„Laba diena, jums rašo daugiavaikė šeima. Mes auginame 5 mažamečius vaikus, vyras neįgalus, mūsų šeima tvarkinga ir besirūpinanti vaikais. Kadangi šį mėnesį liekame be jokių pajamų, nežinome, ką vaikams padėsime ant stalo per šventes, ir kaip mums reikės išgyventi iki sausio 12 dienos, kai gausime pinigėlius, nes gyvename tik iš socialinės paramos. Todėl mes jūsų, ponai ir ponios, prašome ir tiesiog maldaujame: ar negalėtumėte mūsų šeimą paremti finansiškai, kiek jūs galite? Mes labai labai jums visiems būsime dėkingi už pagalbą mūsų šeimai, širdingai jums ačiū. Su pagarba, Valentina ir Rimantas Stundžios“, – tokio laiško šią savaitę sulaukė kone visos šalies redakcijos.
Ikišventinis lobizmas – tokia pirma mintis šmėsteli galvoje, skaitant šias greitai kompiuterio klaviatūra „suskrebentas“ eilutes. Neatrodo, kad jas rašiusi ranka įdėjo pastangų, laiške nejusti nuoširdumo. Toks tiesmukas pinigų prašymas net didžiausiam filantropui sukeltų įtarimų. Dosnumą prieš Kalėdas tarsi norisi pakylėti į aukštesnį lygį ar bent jau nesupaprastinti iki eilinio sandorio: mums reikia – jūs duokite. Ačiū, viso gero.
Jų darbas toks: sėdėti, skambinti, rašyti prašymus, reikalauti. Jie dirba aukščiausiu lygiu.
Su tokiais laiškais paprastai nesismulkinama – spaudi „delete“ ir užmiršti be jokio sąžinės priekaišto. Ir vis dėlto – ne šįkart.
Dirbama visais frontais
Septynių asmenų Stundžių šeima Ukmergės rajono savivaldybei puikiai žinoma. Socialinę pašalpą Stundžios gauna nuo 2009 metų – kas mėnesį valstybė jiems sumoka apie 2,1 tūkst. litų. Be to, kas du mėnesius šeima gauna ES paramą maisto produktais: lauknešėlyje būna 7 kg cukraus, 7 buteliai aliejaus, 7 kg kruopų, 7 indeliai kondensuoto pieno ir t.t.
Mokyklą lankančioms dukroms paskirtas nemokamas maitinimas, du pagrandukai sūnūs darželį lanko už simbolinį mokestį – 30 litų per mėnesį.
Nuosavų namų šeima neturi, tačiau keturių kambarių butą jiems už 60 litų per mėnesį nuomoja „Miesto energija“. Viskas skamba ne taip jau blogai?
„Vaikai prižiūrėti, su mobiliaisiais telefonais. Tai – normali tvarkinga šeima. Tačiau – prašanti šeima. Jų darbas toks: sėdėti, skambinti, rašyti prašymus, reikalauti. Jie dirba aukščiausiu lygiu: jei rašo laišką, tai visiems 141 Seimo nariui, Vyriausybei ir prezidentei, visiems labdaros fondams. Jų pagalbos šauksmas pasiekė net Klaipėdą, skambučių sulaukiame net iš ten“, – portalui 15min.lt pasakojo Ukmergės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Valdonė Ginaitienė.
Tiesą sakant, paskutinis Stundžių finansinės paramos prašymas išplito ir už Lietuvos ribų: šeima neužmiršo emigrantų, todėl laišką išsiuntė ir portalo www.anglija.lt redakcijai. Iš tikrųjų dirbama visais frontais.
Gimus trims dukroms, „ieškojo“ sūnaus
Naudos ieškotojai – tokią etiketę lengva ranka galima priklijuoti Stundžių šeimai. Daugelis taip ir daro.
Tačiau apsilankius Šventupės kaime gyvenančios šeimos namuose ir į jos gyvenimą pažvelgus kitu kampu, išankstinis nusistatymas ima tirpti.
Namai pilni gyvybės. Čia ramu ir tikrai laukiama Kalėdų: buto duris ir langus puošia Valentinos Stundžienės rankomis nupinti vainikai, svetainės lubas raizgo girliandos, kambario kampe spindi eglė.
Gimė trys dukros, sakėm, ketvirto reikia berniuko. O po to dar ir šitas mažiukas išėjo.
Butas labai kuklus, bet švarus ir tvarkingas. Skaičiuojant pinigais, kompiuteris su šviesolaidžiu internetu – brangiausias Stundžių namuose esantis daiktas. Jį 10-ojo gimtadienio proga vyriausiajai dukrai Viktorijai padovanojo krikšto tėvas. Dabar mergaitei – 13-a.
