„Paimkite, atiduosiu už du su puse“, – lyg prašydama sako Palangos turgaus pardavėja, išlindusi už gardžiai raudonuojančio prekystalio. Jos dėžėse pūpsančios uogos atrodo labai sultingos, todėl neatsisakau paragauti.
Suleidžiu dantis, pirštuose spausdamas žemėtus lapelius. Tikrai gardžios.
„Imkite kelis kilogramus! – lipšniai sako pardavėja ir jau šnarina žalią celofaninį maišelį. – Kuo greičiau parduosiu, tuo greičiau galėsiu važiuoti namo.“
Antradienio popietę moteris buvo pardavusi apie 20 kilogramų braškių, kaip tikino, užaugintų savo pačios sode, Palangos priemiestyje.
Vasarą braškės – pati svarbiausia prekė Palangos turguje. Jau nuo ryto atsiranda dešimtys miklialiežuvių prekiautojų, o pirkėjų skaičius smarkiai priklauso nuo oro.
Matyt, parduoti tokį kiekį uogų yra sudėtinga, nes vasarą braškės – pati svarbiausia prekė Palangos turguje.
Jau nuo ryto atsiranda dešimtys miklialiežuvių prekiautojų, o pirkėjų skaičius smarkiai priklauso nuo oro.
Kaip aiškino pardavėjai: kuo šilčiau, tuo poilsiautojai yra išlaidesni.
Pagal šią taisyklę gyvena visas Palangos turgus, kuriame lankėmės apniukusį antradienį.
Braškės – nuo pusantro euro
Patyrusios pardavėjos aiškino, kad braškės būna pati svarbiausia prekė Palangos turguje tik iki liepos vidurio arba pabaigos – priklauso nuo oro.
„Šiemet buvo daug apsiniaukusių dienų, o lietaus – mažai, tai braškės vis mažesnės ir mažesnės užauga“, – sako pardavėja, prekiaujanti prie Palangos turgaus vartų.
Šiemet buvo daug apsiniaukusių dienų, o lietaus – mažai, tai braškės vis mažesnės ir mažesnės užauga, – sako pardavėja, prekiaujanti prie Palangos turgaus vartų.
Mažosios braškės kainuoja apie 2 eurus, o didžiųjų kaina svyruoja nuo 2,5 iki 3 eurų.
Kaina sirpsta, jeigu pardavėja sugeba apžavėti pasakojimu, kad uogos buvo užaugintos lietuviškame ūkyje, „nenaudojant chemijos“. Atsargiai bandžiau paaiškinti, kad trašų naudojimą reglamentuoja Europos Sąjunga, bet tik ne Palangos turguje.
Uogų kainos priklauso ir nuo skonio. Pavyzdžiui, mažų ir rūgščių braškių galima nusipirkti už pusantro euro, tačiau už dideles ir saldžias teks sumokėti dvigubai.
„Geriausios yra Beskio braškės“, – nugirdusi mūsų pokalbį įsiterpia viena pirkėja, kuri rausė agurkų dėžę. Pardavėja palinksėjo: tikrai labai geros.
Matyt, palangiškės kalbėjo apie Tauragės rajono Vėžaičių kaimo ūkininką Raimundą Beske.
Kaip supratau, jo užaugintomis braškėmis prekiauja bent kelios Palangos turgaus pardavėjos.
Pigiau nei Palangos valgyklose
Turguje prekiaujančios palangiškės pasakojo, kad poilsiautojai ieško ir maisto produktų, kurie čia pigesni nei prekybos centruose, juolab – kavinėse.
„Vaikeli, valgykloje lėkštę sriubos gausi už vieną eurą, o jei pirksi turguje ir pats gaminsi, tai už tą eurą pasidarys puodą sriubos!“, – linksmai išpoškina pardavėja, kurios prekystalis nukrautas sodo gėrybėmis: salotų lapais, pomidorias, agurkais, morkomis, krapais, petražolėmis, burokais, brokoliais. Ir, aišku, braškėmis.
Tą antradienį daržovių dėžių Palangos turguje buvo net daugiau nei uogų.
Vienoje valgykloje, kuri stovi Vytauto gatvėje, už dvigubai didesnę sumą į lėkštę įvertė tris žemaičių blynus, riebų samtį sriubos, kompoto stiklinę ir daržovių salotų.
Paskaičiavau, kad pigiausiose Palangos kavinėse galima sočiai prisikimšti už 3 eurus. Vienoje valgykloje prie turgaus už dvigubai didesnę sumą į lėkštę įvertė tris žemaičių blynus, riebų samtį sriubos, kompoto stiklinę ir daržovių salotų.
Tačiau perkant produktus turguje galima padoriai prisišveisti už dar mažesnę sumą.
Palangos turguje bulvių kaina už kilogramą neviršija 80 centų, krapų – 30 centų, morkų – pusantro euro. Svogūnų kaina už kilogramą siekia 3 eurus, salotų lapų – apie 4 eurus, rūgštynių – apie 3 eurus, agurkų svyruoja nuo euro iki pusantro.
