Europą užgriuvusi karo ir ekonominių pabėgėlių banga sulaukė nevienareikšmio vertinimo ir problemos sprendimo būdų. Diskusijos dalyviai siekė identifikuoti pabėgėlių integracijos, visuomenės požiūrio formavimo, valdžios institucijų veiklos problemas.
Yra nuostata priimti tik karo pabėgėlius
Pradėdamas diskusiją Šiaulių miesto mero pavaduotojo dr. Stasio Tumėnas pažymėjo, kad Lietuva pati išgyveno karo pabėgėlių istoriją.
„Pabėgėlių atsiradimą, jų integraciją lemia valstybių politika, geopolitiniai kontekstai. Pavyzdžiui, po Antrojo Pasaulinio karo tik 1949 metais JAV kongresas pakeitė įstatymą, atvėrusį sieną pabėgėliams iš Europos. Prieš tai vyko didžiuliai debatai, ar įsileisti pabėgėlius, kiek jų įsileisti it t. t...
Dabar panaši istorija kartojasi pas mus. Daug ką lems mūsų piliečių diskusija viešojoje erdvėje, teisingi ar neteisingi žingsniai mūsų valdžios žingsniai. Turime jausti Europos ir viso pasaulio geopolitinę situaciją“, – mano S.Tumėnas.
LR vidaus reikalų ministro patarėjo Arnoldo Pikžirnio manymu, prieš priimant pabėgėlius į Lietuvą svarbu patikrinti, ar tai yra tie žmonės, kuriems reikalinga pagalba.
„Pagal Jungtinių Tautų duomenis 51 proc. pabėgėlių yra žmonės, turintys Sirijos pasus. Tiems žmonėms, kuriems apsauga nuo karo nepriklauso, turi būti sukurtas mechanizmas, kaip grąžinti juos į tėvynę. Kalba eina apie Bangladešą, Pakistaną, Afganistaną ir kitas šalis. Europos ministrų tarybos nutarime pažymima, kad pabėgėliams neleidžiama pasirinkti, į kurią šalį ES šalį jis nori vykti ir gyventi. Klausimas yra, kaip mes rasime sprendimą, kaip juos perkelti prieš jų valią. Šis klausimas dar nėra išspręstas.
Vienas pagrindinių ES uždavinių – išsaugoti vieną didžiausių Europos pasiekimų – Šengeno erdvę. Jeigu mes tai norime išsaugoti, turime ištiesti pagalbos ranką toms šalims, kurioms tos pagalbos reikia.
Įsivaizduokime situaciją, jeigu prie Lietuvos sienų suplūstų tūkstančiai pabėgėlių iš kaimyninių Rytų Europos šalių, tai mes taip pat turėtume prašyti pagalbos kitų šalių. Būtent todėl dabar ir mes turėtume ištiesti pagalbos ranką ir priimti 1105 karo pabėgėlius Lietuvoje“ – sako vidaus reikalų ministro patarėjas A.Pikžirnis.
Įsivaizduokime situaciją, jeigu prie Lietuvos sienų suplūstų tūkstančiai pabėgėlių iš kaimyninių Rytų Europos šalių, tai mes taip pat turėtume prašyti pagalbos kitų šalių, – A.Pikžirnis.
Šiaulių universiteto profesoriaus prof. Arūno Gumuliausko nuomone, Europos civilizacija yra pastatyta ant kelių banginių – ne tik nuosavybės, bet ir teisės.
„Dabar prie išorinių Europos Sąjungos sienų stebime visišką teisės nebuvimą. Aš manau, kad nerealu objektyviai identifikuoti kiekvieną pabėgėlį.
Pamatėme, kad pabėgėlių problema Europai sukėlė daugybę teisinių problemų.
Mes, europiečiai, nesinaudojome teisiniais mechanizmais, todėl ir turime kilusį chaosą. Kita vertus, yra šventvagiška ir nemoralu atsirinkinėti pabėgėlius, nes mes juk pripažįstame krikščioniškąsias vertybes“, – sako prof. A.Gumuliauskas.
Prieškario Lietuvoje požiūris buvo panašus
Šiaulių universiteto Humanitarinių tyrimų centro vadovas dr. Simonas Strelcovas visuomenės požiūrio į pabėgėlius prasme Lietuvoje mato daug panašumų situacijai, kuri buvo susiklosčiusi prieš Antrąjį Pasaulinį karą.
„1939 metais, Lenkijai, Vokietijai ir Sovietų sąjungai įsijungus į karinį konfliktą, Lietuvai teko priimti ne 1105 pabėgėlius, kaip planuojama dabar, o per 400 tūkst. žmonių, įskaitant Vilniaus kraštą, Lenkijos Vakarų apskričių žmones, lenkų civilius ir kariškius. Tuomet laiko pasiruošti priimti pabėgėlius nebuvo. Karas prasidėjo staiga.
XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos spaudoje taip pat vyravo nepasitenkinimo pabėgėliais tendencijos. Gėdingas ultimatumo priėmimas ir Vilniaus klausimas reiškė, kad su Lenkija tuomet santykiai buvo labai įtempti. Visuomenėje buvo išreikštas neigiamas požiūris ne į pabėgėlius apskritai, o į pabėgėlius iš Lenkijos.