Sutuoktiniai augina dar dvi dukras: 10 metų Karoliną ir 9-erių Gabiją. Kristupui sausio pabaigoje sukaks 7-eri, o mažiausiam šeimos nariui Tomui dabar – 4 metai.
„Taip išėjo... Kiekvienas tėvas nori sūnaus. Gimė trys dukros, sakėm, ketvirto reikia berniuko. O po to dar ir šitas mažiukas išėjo, – kedendamas Tomo viršugalvį pasiteisina 36 metų Rimantas Stundžia. – Bet viskas. Reikia į ateitį žiūrėt.“
Didžiuojasi vaikų pasiekimais
Apie vaikų pasiekimus Stundžios gali pasakoti be atokvėpio. Visos dukros žaidžia futbolą. Gynėjos poziciją aikštelėje užimanti Viktorija su komanda išmaišė kone visą Lietuvą: Klaipėda, Panevėžys, Zarasai, Dusetos ir kt.
Jos sporto pasiekimus įrodo gausi medalių kolekcija, kruopščiai sudėta indaujos lentynoje. Kitoje lentynoje suguldyti Gabijos ir Karolinos pergales žymintys medaliai.
„Viktorijai, išrinktai į geriausių 2012 metų Vidiškių seniūnijos sportininkų dešimtuką“, – įrėmintą padėką dukrai suskumba parodyti mama.
„Visi mūsų vaikai pavyzdingi, pirmūnai. Viktorija priklauso mokyklos komitetui, Gabija mokosi vien dešimtukais ir devynetais, Karolinos vidurkis – stiprus 8-etas. Viena muzikantė, kita dailininkė, trečia dainuoja“, – pasididžiavimo neslepia 32 metų V.Stundžienė.
„Kristupas – irgi piešia, – demonstruodamas virtuvėje kabantį sūnaus paveikslėlį prideda R.Stundžia. – Auklėtoja paskambino ir sako: „Į susirinkimą galite neiti, nėra ką apie jūsų dukras pasakyti. Tegul eina tie, kurie pusę metų į pažymių knygelę nepasirašo.“
Lombarde užstatė vestuvinius žiedus
Taip, Stundžios susilaukė daugiau vaikų nei savo jėgomis gali išlaikyti. Tačiau jie juos myli ir rūpinasi. Kalbos, kad vaikus gimdė dėl pinigų, V.Stundžienę skaudina iki ašarų.
„Iš kur čia tie pinigai?! Čia reikia galvoti, ką ant stalo padėti“, – susigraudina moteris. Gruodžio 12-ąją nesulaukusi socialinės paramos ji verkė pusę dienos.
„Prieš 17 dienų vestuvinius žiedus nuvežėme į lombardą. Nežinome – pasiimsime atgal, ar ne“, – apgailestauja aklavietėje atsidūrusi moteris.
Visiems vaikams – ir darželyje, ir mokykloje – buvo renkama po 25 litus dovanoms. Juk negalime jiems pasakyti, kad tėtis su mama neturi – pasiskolinome iš kaimynės.
„Visiems vaikams – ir darželyje, ir mokykloje – buvo renkama po 25 litus dovanoms. Juk negalime jiems pasakyti, kad tėtis su mama neturi – pasiskolinome iš kaimynės“, – privėręs kambario duris šnabžda Rimantas.
Sutuoktiniai pasakoja, kad tris savaites nuo socialinės pašalpos gavimo verčiasi neblogai, tačiau ketvirtą „traukia iš paskutiniųjų“. Gerai, kad kaime veikia dvi nedidelės parduotuvės, kur produktų galima įsigyti į skolą. „Duoda iki 50 litų – ne daugiau“, – paaiškina Valentina.
„Rimantas šiuo metu nedirba. „Sodrai“ pradėjus mokėti bedarbio išmoką, socialinė parama turi būti perskaičiuota. Tačiau už gruodį mes dar nematome Rimanto pajamų, nes „Sodra“ apskaičiavimus pradeda rodyti apie 20 mėnesio dieną. Laukiame, tada iš karto šeimai padarysime pavedimą. Šiandien darbuotojoms liepiau skambinti į „Sodrą“ ir paprašyti, kad R.Stundžiai asmeniškai be eilės paskaičiuotų. Iki gruodžio 22 dienos pinigus būtinai pervesime, todėl šeimos Kalėdų stalas tikrai nebus tuščias“, – portalą 15min.lt užtikrino savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja V.Ginaitienė.
