31–erių Mohammadas rankoje laikydamas gėlių puokštę nekantriai laukė oro uoste. Kol Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė ramino sirą, kad viskas bus gerai, jis nerimastingai dairėsi į atvykimo vartus.
Pusantrų metų savo žmonos ir sūnaus nemačiusio vyro širdis daužėsi it pašėlusi. Plati šypsena siro veidą nušvietė, kai galiausiai į salę įžengė jo žmona Rhma, rankose laikydama jųdviejų dvejų metukų sūnų Ahmadą.
„Nemačiau savo šeimos ilgiau, nei metus. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi tėvas, kurio sūnus auga atskirtas nuo jo. Mano gyvenimas neturi prasmės be šeimos. Prieš susitikimą labai jaudinausi ir nerimavau, tačiau, kai juos pamačiau, negaliu nupasakoti, koks buvau laimingas. Ir esu, nes galime pradėti naują gyvenimą kartu“, – sakė vyras.
Labai norėtume išmokti lietuvių kalbą, tai yra pagrindinė integracijos proceso dalis. Stengiamės tai daryti patys, mat nerandame kito būdo.
Į Lietuvą siras iš Graikijos buvo perkeltas spalį. Jis įsikūrė Kėdainiuose ir studijuoja doktorantūrą Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre.
„Man patinka Lietuvoje. Žmonės čia malonūs ir draugiški. Mes abu su žmona esame išsilavinę, baigėme mokslus žemės ūkio srityje. Labai norėtume išmokti lietuvių kalbą, tai yra pagrindinė integracijos proceso dalis. Stengiamės tai daryti patys, mat nerandame kito būdo“, – pasakojo Lietuvoje įsikūręs pabėgėlis iš Sirijos.
Šios šeimos susijungimo procese Mohammadui keletą mėnesių talkino Raudonojo Kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė. Teisininkė konsultuoja pabėgėlius įvairiais klausimais, tačiau šeimos susijungimas – vienas iš dažniausių.
– Kodėl šeimos į saugias šalis atvyksta ne kartu? – paklausėme E. Samuchovaitės.
– Paprastai dėl saugumo. Neaišku, kokia kelionė laukia ir kaip ji gali baigtis, o ir maršrutas dažniausiai neišvengia kelionės Viduržemio jūra. Todėl neretai pirmasis išvyksta vyras, o jam suradus saugią šalį, saugesniu būdu gali atvykti ir šeima.
Būna, kad visai šeimai neužtenka pinigų kelionei. Šiuo metu laukiame atvykstančios dar vienos šeimos iš Sirijos narių. Lietuvoje prieglobstį rado motina su dviem vaikais, jos vyras ir vyresnysis sūnus liko Sirijoje. Šiuo atveju šeimos pasirinkimas – pirmiausia išsiųsti motiną ir mažamečius vaikus.
– Kuo Mohammado atvejis įdomus?
– Jis įdomus ieškojimais, kaip spręsti situacijas, kai teisinis reguliavimas išeičių nenumato. Surinkti šeimos susijungimui reikalingus dokumentus nebuvo taip sudėtinga, bet įdomybės prasidėjo norint šeimą atsigabenti į Lietuvą. Fakto, kad dokumentai dėl šeimos susijungimo paduoti Lietuvoje, užtenka, kad šeimos nariai gautų nacionalinę vizą, tačiau vizos yra išduodamos tik mūsų šalies ambasadose. Sirijai artimiausia Lietuvos ambasada yra Turkijoje, o turkai šiuo metu neįsileidžia sirų per sieną.
Tai reiškia, kad Mohammado šeima turėjo pagrindą gauti vizą, tačiau negalėjo nuvykti iki ambasados jos pasiimti. Čia ir atsiranda problema, ką tokiems žmonėms daryti, nes neturėdami vizos savo kelionės dokumente, jie atvykti į Lietuvą negalės.
Šiuo atveju, mes intensyviai bendradarbiavome su Užsienio reikalų ministerija (URM), tad pavyko tai padaryti išimties tvarka. Buvo svarstomos kelios galimybės. Viena – siųsti jų pasus į Lietuvos ambasadą Turkijoje, tačiau tai – labai pavojingas kelias. O jei pasimes?
Ministerija ieškojo ir kitų galimybių – po kelis mėnesius trukusio derinimo pavyko su Austrijos ambasada Libane susitarti dėl riboto teritorinio naudojimo Šengeno vizų išdavimo šeimos nariams. Su jomis šeima turėjo vykti tiesiai į Lietuvą.
Norime dar kartą padėkoti URM darbuotojams, ypatingai Konsulinio departamento Šengeno skyriaus Antrajam sekretoriui Mindaugui Vyskupaičiui, už ieškojimus, derybas ir rastus sprendimus, atrodo, neįmanomoje situacijoje. Tikimės, kad sėkmingas bendradarbiavimas nenutrūks.
– Tačiau kaskart susiklosčius tokiai situacijai, bus sunku prašyti austrų pagalbos. Kaip svarstoma ateityje padėti tokioms šeimoms?
– Žinoma, tokių atvejų gali būti ir daugiau. Dabar siekiame inicijuoti bendrą tarpinsititucinį pasitarimą, kurio metu būtų sprendžiama, ką daryti tokiais atvejais. Sunku būtų tikėtis, kad URM kiekvienu atveju siųstų notą Austrijos ambasadai.