Turguje nėra didelio mėsos prekių pasirinkimo, nes poilsiautojai perka prekybos centruose, kur galima rasti paruoštų gaminių.
Tarkime, jau iškeptų kulšių ar užmarinuotų šašlykų.
Palangos turgaus mėsos skyriuje kiaulienos kauliukų galima nusipirkti už 2,65 euro, vištienos sparnelių – už 2,9 euro, kiaulienos šonkauliukų – už 4,6 euro, vištienos krūtinėlės filė – už 6,7 euro, jautienos kumpio – už 7,9 euro.
Tą antradienio popietę, kai įėjome į vėsią mėsos krautuvę, pirkėjų nebuvo. Gal užsuko vėliau, kai mes jau bendravome su keistų daiktų pardavėjais.
Trūksta rusų turistų
Palangiškiai prekiautojai sakė, kad vietiniai retai užsuka į turgų. Dažniausiai jie turi savo daržus, todėl turgininkų uogų ir daržovių nereikia, o kitus produktus ir daiktus įsigyja prekybos centruose.
Kitaip tariant, pagrindinis prekeivių pajamų šaltinis yra poilsiautojai.
„Kai būna sezonas, mes dirbame nuo septynių ryto iki devynių vakaro, vis tiek ką nors parduodam“, – sako daržovių pardavėja, kuri pasakojo apie puodą sriubos už eurą.
Nors iškaba prie turgaus vartų skelbia, kad pardavėjai dirba iki 18 val., tačiau vasarą prekiautojai į namus neskuba.
„Mes visiškai priklausomi nuo oro, – sakė moteris, Palangos turguje padavinėjanti drabužius ir sportinę aprangą. Rodydamas beisbolo kepuraitę, parvežtą iš JAV, ji pasakojo, kad prekyba pagyvėja kai saulė pakaitina bent kelias dienas. – Tada žmonės ateina į turgų šiaip pasivaikščioti, o ne kažko konkretaus nusipirkti. Tada jie būna atsipalaidavę, leidžia sau daugiau.“
Paklaidžioję po Palangos turgų išties radome keistų daiktų, kurie galėtų suvilioti saulės užliūliuotus poilsiautojus.
Tą antradienį matėme ne tik garsių futbolo žaidėjų marškinėlių, bet ir skandinaviškų žygio batų, sovietinių lėlių ir žaislų, Rusijos ginkluotųjų pajėgų simbolikos, gintarinių papuošalų, senų „Lego“ kaladėlių, Raudonosios armijos apdovanojimų, Vakarų šalių karininkų antsiuvų, padėvėtų sovietinių indų ir buities daiktų.
„Anksčiau būdavo labai daug rusų turistų, ypač užpernai. Bet pernai pradėjo mažėti, o šiemet – beveik išvis neliko“, – pasakoja viena Palangos turgaus pardavėja.
Moteris sako, kad rusai buvo geri pirkėjai, net neklausdavo kainos, tad pardavėjams jų trūksta.
„Nežinau kas jiems atsitiko, bet jų beveik nebėra. Matyt, valdžia jiems meluoja, kad pas mus yra labai blogai, kad juos persekioja ir užgaulioja. Tie paprasti rusai, matyt, dabar bijo čia atvažiuoti, jie gi tiki, kai žurnalistai jiems taip aiškina, o žurnalistams, matyt, liepia valdžia“, – svarsto pardavėja.
Kai nardėme tarp Palangos turgaus prekystalių, tik vienoje vietoje girdėjome kalbant rusiškai – prie sendaikčių pardavėjo, kuris save juokais vadino Varšuvos žydu.
Ant Varšuvos žydo stalo buvo pažerta tokių rakandų ir niekučių, kad buvo sunku net suprasti kai kurių paskirtį. Nuo sovietinių medalių su Grigorijaus juostelėmis iki senovinių medžiotojų durklų.
Ant vyriškio stalo buvo pažerta tokių rakandų ir niekučių, kad buvo sunku net suprasti kai kurių paskirtį.
Nuo sovietinių medalių su Grigorijaus juostelėmis iki senovinių medžiotojų durklų, išmargintų briedžių siluetais.
„Viską parduosiu ir tada jau praturtėsiu“, – rimtu veidu sako rusakalbiams vyrams, kurie apžiūrinėja sidabrines degtinės taureles.
Šie nusijuokia, supratę Varšuvos žydo pokštą, ir paklausia: iki kelintos valandos dirbsi? Jie neturi grynųjų, bet nori nusipirkti kelis daikčiukus, tad žada užsukti vėliau.
„Ateikite, kai galėsite, iki penktos tikrai būsiu“, – eidamas nuo prekystalio mesteli Varšuvos žydas ir stoja prie gretimo stalo, kur jo jau laukia šachmatų partija ir languotų kovų draugas.
