Kelionė į Ukrainą. Pirma dalis.
Pagalbos kariams krovimas Kaune.
Daugelis iš mūsų nesusimąsto, koks yra daikto kelias iš Lietuvos į Ukrainą. Reikia sužinoti iš karių, kokių daiktų jiems reikia. Reikia surasti transportą ir vairuotojus. Sukrauti paramą. Nuvežti ją. Sudėlioti maršrutą kaip mes tą paramą išdalinsime.
Po to seka tokie klausimai: kur pakeliui nakvosime? Kaip bendrausime kelyje? Koks yra saugumo planas?
Finansai irgi ne paskutinėje vietoje, nes atstumas iki pagrindinių Ukrainos miestų didelis, taip pat reikės grįžti atgal į Lietuvą. Važiuojame iš viso keturiais automobiliais, vienas iš jų 100 km sunaudoja 10 l kuro. Galite įsivaizduoti, kokia yra tokios kelionės kaina.
Ką šįkart veža „Iki pergalės / Misija „Gyvačių sala“? Miegmaišiai, talpios kariškos kuprinės. Dronai. Kariška apranga. Netgi malkomis kūrenama krosnis. Sausi daviniai. Šarvinės liemenės. Kraujo plazma ligoninei. Pvz., vienos kraujo plazmos dėžutės kaina yra 2000 eurų.
Po sukrovimo seka instruktažas. Kelionės vadovas Sigitas paklausia, ar visi turime medicinos priemones – turniketus, tvarsčius ir kitką? Ar visi turi šarvines liemenes ir šalmus, kadangi važiuosime į pafrontę? Išgirdęs du taip, pajudame iš Kauno link Lenkijos sienos.
Kelionė į Ukrainą. Antra dalis.
Važiavimas per Lenkiją.
Kiekviena organizacija, kuri gabena paramą į Ukrainą, turi pervažiuoti Lenkiją.
Pagal planą pirmą dieną mes vykstame iki Liublino Lenkijoje ir ten nakvojame. Mūsų koloną iš viso sudaro keturi automobiliai: du „Mercedes“ visureigiai, „Land Rover Defender“ visureigis, skirtas bekelei, ir „Volkswagen“ mikroautobusas.
Aš buvau priskirtas „Land Rover“ automobiliui. Šio automobilio vairuotojas yra Arūnas. Arūnas daug metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dabar yra atsargoje. Ukrainoje jis jau yra buvęs penkis kartus.
Perpasakosiu pokalbį degalinės tualete už Kauno. Kadangi mūsų konvojus sustojo degalinėje, tai tikrai atkreipėme visų dėmesį. Aš nusprendžiau pasinaudoti proga ir nueiti į tualetą. Aš darau savo reikalus ir staiga išgirstu vyrišką balsą:
– Giliai važiuojat? (Suprask, žmogus žino, kad važiuojam į Ukrainą)
(Aš pagalvojau, ką atsakyti, kad neatskleisčiau detalių): – Giliai.
Taip ir pasikalbėjom.
Šiek tiek statistikos:
- tarp Kauno ir Liublino yra + – 500 km.
- Mums šį atstumą, su pertraukomis, užtruko įveikti apie 8,5 valandos.
- Iš viso buvo 4 sustojimai, 3 iš jų degalinėse ir 1 kartas papietauti.
Kelionė į Ukrainą. Trečia dalis.
Sienos kirtimas ir atvykimas į Lvivą.
Viskas prasideda nuo pusryčių viename iš Liublino viešbučių. Jie labai skanūs, toks tipiškas švediškas stalas. Kaip tikras lietuvis, valgau daug. Viešbučiui bankrotas garantuotas!
Po pusryčių su kambarioku grįžtame atgal į kambarį, aš tvarkau nuotraukas, dėlioju daiktus. Man nežinant, visi jau renkasi prie automobilių (buvo tartasi 9 ryto, kadangi ryte buvo nesklandumų, man atrodė, kad viskas šiek tiek pasivėlino). Sėdžiu tualete, įbėga Arūnas. Gaunu velnių, bėgu link automobilio. Galiausiai pajudame link Lenkijos-Ukrainos sienos.
Šnekučiuojamės su Arūnu, kiek gali trukti sienos kirtimas. Jis galvoja, kad užtruksime kokias 4 valandas. Aš irgi panašiai galvoju, kadangi teko girdėti apie dešimtis kilometrų nusidriekusias eiles.
Prasideda muitinės procedūra. Pradedame Lenkijos pusėje, pasieniečiai apžiūri automobilius, daiktus, pasus, galiausiai praleidžia. Panaši procedūra atlikta ir Ukrainos pusėje.
