Su ukrainiečiu kunigu susitinkame Vilniuje, kur jis viešėjo kelias dienas. Pokalbis sukasi apie šių dienų Ukrainą, karo nualintus žmones, kurie tiesiogiai su tuo susiduria, ir tuos, kurie jau pavargo, kad tas karas vyksta, nors tiesiogiai jų ir neliečia. „Juk turite metro? Neturite? Bet požeminių perėjų turite? Tai gal ten ir galime rinkti pinigus“, – juokiasi tėvas Serhijus, kai pokalbis po truputį nukrypsta apie jam šiuo metu reikalingą pagalbą.
Lyg lietuviškas „Caritas“
Tėvas Serhijus, iš pirmo žvilgsnio tikrai neprimenantis stereotipiškai įsivaizduojamo kunigo, Ukrainiečių stačiatikių bažnyčioje užima svarbias pareigas – yra socialinės paramos organizacijos „Eleos Ukraine“ vadovas. „Tai visuomeninių organizacijų tinklas, labai panašus į „Caritas“ savo modeliu. Eleos išvertus iš graikų kalbos reiškia gailestingumą“, – paaiškina.
Juk turite metro? Neturite? Bet požeminių perėjų turite? Tai gal ten ir galime rinkti pinigus, – juokiasi tėvas Serhijus.
Po 2014 metų, kai prasidėjo Ukrainos ir Rusijos karas, šiai įsiveržus į rytines Ukrainos teritorijas, jo gimtoji šalis susidūrė su rimtais iššūkiais ne tik pačiame fronte: pusantro milijono perkeltų gyventojų, dar 300 tūkst. Krymo totorių, pusė milijono į karą mobilizuotų vyrų, jų šeimos, giminės.
„Ir iki karo buvo benamių, vienišų žmonių. Dabar daugiau turime našlaičių, aštrėja socialinės problemos, skurdas. Į cerkvę žmonės visada eina pagalbos, bet mes suprantame, kad mums socialinis darbas nėra ta veikla, kuria pritrauktume daugiau žmonių į tikėjimą. Mes norime tiesiog padėti. Mūsų tikslas – nesvarbu, ar žmogus tikintis, ar ne, kokio jis tikėjimo, tautybės, svarbu, kad jis gyvena Ukrainoje ir mes turime padėti“, – pasakojo tėvas Serhijus.
Viena iš veiklos krypčių – darbas su veteranais, tarnybą baigusiais kariais. Jis pats su jais yra nuo pat 2014 metų kovo.
„Pagalba yra įvairi. Viena iš krypčių – socializacija, prisitaikymas gyventi taikos sąlygomis ir žuvusiųjų šeimų palaikymas, palaikymas tiems, kurie dalyvavo kare, ir jų šeimoms. Žmogus, tarnavęs armijoje ir dalyvavęs karo veiksmuose, vis tiek vienaip ar kitaip traumuotas. Jis jaučiasi vienišas, keičiasi vertybės. Įsivaizduokite, pateiksiu pavyzdį: karys, kuris kariauja, namuose per metus praleidžia iš viso du mėnesius.
Kai grįžta, ypač po sužeidimų, į taikų gyvenimą, patenka į absoliučiai kitokią aplinką su kitais įstatymais, teisingumo pojūčiu ir t.t. Keičiasi vertybės, o mūsų kariškių vidutinis amžius yra 20–30 metų, jauni vaikinai, tad kyla sunkumų įsidarbinant. Kiti bijo juos samdyti, tad tai sudėtinga“, – apie Ukrainos kasdienybę kalbėjo kunigas.
Didžiuosiuose miestuose veikia daug pagalbos organizacijų, yra savanorių, rengiamos valstybės programos, nors jų ir neužtenka. Ukrainoje, anot tėvo Serhijaus, įkurta Veteranų ministerija, tačiau ir to negana. Iš karo grįžę vyrai neretai jaučiasi vieniši, pamiršti, jiems trūksta dėmesio, jie pasigenda paprasčiausios galimybės pasikalbėti.
Žmogus, tarnavęs armijoje ir dalyvavęs karo veiksmuose, vis tiek vienaip ar kitaip traumuotas. Jis jaučiasi vienišas, keičiasi vertybės.
