot jo, net ir dabar jis sulaukia vieno kito darbo pasiūlymo, tačiau be nuolatinio leidimo gyventi mūsų šalyje dirbti legaliai vyras negali.
„Blogiausia tai, kad mus Lietuvoje laiko antrarūšiais žmonėmis. Kiek kartų lankėmės migracijos tarnyboje Vilkaviškyje, tiek kartų buvome apšaukti, išvadinti melagiais, neatsakingais žmonėmis. Mūsų daugybę kartų pašaipiai klausė, ko mes čia grįžome.
Prisikabinta net prie tokių dalykų, kaip mūsų dukrų pavardės. Jos – skirtingos. Vyro tėvynėje įprasta duoti vaikui vardą, o prie jo pridėti tėvo ir senelio vardus. Vyriausioji mūsų dukra buvo gimusi Lietuvoje ir tuomet jos neleido pavadinti tokiu principu. Jaunesnė – gimusi Irake, tad ir jos pase yra įrašytas vardas ir pavardė pagal visas irakietiškas tradicijas. Taip pat buvome kaltinami, kad prieš grįždami į Lietuvą savo dukrai padarėme kurdišką pasą. Bet juk be jo nebūtume gavę turkiškos vizos! Tikrai negalvojau, kad viskas bus taip sunku. Kai ištveri tokius sunkumus, tikiesi bent jau savo gimtinėje sulaukti palaikymo bei supratimo“, – kalbėjo E.Hamad.
Anot jos, kone vienintelis valdininkas, kuris padėjo jos šeimai ir palaikė, buvo Vilkaviškio seniūnas Remigijus Kurauskas.
Moteris tvirtino suprantanti, kad Europą užplūdus pabėgėlių miniai būtina visus juos nuodugniai patikrinti, tačiau ji teigė kartais pasigendanti paprasčiausio žmogiškumo. Edita neslėpė sykiais pagalvojanti, kad karą ištverti būtų net lengviau nei mūsų šalyje legaliai apsigyventi. Anot jos, jei vyras vis dėlto negautų nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje, ji su mergaitėmis sektų paskui jį atgal į gimtinę.
Neliko nieko
Editai iš vyro gimtinės įstrigo ne vien karo baimė. Ji turi ir nemažai gražių prisiminimų. Kurdų kalbą moteris išmoko labai greitai. Kaip ji pati sakė – tiesiog buvo priversta tą padaryti.
„Kurdų šeimos – labai didelės. Dvidešimt vaikų šeimoje – įprastas dalykas. Įvairiomis progomis ten susirenka būriai žmonių, tad bendraudamas su jais nori nenori išmoksti ir jų kalbą“, – juokėsi vilkaviškietė.
Ji tvirtino, jog kurdų gyvenimo įpročiai jai labai patiko. Pavyzdžiui, šeima valgydavo tik sutartu laiku, visi kartu. Maisto kiekvieną sykį kurdai gamina taip pat labai daug, o valgo ne prie mums įprastų stalų, o įsitaisę ant žemės. Maistas Irake valgomas tik šviežias, niekas nevartoja šaldytų produktų.
Pavyzdžiui, norėdami pietums pasigaminti kokį nors vištienos patiekalą, vietiniai parduotuvėje perka gyvą vištą. Apskritai, vienu metu jie perka daug maisto: daržoves namo nešasi dėžėmis, ryžius – maišais ir t.t. Nors žmonės ten uždirba išties nemažai – atlyginimai neretai siekia ir kelis tūkstančius dolerių – maistui jie išleidžia palyginti ne tiek ir daug. Šeimai išsimaitinti savaitei kainuoja maždaug 100 dolerių.
Apskritai pragyvenimas Irake, palyginus su gaunama alga, nėra brangus. Daugiausiai ten kainuoja būstas ir automobilis. O pastarieji Irake dažniausiai būna prabangūs. Tiesa, nors automobiliai brangūs, benzinas ten – labai pigus. Įdomu tai, kad milijoniniame Erbilio mieste nėra autobusų, traukinių ar metro, žmonės arba patys vairuoja automobilius, arba važinėja taksi.
„Dabar jau viskas yra kiek kitaip, bet dar prieš neramumus pats prasčiausias namas ar butas kurdų gyvenamose teritorijose kainuodavo bent 60-70 tūkstančių dolerių. Šiuo metu kainos jau kritusios ir ne vien tik nekilnojamojo turto. Parduotuvėse lentynos taip pat ištuštėjusios. Dabar jau ten nelikę nei pinigų, nei prekių“, – apgailestavo E.Hamad.