Įvažiuojame į Ukrainą. Visa procedūra užtruko vos 55 minutes. Greičiau negu nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną. Šiuo rezultatu negali patikėti niekas. Man tai atrodo įprasta, bet pažiūrėjus į laimingus bendrakeleivių veidus, atrodo, kad laimėjome loteriją. Teleloto. Vietoje kelialapio į Palangą, gavome kelialapį į Ukrainą.
Atvykstame į Lvivą. Įsikuriame hostelyje, susinešame daiktus. Pirmą kartą susipažįstu su danu savanoriu, šaukiniu „Odin“. Visa mūsų komanda pasiskirsto į keletą grupelių ir išvyksta su reikalais.
Mūsų grupelės reikalai – aplankyti bataliono vado, kariaujančio Bachmute, šeimą. Mes jai perduosime ankščiau minėtą šilumos katilą. Atvykstame jau vėlai vakare, mūsų laukia. Kolegos įneša katilą. Kalbamės apie aktualijas – elektros tiekimą.
Kaip žinote, Ukraina patiria elektros energijos nepriteklių, todėl gyventojams elektrą tenka riboti. Kad procesas būtų sklandus, elektros kompanijos įdiegė tokią sistemą: žmonėms išdalina tvarkaraščius, kuriose para yra padalinta į laiko intervalus. Kiekvienas iš tų intervalų turi spalvą, pagal kurią galima pasakyti, kada bus elektros energija, o kada ne.
Galimi trys variantai:
- elektros energija gali būti arba nebūti (balta spalva);
- elektros energija bus (žalia spalva);
- elektros energijos nebus (raudona spalva).
Taip ukrainiečiai gali planuotis savo laiką ir veiklas, žinoti, kada geriau krautis įrenginius, pramogauti.
Kalbamės toliau. Kaip Romanas juokavo, šiame name gyvena dvi su puse šeimos. Jų name šilumos nėra, visi vaikšto su megztiniais ir striukėmis. Jaučiasi drėgmė ir šaltis. Tikrai ne pačios geriausios sąlygos, ypač žinant tai, kad name gyvena vaikas. Vienintelis šilumos šaltinis – virtuvėje kūrenama dujinė viryklė, kurios viena iš kaitviečių yra pastoviai įjungta šildymui.
Skaniai pavalgome, atsisveikiname ir išvažiuojame į antrą tašką. Tai yra baras. Jis vadinasi „смачно як у мами“ – skanu kaip pas mamą. Jame dirba šeima, mama Lena ir dukra Ana. Lena labai prisidėjo prie organizacijos, kadangi maitino „Iki pergalės / Misija „Gyvačių sala“ instruktorius. Taip pat ji aktyviai remia Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, o ypač 24-tą brigadą, kurią remia ir mūsų organizacija. Vėl gauname didelį, vaišėmis nuklotą stalą. Pirmą kartą paragauju ukrainietiškos soliankos, barščių. Buvo išties skanu, kaip ir pats baro pavadinimas.
Bare komandos vadovas Sigitas praveda instruktažą rytdienai, papasakoja apie automobilių konvojaus subtilybes. Rytojaus planas yra keltis 11 valandą ir važiuoti į Kyjivą. Laukia 540 kilometrų.
Kelionė į Ukrainą. Ketvirta dalis.
Tamsusis Kyjivas
Diena prasideda be pusryčių.
Iki keturių ryto dirbau apdorodamas medžiagą, rašiau dienoraštį ir t.t. Tai jau ne pirma tokia naktis. Į tą naktinėjimą įėjo ir susirašinėjimai su kita savanore, kuri tuo metu irgi buvo Ukrainoje, dalinomės įspūdžiais.
8.30 val. atsikėlėm ir susiplanavę iš vakaro važiavom į karinių prekių turgų shoppintis. Man pavyko šiaip ne taip nusipirkti striukę, kainavo apie 70 eurų. Tikiuosi geras dealas, lyginu su „Armijai ir civiliams“ kainomis.
-
G.Nausėda: sprendimai dėl tankų Ukrainai bręsta, tik gaila dėl vėlavimo
-
A.Anušauskas: neturime tankų, bet turime nuomonę dėl tankų
-
Lenkija oficialiai paprašė Vokietijos leidimo Ukrainai perduoti tankus „Leopard“
-
Ukrainoje kilus korupcijos skandalui atsistatydina keli aukšto rango pareigūnai
-
V.Zelenskis suteikė Vilniui „miesto-gelbėtojo“ garbės vardą
Po šio turgaus užsukom į kitą – blusturgį. Ten pirkome vėliavas, antsiuvus, sau nusipirkau atvirutes. Turbūt permokėjau, bet tiek to.
