Paulius kartu su Rimanto Kaukėno paramos fondu, savo geru bičiuliu Giedriumi P. ir kitais neabejingais žmonėmis nori suvienyti jėgas ir kiek galima pagelbėti sunkiai dirbančių medicinos darbuotojų darbą aprūpinant juos mechaniniais žmonių keltuvais.
Ligos eiga
„Užsikrėčiau nuo šeimos narių ir jau kitą dieną izoliavausi. Tačiau liga mane pavijo po penkių dienų. Kaip vėliau paaiškėjo – Covid-19“, – susirgimo pradžią pasakojo Paulius.
Pradžioje viruso sukeltos ligos forma buvo paprasta, nesudėtinga, tačiau laikui bėgant Pauliaus sveikata vis blogėjo: „Dviejų savaičių bėgyje pastebėjau, kad temperatūra vis kyla ir vaistai nepadeda. Tuomet pasidarė neramu. Antrą kartą pasidariau tyrimus ligoninėje ir atsakymas buvo – komplikacija, uždegimas perėjo į plaučius. Tuomet mane paguldė gydytis“, – prisiminimais dalijosi Paulius.
Dviejų savaičių bėgyje pastebėjau, kad temperatūra vis kyla ir vaistai nepadeda. Tuomet pasidarė neramu.
LSMU Kauno ligoninėje atsidūręs Paulius po didelio kiekio antibiotikų bei lašelinių jau antrą dieną pasijuto geriau. Dingo temperatūra, galėjo lengviau kvėpuoti. Gydymas antibiotikais buvo sėkmingas ir vyras perėjo į lengvesnę susirgimo formą.
Visą šį laiką iki pagerėjimo Pauliaus galvoje sukosi mintys, kokia jo būklė pagal blogumą, kaip gali pagyti, ar sunkus jis ligonis, ar ne. Kaip pasakoja pats Paulius, palatoje kartu gulėję asmenys buvo vyresnio amžiaus (nuo 60 iki 80 metų), su gretutinėmis ligomis bei visi buvo prijungti prie deguonies aparatų. Dažniausiai pasitaikanti gretutinė liga – cukrinis diabetas, o užsikrėtimo aplinkybės, kaip taisyklė, nuo savo vaikų.
Baimė ir nerimas tarp keturių palatos sienų
Atmosfera ligoninėje, pasak Pauliaus, tvyro įvairi – kai kur jaučiama didelė baimė, kadangi žmonės nepripratę būti su deguonies aparatais, tačiau jaučiama vienybė ir noras padėti vieni kitiems: „Vienas pacientas iš mano palatos buvo išvežtas į reanimaciją, niekaip nesusitaikė su pakeistu deguonies aparatu, jam lyg ir būdavo nepatogu, dažnai tekdavo padėti užsidėti iš naujo.
Buvo kad ir naktį su palatos kaimynų stebime, ar nenuslinko iš nosies oro padavimo žarnelė – mums patiems baimė buvo, kad nenumirtų. Kitą dieną tas žmogus savavališkai pradėjo vaikščioti jau be aparato, pradėjo kvėpuoti be jo, tad iškviečiau gydytoją, kuri pasakė, kad nieko nebus reikia vežti į reanimaciją. Tuomet atvežė tą vadinamą „sarkofagą“, mes padėjome jį įkelti ir jį išvežė. Kiek supratau, situacija rimta“, – apie susidariusią situaciją pasakojo Paulius.
Buvo kad ir naktį su palatos kaimynų stebime ar nenuslinko iš nosies oro padavimo žarnelė – mums patiems baimė buvo, kad nenumirtų.
Šiuo sunkiu ir pavojingu laikotarpiu žmonių kaita palatose dažna, vienus perkelia į reanimaciją, vietoje jų – atveža kitus. Natūralu, kad ligonių būna ir įvairaus kūno sudėjimo, o palatose dirba tik slaugytojos, tad geriau pasijutęs Paulius pasisiūlė padėti ir joms: „Paguldė kitą žmogų. Jis taip pat susijęs su cukriniu diabetu. Kadangi turėjo temperatūros ir jo kojos buvo nutirpusios, kas dažnai būna diabetikams, tad teko jį padėti iškelti iš „sarkofago“ į neįgaliųjų vežimėlį ir iš vežimėlio į lovą. Buvo sunku, kadangi vyras svėrė 114 kg. Žmonės esantys palatose tikrai padeda vieni kitiems, bent jau stengiasi padėti“, – patirtimi dalinosi Paulius.
Kaip pasakoja pašnekovas, situacija ligoninėje yra komplikuota, trūksta darbuotojų. Kaip minėjo viena seselė, tą dieną kraują turėjo paimti net iš 25 ligonių. Sprendžiant iš to, ką pasakojo Paulius, ligoninėje labai trūksta vyriškos jėgos, slaugytojos susiduria su dideliu fiziniu krūviu. Nakties metu budi kelios slaugytojos, o dienos metu ligoninėje dirba ne tik gydytojai iš kitų skyrių, bet ir rezidentai.
Technologiniai sprendimai
Kadangi pats Paulius dirba su inovacijų vystymu bei bendradarbiauja su medicinos įstaigomis, būdamas ligoninėje pastebėjo poreikį technologinėms naujovėms, kurios sumažintų čia dirbančio personalo krūvį.
