Pacų rūmuose įsikūrė Lenkijos Respublikos ambasada su Konsuliniu skyriumi bei Lenkijos institutas. Iki šiol šios įstaigos buvo išsimėčiusios po įvairias Vilniaus vietas – Antakalnį, Senamiestį. Dabar viskas telkiasi vienoje vietoje.
Rekonstrukcija buvo nepigi, anot ambasados atstovų, projekto sąmata siekė 18 mln. eurų. Dabar ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje naudosis daugiau nei 3 tūkst. kv. metrų patalpomis. Ambasados patalpose lankytis paprastiems lankytojams nuolat tikrai nebus galima, tačiau žadama rengti įvairių renginių, per kuriuos rūmai bus atviri.
Įsigijo 2007 metais
Pastarąjį kartą 15min Pacų rūmuose lankėsi 2013 m. rugpjūčio pradžioje. Po dar nepradėtas remontuoti patalpas vedžiojo tuometis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Jaroslawas Czubinskis. Jis pasakojo, kad Lenkijos valstybė šį pastatą Šv. Jono gatvėje įsigijo dar 2007 metais už 33 mln. Lt.
Tuomet pastatą iškilmingai atidarė prezidentas Valdas Adamkus ir Lechas Kaczynskis.
Renovacija užtruko. Nors 2013 m. galvota, kad darbai bus baigti per dvejus metus, taip neįvyko – J.Czubinskis baigė savo kadenciją taip ir neįžengęs į naująją ambasadą kaip jos šeimininkas.
Įsikūrė ambasada ir Lenkijos institutas
Dabartinė Lenkijos ambasadorė Urszula Doroszewska pažymėjo, kad didžiuojasi, jog pavyko pabaigti visus darbus Lietuvos ir Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečių proga. „Labai džiaugiuosi, kad Vilniaus miestas šalia savo nuostabių pastatų turės ir šiuos puikius atnaujintus Pacų rūmus“, – sakė ambasadorė, sveikindama žurnalistus, kaip pirmuosius ambasados svečius.
Ji taip pat priminė apie pirmąjį šio ambasados pastato atidarymą su V.Adamkumi ir L.Kaczynskiu.
Čia pat įsikūrė ir Lenkijos institutas, garsėjantis savo aktyvia kultūrine veikla ir iki šiol turėjęs patalpas Rotušės aikštėje. Jo direktorius direktorius Marcinas Lapczynskis sakė, kad Lenkijos kultūros, mokslo, turizmo Lietuvoje garsinimas yra pagrindinis instituto uždavinys, kas nesikeis.
„Esu tikras, kad šituose puikiuose rūmuose mums bus kur kas lengviau vykdyti tuos 150 projektų per metus visoje Lietuvoje. Mūsų instituto patalpos šiek tiek skiriasi nuo pačios ambasados, nes jos yra tokios, kaip ir kiti Lenkijos institutai pasaulyje – puoštos raudona, pilka, balta spalvomis“, – kalbėjo M.Lapczynskis.
Sudėtingas procesas
Mariuszas Wawro, Pacų rūmų atnaujinimo darbų projekto vadovas, prisiminė, kad iki šios dienos teko nueiti netrumpą investicijų, darbų kelią. „Užsienio reikalų ministerijai įsigijus šį pastatą 2007 metais, pradėjome analizuoti dokumentaciją ir rūmų renovavimo galimybes. Po to ėmėmės kurti projektą, tie darbai vyko ilgiau nei dvejus metus. 2012 metų vasarį gavome statybos leidimą. (…) Visa projektinė medžiaga buvo paruošta tų pačių metų rugpjūtį. Tada prasidėjo viešųjų pirkimų konkursai – inžineriniams darbams ir darbų vykdymui. (…) Darbai vyko 28 mėnesius. Tiek projektavimas, tiek ir statybos darbai buvo gana sudėtingi. Norėjome sujungti du elementus – iš vienos pusės, tai paveldo objektas, saugomas pastatas, o iš kitos jį reikėjo pritaikyti šiuolaikiniams poreikiams“, – kalbėjo M.Wawro.
Būtina buvo nepamiršti, kad tai ne tik paveldas, bet ir būsima darbo vieta, kuriai taikomi ypatingi saugumo ir kitokie reikalavimai. Iš esmės pastate teko visiškai atnaujinti architektūrinius elementus, inžinerines sistemas, įvesti išorines elektros ir kitas instaliacijas.