Įdomus įvykis nutiko blusų turguje. Raudonplaukė mergina pamatė vieno kolegos antsiuvą – Lietuvos vėliavą. Paprašė nusifotografuoti. Pasirodo, ji iš Klaipėdos. Pasaulis išties mažas. Fotosesija įvykdyta.
Grįžtam namo, nes pagal planą turim išvažiuoti vienuoliktą valandą. Vos ne vos spėjam, būnam be dešimt minučių vienuolika.
Prieš išvykstant į Kyjivą, prie mūsų komandos prisijungė naujas žmogus – Volodymyras. Taip pat ir aš pakeičiu ekipažą – tenka atsisveikinti su Arūnu. Man tiesą sakant pradėjo savotiškai patikti „Land Rover“, ypač sėdint priekyje.
Persėdu į pirmą automobilį. Kelionės vadovo automobilį. Tai automobilis, paskui kurį seka kiti. Tai ir atsakomybė, ir garbė. Kaip pamatysim vėliau, daugiau atsakomybė.
Volodymyras važiuoja į pafrontę aplankyti savo brolio, kurio nematė pusę metų. Kai išgirsti šią istoriją, tave šiek tiek sugraudina. Supranti, kad kariai yra tie patys žmonės, nors kartais žiniasklaida ir filmai bando parodyti, kad tai kiborgai, kuriems sėdėjimas apkasuose, šaudymas ir agresija yra svarbiausia jų gyvenimo-amato dalis. Anaiptol.
Vienu momentu, važiuojant Kyjivo link, atsitiko tokia situacija. Nepasitikėjome navigacija ir tęsėme kelionę greitkeliu. O mums iš tikro reikėjo nusukti per aplinkkelį ir apvažiuoti miestą. Spėkite, ar mes tai padarėme. O po to navigacija pradėjo rodyti nusukimus, kaip grįžti į aplinkkelį. Ir staiga parodo, kad reikės sukti. Staigiai. Taip ir padarėme. Du iš keturių automobilių nusuko. Kiti du pralėkė. Mes pradėjome blaškytis po privačių namų gatveles, bandydami surasti, kaip grįžti. Po blaškymosi, apsisukimų, ilgų pokalbių per raciją, išgirstam – trečias ir ketvirtas už nugaros.
Atsikvėpėm ir tęsėm kelionę.
Visos kelionės metu kalbamės su Volodymyru, sėdėdami gale. Kalbamės apie gyvenimo tikslus, prasmę, praktiškai apie viską, nes kelionė ilga. Palietėm ukrainiečių ir kitų europiečių skirtumus. Anot Volodymyro draugo, Europoje žmonės pirma rūpinasi karjera, maždaug iki trisdešimties, o po to šeimos kūrimu. Ukrainoje, anot jo, yra kitaip. Žmonės susituokia, kuria šeimas jau nuo 18 m. ir paraleliai siekia karjeros. Nėra eiliškumo, kad pirma karjera, o vėliau rimti santykiai, šeima ir vaikai.
Taip pat kalbėjom apie politiką. Buvo įdomu išgirsti nuomonę apie buvusį Ukrainos prezidentą Porošenką ir dabartinį – Zelenskį.
Sustojame pavalgyti užkandinėje. Kadangi mūsų daug, užplūdom užkandinę. Užsisakėm daug maisto, antrų patiekalų, sriubų. Virtuvė tam nebuvo pasiruošusi. Kai kurie gavo porcijas daug vėliau.
Atvykome į Kyjivą apie 20 val. Aš jame pirmą kartą, bet dydis ir žmonių skaičius vis tiek nustebino. Kelias penkių juostų, pilna automobilių. Tiesa, ko trūksta, tai šviesos. Šviečia iš esmės tik automobilių žibintai, aplink tamsu. Tikrai jautiesi sostinėje šalies, kuri kariauja. Ta įtampa, atmosfera juntama ore, žmonių veiduose. Kyjivą dažnai apšaudo dronais, tad šios nuotaikos suprantamos.
Nusprendėme pavalgyti. Pirmas taikinys – ukrainietiškų patiekalų kavinė, deja, uždaryta. Bandom Mcdonald's – prieš pat mūsų akis uždaro duris. Ot sėkmė... Galiausiai kolega danas įtikino nueiti į KFC. Pagaliau pavyko. Sukimšau keturis burgerius. Dar iki šiandien sklando šio žygdarbio legendos.
Grįžtame į viešbučio kambarį.
Toliau važiuosime į Dniprą. Iš ten pradėsime ruoštis į pafrontę – Donbasą.