Jei siekiame, kad į Lietuvą perkelti žmonės čia matytų perspektyvą ir susikurtų gyvenimą, galimybė jiems būti su šeima yra labai svarbi.
– Ar šeimos susijungimo atvejais Lietuvoje pabėgėliams taikomos išimtys?
– Šeimos susijungimas yra vienas iš teisės aktais numatytų pagrindų gauti leidimą gyventi Lietuvoje, todėl aiškiai apibrėžti reikalavimai, kokie dokumentai turi būti pateikti kreipiantis dėl leidimo gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Tam reikia santuokos liudijimo (jei kreipiamasi dėl susijungimo su sutuoktiniu ar sutuoktine), gimimo liudijimo (jei kreipiamasi dėl susijungimo su nepilnamečiais vaikais), šeimos narių neteistumą patvirtinančios pažymos, šeimos narių patvirtintų pasų kopijų, pabėgėlio leidimo gyventi patvirtintos kopijos.
Dokumentai, išduoti kilmės valstybėje turi būti legalizuoti ir išversti į lietuvių kalbą. Tokie dokumentai pateikiami, jei pabėgėlis kreipiasi dėl šeimos susijungimo per pirmuosius tris mėnesius po to, kai jam suteikiamas prieglobstis. Jeigu asmuo nespėja to padaryti, tuomet papildomai turi pateikti pakankamas pajamas, turimą gyvenamąją vietą ir šeimos narių sveikatos draudimą patvirtinančius dokumentus.
Taigi vienintelė pabėgėliams taikoma išimtis yra ta, kad jei dokumentai dėl šeimos atvykimo yra pateikiami per tris mėnesius nuo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, jiems nereikia įrodyti, kad turi pakankamai pajamų išlaikyti atvykstančią šeimą, kad turi gyvenamąją vietą ir kad šeimos narių sveikata yra apdrausta.
– Ar dažnai susiduriate su šeimos susijungimo poreikiu?
– Nuolat konsultuoju šiuo klausimu. Yra ir tokių atvejų, kai žmonės jo siekia po septynerių ar daugiau gyvenimo Lietuvoje metų. Šiuo metu tokioje situacijoje yra afganistanietis. Iš šalies gali kilti klausimas, kaip jis septynerius metus be šeimos gyveno?
Viskas atsiremia į finansinę situaciją. Jis turi žmoną ir penkis vaikus, todėl turi pateikti didžiules santaupas įrodančius dokumentus. Vienam suaugusiam žmogui mėnesiui – vienas minimalus mėnesinio darbo užmokestis (šiuo metu – 380 EUR), vaikui – pusė minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio (šiuo metu – 190 EUR). Pateikdamas dokumentus turi pateikti įrodymus, kad turi pakankamas pajamas šeimos nariams Lietuvoje pragyventi metus.
Būna ir tokių situacijų, kai santuoka sudaryta religiniu pagrindu, tačiau oficialiai niekur neįregistruota, vadinasi, asmuo neturės santuokos liudijimo. Tokių atvejų dažnai gali pasitaikyti pabėgėliams. Galbūt jie ir neturi dokumento, tačiau tai vis tiek yra jų šeimos nariai. O teisė į šeimos gyvenimą – viena pamatinių.
– Ar susijungimas galimas tik su sutuoktiniu ir vaikais?
– Tam tikrais atvejais galimas ir susijungimais su tėvais. Tačiau būtina įrodyti, kad mažiausiai metus jie buvo finansiškai remiami ir toje valstybėje daugiau nėra kam jais pasirūpinti.
Susijungimas su broliais ir seserimis, dėdėmis, tetomis, net ir pilnamečiais vaikais nėra galimas.
– Kaip Raudonasis Kryžius padeda pabėgėliams šeimos susijungimo klausimu?
– Raudonasis Kryžius atlieka savotiško tarpininko vaidmenį. Mes suteikiame teisines konsultacijas šeimos susijungimo klausimais ir jeigu prireikia lydime žmones į migracijos skyrius. Pirmiausiai paaiškiname žmogui, kokių dokumentų reikės, juos surinkus peržiūrime, nukreipiame, kuriuos dokumentus reikia legalizuoti ir versti į lietuvių kalbą.
Aš dažnai pati su tokių šeimų nariais važinėju į migracijos skyrių pateikti dokumentų. Su Mohammadu į migracijos skyrių Jonavoje važiavome tris kartus, kol galiausiai dokumentus pavyko pateikti. Kartais iš tiesų kyla klausimas, ar iš tiesų migracijos sistema Lietuvoje yra pakankamai migrantui draugiška ir aiški, jei paduodant dokumentus privalai kartu atsivesti teisininką?
Kartu važiavau ir į oro uostą pasitikti Mohammado šeimos. Norėjau būti tikra, kad tai tikrai įvyks. Prieš atskrendant šeimai, rengėme raštą Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT), informavome, kad tokie žmonės atvažiuoja, kokiu būdu gautos vizos, kad jau priimti Migracijos departamento sprendimas dėl leidimų gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Nes net ir Šengeno vizos turėjimas neužtikrina, kad šalis žmones įsileis.
Laukiant oro uoste perspėjau jį, kad taip gali būti, tačiau tuo pačiu ir raminau, kad viskas bus gerai ir kad jie tikrai pereis sieną. Buvo daug nerimo, tačiau galiausiai pamatęs savo šeimą jis buvo labai laimingas.