To meto spaudoje vyravusios neigiamos nuostatos atitinkamai nuteikė ir Lietuvos gyventojus, kuriems kildavo klausimas, kodėl mes juos (pabėgėlius) turime priimti? Bet tada valdžia aiškiai pasakė, kad kitokių alternatyvų nėra, nes aplink vyko karas. Ji teigė, kad pabėgėlius turime priimti remiantis Ženevos konvencija, tarptautinėmis ir tarpvalstybinėmis sutartimis. Be to, buvo pažymima, kad Lietuva yra krikščioniška šalis, o kiekvieno krikščionio pareiga yra padėti nelaimėje atsidūrusiam žmogui.
Žiūrint į pasisakymus tuometinėje spaudoje ir dabartinę spaudą, didelio skirtumo neįžvelgiu, išskyrus tai, kad šiandieninėje Lietuvos spaudoje vyrauja „pasipolitikavimas“.
Dabartinėje Lietuvoje, skirtingai nuo prieškario, vyrauja daugiapartinė sistema, politikai leidžia sau malonumą šnekėti daug, neaišku apie ką ir visiškai neatsakyti už savo žodžius. Žinome, kad kitais metais turėsime didelę politinę šventę – Seimo rinkimus, todėl įsivaizduoju, kad greitu laiku eteris bus prikimštas protingų ir nelabai protingų pareiškimų pabėgėlių klausimais.“
„Svarbiausias dalykas yra tai, kad visuomenė žiniasklaidoje skaitytų ne paviršutiniškus straipsnius su skambiomis antraštėmis pabėgėlių tema, o kad ji būtų objektyviai šviečiama plačiąja prasme“, – sako Šiaulių miesto mero patarėjas Vaidas Bacys. – Reikia, kad mūsų žmonės suprastų vertybinę pabėgėlių priėmimo prasmę. Išskirčiau tris svarbiausias mūsų visuomenės problemas: kritinio mąstymo stoką, realių kultūrinių patirčių skurdumą ir mitų, kurie dažnai mums yra „sielos balzamas“ kūrimą“.
Pasigenda aiškios valdžios pozicijos
Akmenės rajono mero patarėjas Tomas Martinaitis pažymėjo, kad rajono valdžios ir daugelio žmonių nusiteikimas pabėgėlių atžvilgiu yra gana teigiamas.
„Ir dabar turime šeimų iš Ukrainos, kurios nori integruotis į mūsų visuomenę, tačiau susiduriama su neišspręstomis teisinėmis problemomis. Pavyzdžiui, pagal galiojančius teisės aktus mes neturėjome teisės ukrainiečių vaiko priimti į mokyklą. Problemų yra daug ir jas reikia spręsti. Gaila, kad diskusijoje nedalyvauja Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijų atstovai“.
Pakruojo rajono savivaldybės mero pavaduotojo Gedimino Grybės nuomone, masinės informavimo priemonės neretai kiršina visuomenę. G.Grybė: „Kodėl politikai nesusėda prie stalo ir neturi bendros pozicijos pabėgėlių atžvilgiu? Tai visuomenę labai suvienytų. Žmonės jau dabar mums užduoda daug klausimų, į kuriuos atsakymų mes, deja, neturime“.
Numatoma, jog iš pradžių visi pabėgėliai 2–3 mėnesius gyvens Ruklos pabėgėlių centre, o vėliau bus paskirstyti į šalies rajonus.
„Pabėgėlių integracijos klausimas yra labai aktualus. Vidaus reikalų ministerijos užduotis yra atrinkti žmones, kad jie nekeltų grėsmės nacionaliniams saugumui ir viešajai tvarkai ir juos saugiau atgabenti į Lietuvą.
Vėliau turėtų į pabėgėlių integravimo procesą įsijungti kitos šalies institucijos – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Numatoma, jog iš pradžių visi pabėgėliai 2–3 mėnesius gyvens Ruklos pabėgėlių centre, o vėliau bus paskirstyti į šalies rajonus. Aišku, geriausia integracija būtų apgyvendinant bendruomenėse, kur pabėgėliai tiesiogiai susipažintų su žmonėmis, gautų jų pagalbą.
Šiuo metu pagrindinė atsakomybė sprendžiant pabėgėlių priėmimo klausimus yra vyriausybinei komisijai, vadovaujamai Rimanto Vaitkaus.
Viešojoje erdvėje pabėgėlių klausimu daugiausiai kalba Vidaus reikalų ministerija, tuo tarpu apie savo veiksmų planus tyli Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijos Šiuo metu pagrindinė atsakomybė sprendžiant pabėgėlių priėmimo klausimus yra vyriausybinei komisijai, vadovaujamai Rimanto Vaitkaus.
Viešojoje erdvėje pabėgėlių klausimu daugiausiai kalba Vidaus reikalų ministerija, tuo tarpu apie savo veiksmų planus tyli Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ir mokslo ministerijos“, – sako vidaus reikalų ministro patarėjas A.Pikžirnis.