Veteranų kava ir pica
„Iš mūsų projektų, o pirmuosius pradėjome 2014 metais, vienas buvo verslo mokykla veteranams, neįgaliesiems. Tada dar neturėjome įstatymų, skirtų padėti veteranams, bet turėjome įstatymų, numatančių lengvatas neįgaliesiems. Tad mes vedėme mokymus tiems vaikinams, kurie turėjo neįgalumą. Po tokios verslo mokyklos, mokymų trukmė buvo apie šeši mėnesiai, jie rašė verslo planus ir galėjo gauti nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio dolerių kažkokio savo projekto startui“, – apie vieną pirmųjų pagalbos projektų pasakojo pašnekovas.
Internete galima rasti šiuos kursus baigusių ir tokią nedidelę pagalbą gavusių ukrainiečių pasakojimų, kaip, padedami tėvo Serhijaus ir jo kolegų, jie žengė pirmuosius savo verslo žingsnius.
Tarkim, vienam vyrui jie padovanojo siuvimo mašiną, o dabar Voluinės Naugarde jis turi cechą su aštuoniomis siuvimo mašinomis, kuriomis siuvami nauji baldų apmušalai. Ten dirba apie 12 žmonių, visi jie veteranai. Taip pat jie atidarė autoservisą, montuoja padangas, plovyklą ir dar pirtį įrengė.
„Ir tai tapo ne tik verslu, bet ir veteranų susirinkimo vieta. Voluinės Naugardas yra karinis miestelis. Tad ten renkasi ir žmonos, gali vakarėlį teritorijoje surengti, tai tokia susitikimų vieta“, – tokia viena istorija.
Antroji – vienam veteranui taip pat tėvas Serhijus su kolegomis padėjo parengti projektą ir nusipirkti kavos aparatą: „Dabar tai labai žinomas prekės ženklas Kijeve, vadinasi „Veterano Coffee“, 12 kavinių. Vienas iš įkūrėjų Vova Ševčenka, desantininkas, o antrasis – Roma Malinovas, tankistas iš mano brigados, kur aš kapelionas. Jiems labai gerai sekasi, visada ten veduosi svečius. Dar yra „Pizza Veterano“, kulkosvaidininkas Leonidas Ostalcevas, irgi iš mano brigados, mano bataliono.“
Pastarajai pagalbos reikėjo daugiau – padėjo daugiau žmonių, bet „Eleos Ukraine“ irgi nemažai prisidėjo. Be to, ši picerija tapo ne tik maitinimo įstaiga. „Mes suradome dar 400 tūkst. grivinų pusmečiui, tai buvo papildomas uždarbis, nes picerijoje atsirado psichologas. Barmenas gaudavo užmokestį už psichologines konsultacijas, taip pat ir pats Leonidas, kad galėtų vesti kursus ir konsultuotų kitus veteranus, jie galėdavo čia atvažiuoti, stažuotis, pamatyti, kaip čia dirbama, taip atsidarė picerijos Dnipre, Krivoj Roge“, – pasakojo tėvas Serhijus.
Jis pastebi: ši vieta tapo veteranų susitikimo vieta. „Visi ateidavo į kavinę, ir aš supratau, kad psichologinės konsultacijos reikia čia. Psichologas sėdėdavo kavinėje, eidavo kartu su jais parūkyti, jie kalbėdavosi, tai jau buvo psichologinė konsultacija ir pagalba, – apie netradicinius pagalbos būdus pasakojo kunigas. – Žmogus ateidavo lyg ir ne pas psichologą, o bokalo alaus ar kavos puodelio, norėdavo tiesiog picos, o patekdavo pas psichologą, kuris stebėjo ir jeigu reikėjo rimtesnės pagalbos, nukreipdavo į mūsų vienuolyną. Tokios buvo Leonido konsultacijos. Kai kada tai buvo tokie lygaus su lygiu pokalbiai, kai kalbi apie savo išgyvenimus, ką jauti. Šis pagalbos modelis veikia iki šiol.“
Mažų miestelių vienatvė
Tačiau čia yra vienas BET – tai veikia dideliuose miestuose, kur yra tokios vietos, kai gali ateiti, išgerti kavos, pasikalbėti. Tačiau mažesniuose, kaip, tarkim, Voluinės Naugarde, kur 70 proc. gyventojų yra susiję su kariškiais – arba patys yra kariai, arba jų šeimų nariai, arba yra karinių dalinių aptarnaujantis personalas, veteranų koncentracija susidaro milžiniška.
Žmogus ateidavo lyg ir ne pas psichologą, o bokalo alaus ar kavos puodelio, norėdavo tiesiog picos, o patekdavo pas psichologą.
