Grąžinos Rapolienės atliktas tyrimas „Ar senatvė yra stigma? Senėjimo tapatumas Lietuvoje“ atskleidė, kad senatvė Lietuvoje yra nuvertinama. Ją nuvertina ne tik visuomenė, bet ir patys vyresnio amžiaus žmonės.
Manoma, kad šalyje labiausiai paplitusi diskriminacija dėl amžiaus. Taip mano beveik 60 proc. Lietuvos gyventojų.
Apie senatvę, jos reprezentavimą viešojoje erdvėje ir lietuviams būdingą senatvės suvokimą su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto lektore G. Rapoliene kalbėjosi žurnalistė Indrė Urbaitė.
Siejama su išstūmimu iš visuomenės
Nors visuomenės senėjimas traukia nemažai dėmesio ir viešojoje erdvėje, ir mokslininkų darbuose, tyrimai Vakaruose ir Lietuvoje daugiausia skiriami visuomenės problemoms, darbui, pensijos reformoms, socialinei politikai ir sveikatos klausimams. Senėjimo kultūriniai ir komunikaciniai aspektai mažai tyrinėjami. G. Rapolienė savo tyrime į vyresnio amžiaus žmogų žvelgė būtent iš šios pusės.
„Tyrimu norėjau išsiaiškinti, kaip senatvė suvokiama viešajame diskurse, bendraujant, ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kas mums yra normalu. Pradėjau nuo žiniasklaidos ir aptikau gana aiškių įvaizdžių, kurie nėra labai patrauklūs, senatvė siejama su nykimu, irimu, išstūmimu iš visuomenės“, – sako VU lektorė G. Rapolienė ir priduria, kad vyresni žmonės matomi šeimoje, bendraujantys su vaikaičiais, o iš visuomenės išstumiami ir vaizduojami kaip aukos.
Pasak tyrimo autorės, žmonėms labai svarbūs metai, chronologinis amžius, kuris tarsi ženklina peržengiamą ribą, o ši riba gana skausminga. „Stigma yra santykis tarp stereotipo ir atributo, t. y. žmonės nuvertinami pagal tam tikrus požymius: pvz., negalia, fiziniai trūkumai, senatvė, išoriniai senėjimo požymiai yra signalas žmogų nuvertinti“, – mano pašnekovė.
Vyresni žmonės tėra aukos
Tyrime buvo nagrinėjami interneto svetainės „Delfi“ straipsniai su tokiais raktažodžiais, kaip „senas“, „pensininkas“, „senėjimas“. Pagal aptiktas publikacijas buvo išskirtos trys kategorijos.
Anot G. Rapolienės, viena kategorija rodo, kad net ir svarbios su vyresnio amžiaus žmonėmis susijusios temos, tokios kaip pensinis aprūpinimas, yra analizuojamas neklausiant jų nuomonės, neatsižvelgiant į ją ir pan., taigi matomos stiprios tendencijos šiuos žmones išstumti iš sprendimų lauko.
„Kita kategorija – įvaizdžiai. Viena vertus, buvo išskirti aktyvūs, kūrybingi, visuomeniški vyresnio amžiaus žmonės. Šiuo atveju amžius nebuvo specifiškai išskirtas, – teigia mokslininkė. – Tačiau dauguma tekstų, ypač kriminalinės naujienos , labai akcentuoja amžių – trumputėje žinutėje du tris kartus paminėta, kad kalbama apie vyresnio amžiaus žmogų.“ G. Rapolienė pabrėžia, kad dažniausiai vyresni žmonės vaizduojami kaip kriminalinių nusikaltėlių aukos, artimųjų skriaudos ar paauglių pašaipos objektas.
Su senėjimu reikia kovoti?
„Trečia dalis – kūno senėjimo straipsneliai. Jų buvo mažiausiai, bet jie visi senėjimą analizavo kaip biologinį nykimą, tapatino su ligomis, ligų rizika, buvo aptariamos kosmetikos priemonės, pvz., kremai senėjimui mažinti. Taigi senėjimas yra kažkas, su kuo reikia kovoti“, – pasakoja tyrimo autorė.
Tyrimas parodė, kad senatvę nuvertina ne tik visuomenė, bet ir patys vyresnio amžiaus žmonės. Senėjimo tema jiems skaudi, nes siejama ne tik su kūno senėjimu, bet ir socialinio statuso praradimu. Vyresni žmonės linkę nutylėti, pasitraukti ir likti nepastebėti.
Jos teigimu, šis efektas labiausiai liečia jaunesnę kartą, maždaug nuo 40, nes jie tam skiria pinigų, darosi plastines operacijas ar perka brangiausius kremus, o 60–65 metų žmonės į visa tai žiūri kaip į praeinančius dalykus. „Vadinasi, vyresnė karta tarsi su tuo nesusidūrė, to nepriima, o jų vaikams minėtos priemonės svarbesnės nei jiems patiems“, – mano VU lekotrė.
