Legendiniame „Maracanos“ stadione 70 tūkst. žiūrovų ovacijomis pasitiko priešpaskutinę pasirodžiusią komandą. Ji neatstovauja konkrečiai valstybei, todėl neturi savo vėliavos ar himno. Pabėgėlių rinktinei suteikta olimpinių žaidynių simbolika. Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Thomas Bachas per atidarymo ceremoniją teigė, kad pabėgėliai atletai siunčia vilties žinią daugeliui pabėgėlių visame pasaulyje.
Pasak Mykolo Romerio universiteto Žmogaus teisių laboratorijos vadovės Lyros Jakulevičienės, tai, kad pabėgėliai dalyvauja olimpinėse žaidynėse, yra svarbu ir simboliška, nes, nepaisant visų patiriamų sunkumų (persekiojimų, karų), jie gali ir toliau užsiimti tuo, kas jiems svarbu, ir nebūti našta visuomenėms.
Sportininkų istorijos padeda į pabėgėlių situaciją žvelgti kiek kitu aspektu.
„Žinoma, pabėgėlių, kaip atskiro profilio, ne valstybės, komandos, parodymas irgi primena mums visiems, kad turėtume pabėgėlių klausimą nagrinėti ir šiek tiek kitame kontekste, negu įprastai diskutuojame“, – pastebi L.Jakulevičienė.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vytis Jurkonis pastebi, kad sportininkų istorijos padeda į pabėgėlių situaciją žvelgti kiek kitu aspektu. Pasak jo, tai simbolinis žingsnis, parodantis tarptautinę sporto bendruomenės paramą pabėgėliams ir supratimą, kad tai globali problema, aktuali ne vienai šaliai ar vienam regionui.
„Deja, dažniausiai ir dėl žiniasklaidos, ir dėl tam tikrų politinių motyvų akcentuojami neigiami dalykai ir mažiau ieškoma pozityvių. Olimpiados pavyzdys kaip tik yra bandymas atkreipti dėmesį ir pasižiūrėti į problemą šiek tiek kitu kampu. Matome, kad bent jau tų žiūrovų, kurie buvo stadione, palaikymas buvo didžiulis. Manau, kad tai geras impulsas bandyti ieškoti ir pozityvių istorijų ne tik sporto srityje, bet ir moksle, valstybės gyvenime“, – tikina politologas.
Istorijos skaudžios, bet kupinos vilties
Itin didelio žiniasklaidos susidomėjimo sulaukė olimpietės plaukikės Yusros Mardini istorija. Ji kartu su seserimi praėjusią vasarą bėgo iš karo nuniokotos Sirijos sostinės. Kaip ir daugelis kitų pabėgėlių, iš Turkijos merginos perpildyta valtimi plaukė iki Graikijos Lesbo salos. Po pusvalandžio užgeso valties variklis, o iš 20 žmonių plaukti mokėjo vos keli. Y Mardini kartu su seserimi ir dar viena mergina šoko į vandenį ir kelias valandas traukė valtį su žmonėmis iki sausumos.
Seserys Mardini pasiekė Berlyną, čia Y.Mardini treniruojasi, o įveikusi reikiamus normatyvus aštuoniolikmetė buvo atrinkta į olimpinę rinktinę.
L.Jakulevičienė prisimena ir nelaimingai pasibaigusią olimpietės Samios Yusuf istoriją. Tai – žinoma Somalio sprinterė, dalyvavusi Pekino olimpinėse žaidynėse ir tikėjusis dalyvauti ir Londono olimpinėse žaidynėse. Kadangi, priduria profesorė, Somalyje padėtis labai nestabili, tuo metu sostinėje vyravo fundamentalios islamistinės nuotaikos, S.Yusuf susidūrė su labai dideliais kliuviniais treniruotis. Pavyzdžiui, tai, kad mergina bėgioja dėvėdama trumpus šortus, buvo visiškai nepriimtina tuo metu sostinę kontroliavusioms grupuotėms. Taigi sprinterė nusprendė vykti į kitą šalį ir ieškotis trenerio, bet nuskendo Viduržemio jūroje plaukdama tuo pačiu keliu, kaip Y.Mardini.