Vestuvės – brangus malonumas
Neįprasti Editai pasirodė ir laidotuvių bei vestuvių įpročiai. Pavyzdžiui, pirmą kartą nuėjusi į šermenis ji niekur negalėjo rasti velionio kūno. Pasirodo, jis užkasamas dar tą pačią dieną, kai iškeliauja Anapilin, o tuomet artimieji jo gedi tris dienas. Beje, vyrai ir moterys rauda atskirose patalpose.
Vestuvės ten taip pat kitokios. Jos švenčiamos net du kartus.
„Pirmą kartą šventė būna skirta labiau moteriai. Pas ją ateina jaunikis, kunigas, susirenka svečiai, visi kartu pašvenčia ir išsiskirsto. Tądien moteris, kaip ir pas mus, pasipuošia balta suknele, eina į grožio salonus, ten leidžia laiką. Įdomu tai, kad tą dieną nuotaka pati gali išsirinkti, kiek ji nori iš vyro gauti aukso – įvairių sagių, grandinėlių, pakabukų, žiedų apyrankių ir kitokių papuošalų. Už viską turi sumokėti jaunikis, tad jam vestuvės – gana brangus malonumas“, – juokėsi pašnekovė.
Pats Heminas juokavo, kad irakiečiui vienos vestuvės paprastai su vietine moterimi kainuoja apie 20 tūkst. dolerių, todėl dauguma iš jų žvalgosi į europietes. Jos – kuklesnės nei vietinės, tad ir aukso užsiprašo mažiau.
Po pirmos vestuvių šventės daromi kraujo tyrimai, kuriais išaiškinama, ar pora galės turėti vaikų, ar jie neserga kokiomis nors pavojingomis ligomis. Jei viskas gerai, po 2–3 savaičių surengiama antra vestuvių diena. Vėl vyksta šventė, dažniausiai penktadienį ir gamtoje, o po jos jaunoji apsigyvena vyro namuose.
Nors pagal tikėjimą kurdai gali turėti net kelias žmonas, tačiau šia teise jaunesni vyrai beveik nesinaudoja. Pagrindinė to priežastis – visas žmonas reikia išlaikyti vienodomis sąlygomis, o tai daugeliui tampa problema.
„Labai svarbu toje šalyje – nekaltybės išsaugojimas iki vestuvių. Pavyzdžiui, visai netoliese nuo tos vietos, kur mes gyvenome, tėvas pasmaugė dukrą už tai, kad ši jo nepaklausė ir pabėgo su vienu vaikinu. Pastarasis ją išniekino ir parvežęs prie namų išmetė“, – sakė pašnekovė.
Nėra mokesčių
Iš teigiamų dalykų Editai įsiminė tai, kad ten, kur ji su šeima gyveno, beveik nebuvo vagių. Žmonės dažnai parduotuves ar turgaus prekystalius palikdavo visiškai atvirus, be priežiūros ir niekas nieko nevokdavo. Vienintelis dalykas, kurį savindavosi nusikaltėliai – auksas.
Neįprasta lietuvei pasirodė ir tai, kad norint atidaryti savo parduotuvę ar pradėti bet kokį verslą, valstybei nereikia už tai mokėti mokesčių. Žmonės dirba sau ir visas uždirbtas pelnas priklauso tik jiems patiems.
Editai Irake labai nepatiko gydytojai. Pasak vilkaviškietės, jie ten – itin prastos kvalifikacijos. Moteris ir šiandien jaučia pasekmes po, atrodytų, nesudėtingos atliktos procedūros – vaistų suleidimo.
Gyvenant Irake lietuvei sunku buvo priprasti ir prie to, kad elektros per dieną nebūdavo maždaug po 6–7 valandas, o vandens – dar ilgiau. Kai kada jo trūkdavo net ilgiau nei savaitę.
„Erbilis – milijoninis miestas, kuriame beveik niekada nelyja, nuolat šviečia kaitri saulė. Dėl to ir trūksta vandens. Mes žinodavome, kada jo bus, todėl to labai laukdavome. Kai žinodavome, kad vanduo atsuktas, leisdavomės į įvairias talpyklas jo tol, kol šis pasibaigdavo.
Dažnai Irake būna taip, kad ne visos gatvės gauna vandens, tuomet tarp žmonių kyla pykčiai. O kurdai – karingi žmonės. Jie į darbą retai kada paleidžia kumščius, iš karto griebiasi ginklo. Dėl panašių konfliktų ten dažnai žūsta žmonės. Ginklus turi kone kiekvienas vyras, o juos saugiai laiko ne visi. Dėl šios priežasties neretai nukenčia ir juos į rankas žaisti pasiėmę vaikai“, – pasakojo E.Hamad.
Tiek ji, tiek jos vyras vylėsi, kad visos juos užgriuvusios problemos greitu metu išsispręs ir jie galės ramiai sau gyventi Lietuvoje. Apie grįžimą į Iraką šeima jau nenori net pagalvoti.