Europoje padėtis kitokia
Lietuvoje atliktas tyrimas buvo lyginamas su Vakarų šalių patirtimi. Vakaruose vyresnio amžiaus žmonės savo padėtį visuomenėje vertina šiek tiek palankiau nei jaunesni, o Rytų šalyse situacija atvirkščia. Toks įvaizdis atsispindi ir žiniasklaidos priemonėse.
Pasak G. Rapolienės, užsienyje tendencijos panašios, tik ten dar yra pozityvus įvaizdis, tarkim, tai maloniai laisvalaikį leidžiantys vyresnio amžiaus žmonės, turtingi, protingi ir pan., o pas mus pozityvią pusę atitiktų kovotojo už laisvę, tremtinio įvaizdis, gal šiek tiek mokslininkas ar kūrybos žmogus. Taigi tai daugiau kovotojai su neteisybe.
„Vakaruose moterys vaizduojamos rečiau nei vyrai, o mūsų atveju yra priešingai – moterys vaizduojamos dažniau. Tačiau jos dažniausiai vaizduojamos kaip aukos, todėl nežinia, ar tai sustiprina neigiamą nuomonę, ar pagerina“, – mano pašnekovė.
Tyrimo autorė įsitikinusi, kad senatvės stigmatizavimas ir diskriminavimas Lietuvoje stipresnis nei pažengusiose Europos šalyse – šiuo aspektu Lietuva artimesnė pokomunistinėms, Viduržemio jūros šalims. Pasak jos, priešiškumo senatvei priežastys galėjo būti istorinės. G. Rapolienė literatūroje aptiko, kad toks požiūris įsigalėjo moderniaisiais laikais kartu su chronologiniu senatvės ribos įtvirtinimu pensijos sistemoje ir socialinėje politikoje, taip pat jis gali būti siejamas su masiniu medijų ir fotografijos paplitimu.
Kalbėti apie senatvę nenorima
Tyrimas parodė, kad senatvę nuvertina ne tik visuomenė, bet ir patys vyresnio amžiaus žmonės. Senėjimo tema jiems skaudi, nes siejama ne tik su kūno senėjimu, bet ir socialinio statuso praradimu. Vyresni žmonės linkę nutylėti, pasitraukti ir likti nepastebėti.
„Susidūriau su dideliu žmonių nenoru šnekėti apie senatvę. Jiems tai buvo skaudu. Kai kurie interviu net buvo nutraukiami, reikėjo kalbėtis dar kartą. Man pačiai tai buvo netikėta“, – pasakoja pašnekovė ir prisipažįsta nemaniusi, kad taip sunku kalbėti, kad žmonės taip skausmingai priims bandymą šnekėti apie senatvę. Vis dėlto, pasak VU lektorės, jaunesniems atrodo, kad senatvė prasideda anksčiau, o su metais atrodo, kad ji tolsta – kuo žmogui daugiau metų, tuo toliau senatvės pradžia.
Mokslininkė pastebi, kad jauni žmonės aiškiai tapatinasi su savo amžiaus grupe, žino, kiek jiems metų, ką tai reiškia, bet su amžiumi tos ribos darosi lakesnės. Pvz., žmonės, kurie priklauso vyriausiųjų grupėms, save gali suvokti esant vidutinio amžiaus: pase nurodyta 70 metų, o žmogus jaučiasi 50-ies ir sako, kad yra vidutinio amžiaus.
Paplitusi diskriminacija dėl amžiaus
Manoma, kad Lietuvoje labiausiai paplitusi diskriminacija dėl amžiaus. Taip mano beveik 60 proc. Lietuvos gyventojų. Tyrimą atlikusios G. Rapolienės teigimu, senėjimo neigimas yra slepiamas rodant pagarbą ir pabrėžiant aukštesnę vyresnio amžiaus žmogaus moralę.
G. Rapolienė pasakoja, kad buvo pateiktas Europos socialinio tyrimo klausimynas ir jame klausta, ar dėl amžiaus patiriamas nepagarbus, nederamas elgesys, priešiškumas, t. y. ar vyresni žmonės jaučiasi diskriminuojami. „Bendra tendencija ta, kad deklaruojama pagarba, palankus požiūris, aukštai vertinamos vyresnio amžiaus žmonių moralinės savybės, kompetencija, tačiau kiti klausimai rodo nepakantumą, ignoravimą, diskriminaciją“, – daro išvadą mokslininkė.
Tyrimo autorė priduria, kad, paklausti, kokiam vadovui teiktų prioritetą, respondentai atsakė, jog 20–30 metų žmonėms, net jei jų moralinės savybės vertinamos prasčiau ir jie verti mažiau pagarbos negu vyresnio amžiaus žmonės, o tai rodo bendrą visuomenės negatyvią nuostatą.
Siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į senėjimo problemas, Europos Komisija 2012-uosius paskelbė Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir solidarumo metais. Tyrimą apie senatvės nuvertinimą atlikusi VU Filosofijos fakulteto lektorė G. Rapolienė pastebi, kad apie šią problemą pradedama kalbėti vis dažniau ir aktyviau.