Kairė ranka – neklusni
Klausantis graudžių iš socialinės paramos gyvenančių šeimų istorijų visada kyla klausimas – kodėl jos kliaunasi tik valstybės kišene ir nededa pastangų užsidirbti?
36 metų R.Stundžia turi trečią neįgalumo grupę, todėl, žiūrint formaliai, lyg ir yra darbingas. Tačiau realybė kitokia.
Staliaus specialybę įgijęs vyras yra patyręs tris kairės rankos nervų operacijas – pjūvis nuo riešo iki alkūnės.
„2005 metais dėl rankos skausmų patekau į Ukmergės ligoninę – ten mane ir nugydė. Klaidingai diagnozavo ligą, todėl šildė, masažavo, gydė nuo sąnarių. Pasirodo, viskas buvo daug rimčiau. Pradėjus trūkinėti pirštų odai buvau pervežtas į Vilnių. Mane operavęs daktaras sakė: „Dar kiek ir būtum likęs be rankos“, – pasakoja Rimantas.
Mane operavęs daktaras sakė: „Dar kiek ir būtum likęs be rankos“.
Vasarą jis dirbo baldų gamybos įmonėje „Narbutas ir Ko“. Per pamainą kelių darbininkų brigadai reikėdavo baldais pakrauti tuziną sunkvežimių. Be to, automobilio neturintis vyras iš Šventupės kaimo į Ukmergę važiuodavo dviračiu – sukardavo maždaug 12 kilometrų į vieną pusę.
„Šis krūvis man buvo per didelis, atsakomybė – irgi. Jei iš rankų iškristų koks nors baldas, nuostoliai būtų išskaičiuojami iš mano atlyginimo, – aiškina R.Stundžia.
Skamba ne visai įtikinamai. Tačiau vyrui iš spintos traukiant sūnums Valentinos pasiūdintus karnavalo drabužius (vienas bus piemenėlis, kitas – liūtas), matyti, kad jo kairė ranka neklusni ir nerangi.
Darbas užsienyje atsirūgo
Matyt, pajutęs ore tvyrančias abejones Rimantas užtikrina: jis – ne tinginys, ne girtuoklis ir ne pravaikštininkas. Ir darbo nebijo. Septynerius metus yra dirbęs kelininku: „Galiu bet ką daryti, einu žmonėms padėti, kai paprašo, nes reikia tų centų. Tik žiemą visi darbai sustoja.“
Dar prieš ligą R.Stundžia bandė užsidirbti užsienyje. Tačiau kelionė į Angliją vyrui baigėsi ne praturtėjimu, o nuostoliais.
„Dirbau prie apdailos, prie rūbų kaip kurjeris, skrajutes nešiojau. Tačiau grįžtant į Lietuvą, matyt, kas nors iš lietuvių sužinojo ir pastojo mums kelią. Vienam net pistoletą į galvą įrėmė, atėmė viską, ką buvome uždirbę: iš manęs 18 tūkst. litų, iš kitų – ir dar daugiau“, – maždaug 8–9 metų senumo istoriją prisimena Rimantas.
Anuomet šeima įklimpo į skolas, iš kurių brido net kelerius metus. Kai atsitiesė, R.Stundžia vėl ryžosi laimės ieškoti užsienyje. Šįkart išvyko į Švediją: „Papuolė tokia brigada, kad visi, išskyrus mane, gėrė. Darbo buvo, bet nebuvo, kam dirbti. Ačiū Dievui, už priverstinę prastovą man toks Rolandas sumokėjo.“
Papuolė tokia brigada, kad visi, išskyrus mane, gėrė. Darbo buvo, bet nebuvo, kam dirbti.
Daugiau apie galimybes užsidirbti užsienyje dukart nudegęs Rimantas negalvoja. O ir sveikata neleistų.
Dirbti neleidžia pagranduko sveikata
Mažieji Stundžių šeimoms vyrai sveikata irgi negali pasigirti: Kristupui buvo diagnozuota bronchinė astma, tačiau atrodo, kad ligą berniukas išaugo. O keturmetį Tomą alerginė astma kankina negailestingai – šiemet jis iškentė adenoidų operaciją ir drauge su mama daug laiko praleido ligoninėje.
Rūpestis sūnaus sveikata užkerta kelią Valentinai dirbti. „Dažnai tenka važinėti į Vilnių: transportas kainuoja, vaistai, nors ir kompensuojami, vis tiek brangūs. O dirbti nelabai išeina: kas truputį – ir susergame.“
Po vaiko priežiūros atostogų siuvėjos specialybę turinti V.Stundžienė buvo įsidarbinusi siuvykloje „Dešimtukas“. Tačiau konfliktams su vadovybe nesibaigiant, išėjo iš darbo.