„Mieste nėra normalių klubų, laisvalaikio leidimo vietų, visuomeninių organizacijų. Tad ir darbo vietų mažai, ypač jei tampi neįgalus, esi labai apribotas. Prisimenu istoriją, kai man paskambino vienas jaunesnysis karininkas 8 val. ryto ir papasakojo: „Atsibudau ryte, o kambaryje išdaužyti visi baldai, tai aš padariau, mano žmona užsidariusi su dviem vaikais kitame kambaryje, išėjęs į lauką pamačiau, kad rankomis išdaužiau mašinos langus.“ Jis nėra alkoholikas, niekada daug negėrė, tačiau šįkart išgėrė ir štai. Jis dukart kontūzytas... Jis paskambino man, kreipėsi į gydytojus, dabar visiškai negeria. Bet aš suprantu, kad psichologinės pagalbos grupių reikia, gal ne anoniminių alkoholikų, nes tie žmonės paprastai nėra alkoholikai, bet alkoholis irgi tampa problema, galbūt labiau kaip pasekmė, ne priežastis.“
Tokią psichologinės pagalbos grupę Voluinės Naugarde tėvas Serhijus ketina įkurti jau rugsėjo 10-ąją: „Radau du puikius trenerius iš Poltavos, kurie tokias grupes steigia. Mes norime padaryti bandymą, vėliau jį galbūt pakartosim ir kituose mažuose miestuose, kur įsikūręs karinis dalinys ir daug veteranų. Tam mums nereikia itin didelių pinigų. Kaip paskaičiavome, tereikia sumokėti treneriams, už transportą, „Skype“ konferencijas, viso labo vienas kompiuteris. Įsteigti grupę, kuri veiktų, mums reikia pusmečio – mėnesį treneriai ten gyventų, paskui kelis kartu apsilankytų. Tokia psichologinės pagalbos grupė, veikianti pagal Anoniminių alkoholikų grupių principus.“
Minties sudaryti bendras grupes, ne tik iš veteranų, atsisakyta. Kaip sako Serhijus, tuomet kyla konfliktų – tiek veteranai, tiek kiti žmonės mano, kad jų kita pusė nesupranta. Bet naudinga, kai tokia grupė įkuriama jau esančioje kokioje nors organizacijoje. Kaip Kijeve picerijoje ar Voluinės Naugardo minėtoje įmonėje.
Ukrainos veteranai turi savo garbės kodeksą. Kaip sako tėvas Serhijus, norima jo vertybes skiepyti jauniems žmonėms, raginti juos to laikytis, tuo gyventi.
Kai tu gauni 10 eurų iš kitos šalies, tai tave įpareigoja – jauti atsakomybę, nes kažkas tavimi pasitiki, nors yra už tūkstančių kilometrų.
„Iš istorijos žinome, kad mažų miestelių, kaimų bendruomenes kūrė kare buvę žmonės. Jie žino gyvenimo kainą, tikrų vertybių kainą. Tokios pagalbos grupės kuria naują pilietinę visuomenę. Todėl mažos aukos, aš kaip kapelionas tai žinau, tampa tarsi pasitikėjimo tiltu, taip įeinama į tą aplinką. Mumis pasitikima ne todėl, kad aš kunigas, o todėl, kad buvau su jais, nuolat esame. Aš tuo nesigiriu, bet tikrai užsitarnavau pasitikėjimą. Ir norisi jį turėti ne tik kaip naudą sau, kad esu toks šaunus, bet kad tas pasitikėjimas atneštų jiems naudos per mane“, – kalbėjo tėvas Serhijus.
Kodėl lietuvis turėtų paaukoti tuos 10 eurų? Anot tėvo Serhijaus, visi supranta, kad Lietuva turi savų problemų: „O veteranams tai paramos ženklas. Nesvarbu, kiek paremsi, bet tai ženklas, jog bent dalis visuomenės toje užsienio šalyje supranta, kas vyksta Ukrainoje. Gal ir banaliai skamba, bet tai susiję ir su tuo, kokį kaimyną norite matyti.“
Kiek pinigų tokiam projektui reikėtų? Anot tėvo Serhijaus, 1000–1500 eurų. Suma, atrodytų, tikrai nedidelė, bet ne tada, kai jos neturi. Prisidėti prie to lengva – Lietuvoje tėvui Serhijui padeda visuomeninė organizacija Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas, jos banko sąskaitos nr.: LT81 7044 0600 0807 2823, AB SEB bankas, forumo kodas: 303054579. Būtina nurodyti, kad pinigus skiriate kaip paramą Ukrainai.