Beje, minėta plaukikė iš Sirijos Y.Mardini Rio de Žaneire medalio nelaimėjo – 100 metrų laisvuoju stiliumi ji įveikė per 1 minutę ir 5 sekundes.
Net ir neturėdami tinkamų sąlygų, o dažnai ir sportinių batelių, žmonės čia aktyviai sportuoja.
Kitas pabėgėlių komandos atletas – 21 metų Yiechas Puras Bielas. Net jei ir nelaimės medalio 800 metrų bėgime, vaikinas ketina įrodyti, kad ir pabėgėlis gali daug nuveikti. Bėgikas iš karų kamuojamo Pietų Sudano pasitraukė būdamas dar vaikas. Ilgą laiką jis gyveno vienoje didžiausių – Šiaurės Kenijoje esančioje Kakumos pabėgėlių stovykloje, o bėgioti pradėjo tik prieš metus.
Net ir neturėdami tinkamų sąlygų, o dažnai ir sportinių batelių, žmonės čia aktyviai sportuoja. Kakumoje gyvena daugiau nei 180 tūkst. pabėgėlių, čia yra per 100 futbolo, daugybė krepšinio komandų. Būtent iš šios stovyklos atvykę ir dar keturi pabėgėlių rinktinės bėgikai.
Olimpinėse žaidynėse taip pat dalyvauja dziudo kovotoja ir kovotojas iš Kongo Demokratinės Respublikos, maratonininkas iš Etiopijos, dar vienas plaukikas iš Sirijos. Ne tik olimpiečiai, bet ir kiti pabėgėliai turi skaudžias, bet vilties kupinas istorijas.
Kliudo Europos kaip tvirtovės suvokimas
Pasak L.Jakulevičienės, Europa priima tik nedidelę dalį visų pabėgėlių: visame pasaulyje jų yra 21 mln., apie 60 proc. – Afrikos ir Vidurio Rytų šalyse, o Europoje tik apie 6 proc. Viena vertus, pastebi profesorė, pabėgėliai dažniausiai ir lieka tame pačiame regione, nes tikisi, kad galės greitai grįžti, nenori ilgam palikti savo namų, giminių ir pan., todėl į Europą tiek daug jų ir nepatenka.
Antra priežastis, sako ji, – Europos kaip tvirtovės suvokimas: „Jis irgi simbolizuoja europiečių požiūrį į migraciją. Jų nuomone, tai turėtų būti labai stipriai ribojama, turėtų būti labai stipri sienų kontrolė, mes turėtume užsidaryti. Tačiau liberalus požiūris, kuris egzistuoja pasaulio mastu, yra šiek tiek kitoks.“
Politologai pastebi Europoje vis populiarėjančias prieš pabėgėlių priėmimą pasisakančias politines partijas. Kai kurių atstovai panašiai pasisako ir Lietuvoje. Tačiau, teigia V.Jurkonis, šių rinkimų kontekste tai skamba gana populistiškai, nes didžiulio pabėgėlių srauto čia nėra ir vyksta kova su neegzistuojančia problema.
„Tai daugiau Donaldo Trumpo tipo sprendimai: pastatome sieną, nieko neįsileidžiame ir problemos nėra. Bet mes esame Europos Sąjungos dalis ir laisvas asmenų judėjimas bent jau kol kas užtikrintas. Turėtume daugiau kalbėti apie mūsų migracijos politiką, integravimo procesą, nes sistemoje yra daug kliūčių ir vienadienių neapgalvotų sprendimų, kitaip, jei pabėgėlių srautas didės, mums, kaip valstybei, bus problemiška normaliai tuos žmones integruoti, mes susikursime daugiau problemų negu rasime sprendimų“, – pastebi V.Jurkonis.
