„Tėčio pasitikėjimas tuo atveju buvo beribis, niekada nebuvau patyrus baimės kurėne. Buvo situacijų, ar banguoja labiau, ar ką, bet nieko... Jis žinojo, kaip valdyti tą laivą. Esu šimtu procentų įsitikinusi, kad stichija kažkokia buvo. Jei jis būtų galėjęs, nieko nebūtų atsitikę. Bandai galvoti apie šį faktą, matai marias, tą laivą, bet iki galo galvoje nėra to... ir turbūt niekad nebus“, – sakė tėčio gedinti mergina, negailinti jam gražių žodžių.
„Griežtas buvo, bet mane labai lepino, kaip jauniausią... Griežtas, rimtas žmogus. Gal labai nebuvo tokio akivaizdaus meilės rodymo, bet labai jautėm meilę ir rūpestį, labai mylėjo. Ir mama sakydavo, kad jam buvo svarbu, kad laiko praleistume kartu. Istorija, muziejus, kurėnas irgi buvo jam labai svarbu“, – pasakojo Austėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi teatro kritikės mokslus ir jau penkmetį gyvenantį svetur. Patirties sėmėsi Londone, vėliau Kanadoje, o dabar apsistojo Dubline.
„Buvau grįžusi kelioms dienoms balandžio viduryje, spontaniškai. Važiavome pas brolį, buvome aš ir tėtis namie, mama kažkur buvo išvykusi, vykome vakarienės. Kitą dieną ryte turėjau važiuoti su broliu į Vilnių, jis vežė. Anksti atsikėlėm, nusileidom prie namų ir brolis atvažiavo, apsikabinom, atsisveikinome ir viskas. Pamaniau, faina, reiktų atvažiuoti po kokio mėnesio, į Juodkrantę važiuotume kartu. Buvome kartą. Su tėčiu turėjom savo ritualų, pamenu, pasiūlė: „Gal plaukiam į Nidą“. Ir išplaukėm su kurėnu. Rimis, kuris buriuodavo, su dukra ir tėtis su manim“, – pamena dukra.
Išgirdusi žinią apie tėčio tragediją sako iki šiol jos nesuvokianti ir mintys galvoje sukosi tik „netikiu, absoliučiai netikiu“.
„Čia yra neįsivaizduojama... Pats faktas yra faktas, bet jis nėra suvoktas ir ilgai nebus suvoktas“, – sakė tėčio gedinti mergina.
Muziejaus darbuotojai stebisi šeimos stiprumu, visi susitelkę laikosi stoiškai. Nepaisant nelaimės, žmona Audronė kasdien ėjo į darbą, taip pat ir muziejuje dirbantis sūnus. Juos lydėjo sugrįžusi dukra. Trys vaikai augdami daugybę laiko praleido muziejuose, kur tėtis su mama rengdavo parodas, buvo panirę į įvairias organizacines veiklas.
„Mes gal tokie ir esam, tėtis toks buvo – mes nepasiduodam emocijai, mes esam susitelkę, ir vienas į kitą irgi. Kitas dalykas – tokios aplinkybės. Tas tikras gedulas ir skausmas ateis su laiku, bus sunkesnių akimirkų, kol kas dar pusiau iki galo nesuvokta. Kartu esame tokie vienas kitą saugantys šiuo atveju“, – pasakojo Austėja, kaskart sugrįžusi į gimtinę svarstanti parkeliauti namo visam.
„Visada gera čia, muziejuje, čia užaugus, įvertini... Visada galvojau, gal laikinai... Gyvenimas bėga, atsiranda pareigos, noras nusėsti. Dabar apie tai negalvoju...“, – gedėdama amžinybėn iškeliavusio tėčio, nuo pat įkūrimo, 40 metų dirbusio Jūrų muziejuje, sakė jo dukra.
R.Adomavičius praėjusį antradienį su dviem kolegomis plaukė į Nacionalinės ekspedicijos laivų sąskrydį. Netikėtai Kuršių mariose kilus audrai kurėno nepavyko pasukti į krantą, jis apvirto. Visi trys vyrai atsidūrė vandenyje. R.Adomavičius greit dingo vandenų platybėse, kiti vyrai, buvę su liemenėmis, buvo išgelbėti.