Lietuvoje yra gydytojų trūkumas, tad šią problemą būtų galima spręsti pasitelkiant naujausias technologijas: „Slaugytojos labai dažnai vaikšto po palatas ir tikrina ligonių būkles, visą informaciją užsirašinėja ant lapelių: temperatūrą, deguonį, diagnozę. Tada ateina kita slaugytoja, kuri leidžia vaistus, pasirašo ant kito lapelio, kokius vaistus suleido ir pan. Kiek man teko domėtis, gydymo įstaigoje yra įdiegta LSMU Kauno ligoninės paciento informacinė sistema, bet į ją informacija suvedama vėliau, o ne iš karto vietoje, kadangi žmonės neįpratę taip dirbti.
Visų pirma jiems reikėtų nešiotis planšetę, kas yra nepatogu, nes gydytojai, slaugytojos dar turi darbo įrankius – švirkštus ir kitus reikmenis. Visa tai reikėtų gerai apgalvoti. Yra įrankiai, kurie prisitvirtina prie rankos, taip nemaišytų jiems.
Turėtų būti viskas vienoje vietoje, kad galėtų iškart vesti visus duomenis apie paciento būklę ir nereikėtų jiems daug vaikščioti pas ligonius, jie turėtų visą informaciją po ranka. Slaugytojos galėtų iškart įrašyti, kokius vaistus suleido. Reiktų patobulinti technologijas, darbo įrankius, kurie žymiai pagerintų gydytojų darbų efektyvumą bei sumažintų krūvį. Technologijos neturėtų būti našta, o pagalba. Ir tai tikrai yra išsprendžiama“, – problemos sprendimo būdus vardino Paulius.
Kai įgavau jėgų ir pasitikėjimo, pagailo man slaugytojų ir gydytojų, pagalvojau, reikia padėti.
Kita, šiuo metu įvardinama kaip pagrindinė problema, apie kurią kalba ir pats ligoninės personalas yra ligonių transportavimas. „Kai įgavau jėgų ir pasitikėjimo, pagailo man slaugytojų ir gydytojų, pagalvojau, reikia padėti.
Manęs slaugytojos prašė pagalbos transportuojant, pakeliant ligonius ir net nemaniau, kad tai toks sunkus fizinis darbas. Įsivaizduokite moterį, sveriančią 50-65 kg ir bandančią perkelti sunkiai sergančius ligonius, vyrus, sveriančius 100-120kg iš lovos į neįgaliųjų vežimėlį transportavimui. Joms tai yra tikrai fiziškai sunku. Šiuo metu yra tam sukurtos technologijos, kodėl reikia vargti. Daktarų ir taip trūksta“, – pasakojo Paulius.
Paklaustas, ar žino, kodėl yra neišnaudotos galimybės, palengvinančios ligonių transportavimą, Paulius patikino, kad šiuo klausimu nesidomėjo. Greičiausiai šiai dienai yra kiti prioritetai ir apie tai niekas nekalba, tačiau poreikis tam yra didelis.
Apie mechaninių keltuvų poreikį kalba ir LSMU Kauno ligoninės atstovas Saulius Tvirbutas: „Ligoninėse pacientus iš palatų dažnai tenka nuvežti į diagnostikos patalpas ar perkelti į kitą gydymo skyrių. Moderni keliamoji įranga labai pagelbėtų mūsų personalui. Svarbiausia, kad ji teiktų didžiulę naudą ne tik šiuo sudėtingu pandemijos metu – ligonių pas mus gausu visada.
Gydymo įstaigoje stengiamės atnaujinti ir įsigyti visą būtiną medicininę įrangą, technologijas, tačiau vienu metu patenkinti visus būtinus poreikius, deja, nėra finansinių galimybių, ypač šiuo laikotarpiu. Dėl to būtume labai dėkingi geradariams už pagalbą!“.
Vienu metu patenkinti visus būtinus poreikius, deja, nėra finansinių galimybių, ypač šiuo laikotarpiu. Dėl to būtume labai dėkingi geradariams už pagalbą
Norėdamas atsidėkoti visiems nuostabiems gydytojams bei personalui, kuris padėjo Pauliui pasveikti, vyrui kilo puiki idėja prisidėti prie pagalbos jiems, nupirkti taip reikiamos įrangos jų darbui palengvinti. Šiai dienai LSMU Kauno ligoninei reikalingi mobilūs mechaniniai keltuvai, kurie išspręstų ligonių transportavimo ir kilnojimo problemas. Pauliaus teigimu, preliminariai, būtų reikalinga po vieną mechaninį keltuvą kiekviename aukšte.
Numatoma vieno keltuvo kaina 600-1000 EUR, tačiau kaina gali koreguotis priklausomai nuo keltuvo savybių, techninių reikalavimų. Rimanto Kaukėno paramos grupė kviečia Jus nelikti abejingais ir prisidėti prie šios kilnios iniciatyvos, kuria galime kiekvienas išreikšti savo padėką šių dienų herojams – gydytojams ir visam ligoninės personalui, kurie kiekvieną dieną, nestokodami savo jėgų ir laiko, rizikuodami savo gyvybe kovoja kartu su visais sergančiais šiuo klastingu Covid-19 virusu.
Jūsų pagalba ir dėmesys yra labai svarbūs:
Rimanto Kaukėno paramos grupė
Įmonės kodas: 302721009
Sąskaitos nr. (IBAN): LT147290099086499744
Mokėjimo paskirtyje nurodykite: SLAUGOS ĮRANGOS PIRKIMUI
Bankas – Citadele