„Svarbiausia buvo išsaugoti saugotinus dalykus – polichrominę tapybą, fasado konstrukcijas, taip pat atidengti senovinius rūsius. Taip pat rekonstravome istorines grindis, kurios labai vertingos“, – pasakojo M.Wawro.
Jam antrino ir Nijolė Ščiogolevienė, projektavimo darbų vadovė, – projektavimo, statybos darbai pareikalavo daug pastangų, „atėmė daug sveikatos“, bet dabar matomas gražus rezultatas.
Unikali sienų tapyba
Neringa Šarkauskaitė-Šimkuvienė, vykdžiusi polichromijos autorinę priežiūrą, prisiminė, kad projektą nebuvę lengva vykdyti – iš pirmo žvilgsnio atnaujinti sienų tapybą nebuvę lengva, nes trūko duomenų, fragmentų, tik dirbant pildėsi visuma.
„Esame dabar pokylių salėje, kur įdėta ypač daug energijos tvarkant bendrą perspektyvą. Nebuvo pilnos informacijos ir apie Ilgąją salę, kur bus ambasadoriaus ir pavaduotojo kabinetai, tebuvo išlikęs nedidelis peizažo fragmentas po balkonu, bet pavyko viską atkurti“, – apie sunkumus kalbėjo N.Šarkauskaitė-Šimkuvienė.
Malgorzata Podgorska-Makal, polichromijos restauravimo darbų vadovė, kalbėjo, kad gal kas įsivaizduoja, jog restauravimu užsiimantys specialistai tiesiog kažkur sėdi, sudeda fragmentus ir pan. „Taip nėra, tai sunkus, sudėtingas darbas, keliantis daug streso. Dažnai susiduriu su požiūriu, kad esame labai kantrūs. Ne, nesame, dažnai kaip tik esame nervingi, darbas reikalauja ištvermės, bet jis įtraukia. Tai buvo išskirtinis projektas. Vilnius yra rokoko miestas, tai irgi tokio stiliaus rūmai, jokie fragmentai čia nesikartoja“, – sakė M.Podgorska-Makal.
Ji ragino apsidairyti – elementai nesikartoja, kiekvienas yra unikalus. Taip pat M.Podgorska-Makal teigė praleidusi ne vieną valandą ir dieną Vilniaus bažnyčiose, kituose objektuose, kur sienų tapyba jau atnaujinta, Lietuvos restauratoriai jai parodė ne vieną objektą, kurio nebūtų pamačiusi kaip turistė.
Pacų rūmų istorija
Šių rūmų istorija siekia XVII amžių. 1628 metais Žemaitijos seniūnas Jeronimas Valavičius Pigulkos vardu pagal buvusį savininką vadintą mūrinį statinį dabartinėje Šv. Jono gatvėje pardavė Steponui Kristupui Pacui, kuris buvo vedęs Oną Marcibelę Rudaminaitę. Judviejų sūnus Kristupas Zigmantas Pacas, vėliau tapęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleriu, tapo naujuoju rūmų savininku.
1655 m. per karą su Maskva rūmai buvo sudeginti, atstatyti buvo po karo.
Mirus K.Z.Pacui rūmai atiteko jo tolimam giminaičiui Kazimierui Mykolui Pacui, kuriam mirus turtus paveldėjo brolio Jono Kazimiero sūnus Juozapas Pranciškus Pacas. Jam valdant 1748 m. rūmai sudegė dar kartą. Jų neremontavo nei tuometis savininkas, nei jo paveldėtojas sūnus Mykolas Jonas Pacas. Pastarasis buvo paskutinis iš kadaise turtingos ir įtakingos Pacų giminės, dėl politinių priežasčių 1771 m. emigravęs.
1783 m. Pacų rūmus įsigijo LDK kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, kuris juos suremontavo ir išpuošė.
Po 1831 m. sukilimo rūmai buvo konfiskuoti ir atiduoti gubernatoriaus būstinei. XX a. pradžioje čia veikė rusų klubas, vėliau atiduoti rusų bajorijos reikmėms. Taip pat čia veikė restoranas, knygynas, paveikslų galerija.
1918 m. rūmuose veikė „Rūtos“ draugija. Per II pasaulinį karą subombardavus Vilniaus centrinį paštą, rūmai atiteko ryšininkams, kuriems priklausė ne vieną dešimtmetį iki pat jų pardavimo Lenkijos valstybei.