„Kantrybė trūko tada, kai pasiprašiau anksčiau išleidžiama iš darbo, nes Tomui reikėjo išrašyti vaistų. Man pasakė: „Tavo vaikai – tavo rūpestis.“ Niekam nebuvo svarbu, kad dirbau po 12 valandų, ir šeštadieniais, ir sekmadieniais, nors kaip penkių vaikų motinai man pagal įstatymus priklausė ir mamadieniai, ir jokių viršvalandžių neturėjo būti“, – kalba Valentina.
Pavargo nuolat kraustytis
Valentina ir Rimantas susituokė prieš 10 metų. Bendrą gyvenimą šeima pradėjo nuo šaukšto ir šakutės.
R.Stundžia – našlaitis, motinos netekęs kūdikystėje. Tada tapo nereikalingas ir tėvui. Likimo valiai paliktą berniuką augino tai vieni, tai kiti giminaičiai.
Buvo ir kambarių, ir žemės. Kai namą pardavė, mums neleido net bulvių, kurias buvome pasodinę, išsikasti.
Už 30 kilometrų gyvenantys Valentinos tėvai irgi verčiasi sunkiai – gyvena iš kelių karvių.
Nepaisant nepritekliaus, Stundžios tikina esantys laimingi. Tačiau iki absoliučios laimės ir svajonių išsipildymo jiems trūksta nė daug, nė mažai – nuosavo kampo, kur jaustųsi visiškai saugūs ir kurtų savo gyvenimą.
Ilgiausiai vienoje vietoje šeima išbuvo penkerius metus. Pavargo kraustytis.
Prieš pora metų Stundžios gyveno name Kadrėnų kaime. Tuos laikus jie iki šiol prisimena su nostalgija.
„Buvo ir kambarių, ir žemės. Kai namą pardavė, mums neleido net bulvių, kurias buvome pasodinę, išsikasti. Turėjome užveisę avietyną, auginome braškes. Vaikams sūpynes padarėme“, – į praeitį nusikėlė Valentina.
Nepadeda, nes įtaria aferą?
Namas su 3 ha žemės sklypu buvo parduotas už 50 tūkst. litų. Pirmenybę jį pirkti turėjo Stundžios, tačiau tokios pinigų sumos jiems niekaip nepavyko surinkti.
„Visur rašėme – ir į laikraščius, ir politikams – niekas neatsiliepė. Matyt, žmonės nepasitiki, dabar tiek aferistų... Kreipėmės ir į „Bėdų turgų“, tačiau – jokio skambučio. Kai patys paskambiname, išgirstame: „Nesurandame rėmėjų“, – atsidūsta R.Stundžia.
Visur rašėme – ir į laikraščius, ir politikams – niekas neatsiliepė. Matyt, žmonės nepasitiki, dabar tiek aferistų...
Jis aiškina, kad šeimai ne prabangos, bet paprasto namuko reikia: „Esame jauni, patys viską sutvarkysime, juk esu stalius apdailininkas: man medį duokite, bet ką galiu padaryti.“
„Daržovių užsiaugintume, gal vieną kitą vištą“, – vyrui antrina Valentina.
Jaučiasi šešėline šeima
Svajonė apie dovanai gautą nuosavą namą – viso Stundžių pokalbio su žurnalistais leitmotyvas. Jie prašo ne drabužių vaikams, ne maisto, ne bilietų į teatrą ar vandens parką, nors turbūt mielai priimtų ir visa tai.
Viena vertus, Stundžių troškimai skamba labai įžūliai. Juk namas – tai ne bulvių ar obuolių maišas. Tačiau, kita vertus, sutuoktiniai aiškiai žino, ko nori, o jų nesibaigiantys pagalbos prašymai – tai kaip loterijos bilietai: gal vieną kartą pasiseks?
Svarbiausia, kad sėkmės atveju laimėjimas atsidurtų gerose rankose. Bent toks įspūdis susidaro po viešnagės Stundžių namuose.
„Jaučiuosi taip, kaip naktį atsitrenkęs į sieną. Labiausiai valstybė padeda pijokams ir socialinės rizikos šeimoms, o mes esame šešėlinė šeima“, – tai buvo pirmoji R.Stundžios ištarta frazė, paklausus, ar lengva viešai prašyti labdaros.
Vyro žodžiuose yra tiesos. Šiandien jo visa šeima gyvena iš 2 tūkst. litų, gautų kaip valstybės socialinė parama. Tiek kas mėnesį kainuoja biologinių tėvų išsižadėto vieno – tik vieno – globos namuose augančio vaiko išlaikymas.