Penktadienį nuo ryto Vilniuje prasidėjusiose laidotuvėse 12 val. pakviesta melstis už sukilėlius Vilniaus arkikatedroje. Po mišių iškilminga procesija Vilniaus Senamiesčiu per Aušros vartus pajudėjo Rasų kapinių link. Trumpam stabtelėjus prie Aušros vartų procesija pasiekė Rasų kapines.
Čia esančioje koplyčioje 1863-1864 m. sukilimo dalyviai ir palaidoti. Ta proga koplyčia buvo atnaujinta ir sutvarkyta.
Sukilėlių palaikai karstuose sukelti į nišas koplyčios sienose, amžinojo poilsio vietą pašventino arkivyskupas Gintaras Grušas. „Mes atlydėjome šiuos karius į amžinojo poilsio vietą. Bet jie ir toliau Danguje tęs savo kovą, jie užtars savo Tėvynę, jie užtars mus ir visus, kurie siekia laisvės. O mes tenepamirštame jų savo maldose ir tas tikinčiųjų bendravimas tejungia mus ir teveda mus visus į mūsų Dangaus tėvynę“, – koplyčioje sakė G.Grušas.
Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas, savo maldoje paminėjo vienintelį čia palaidotą sukilėlį, kuris nebuvo katalikas, – Vladislovą Nikoliajų, Narvos pėstininkų pulko poručiką, kuris buvo liuteronas. Jis net reikalavo nurodyti apklausos protokoluose, kad yra evangelikas. 27 metų Vilniaus gubernijos dvarininkas, poručikas, kovojo Liudviko Narbuto būryje ir buvo sušaudytas Lukiškių aikštėje 1863-iųjų rugsėjo 13-ąją.
Vėliavos nuo sukilimo vadų Kontantino Kalinausko ir Zigmanto Sierakausko karstų perduotos Lietuvos ir Lenkijos prezidentams Gitanui Nausėdai ir Andrzejui Dudai.
Nuaidėjo Lietuvos ir Lenkijos garbės kuopų karių salvės.
Visą ceremoniją galite pamatyti čia:
Katedroje – šalių vadovai
Į katedrą atvyko Lietuvos ir Lenkijos prezidentai Gitanas Nausėda ir Andrzejus Duda su žmonomis. Prezidentai, taip pat Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenko atsisveikinimo ceremonijos katedroje pabaigoje pasakys kalbas.
Abu prezidentai 1863-1864 m. sukilimo vadus ir dalyvius pagerbė ne tik nulenkdami galvas, bet yra priklaupdami.
Šv. Mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Savo pamokslą jis pradėjo garsiuoju, pagaliau vėl prisimintu šūkiu „Už mūsų ir jūsų laisvę“.
„Nors dažniausiai kalbame apie sukilimo vadus, iškilias ir ryškias asmenybes, bet nedera pamiršti visų tų, kurie kovojo, žuvo, buvo ištremti. Visi jie tapo mūsų laisvės pamatų akmenimis ir visus juos tam tikra prasme galima pavadinti sukilėliais, jų mirtis nebuvo beprasmė. Šiandien jiems turime dėkoti už laisvę“, – kalbėjo G.Grušas.
Katedroje tarp susirinkusiųjų taip pat yra prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė, Vytautas Landsbergis. Mišiose dalyvauja ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministrai, svečiai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos.
Legendos pasitvirtino
Beveik prieš trejus metus, 2017 metų sausio pirmosiomis dienomis, ant Gedimino kalno dirbę archeologai atkasė pirmuosius palaikus. Ant į duobę bet kaip įmesto vyro kaklo tebesilaikė medalionas – toks, kokius gamino iki sukilimo. Tai buvo vienas pirmųjų ženklų archeologams, kad ant kalno jie rado juos, Lukiškių aikštėje mirties bausme 1863–1864 metais nubaustus sukilėlius. Daugiau nei šimtą metų sklandžiusios legendos virto realybe.
Kaip paaiškėjo kiek vėliau, pirmasis atrastas vyras buvo sukilimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) vadas Konstantinas Kalinauskas. Ant kito sukilėlio piršto (tiksliau – to, kas per tiek metų liko iš jo piršto) archeologai aptiko žiedą. „Zygmónt Apolonija 11 Sierpnia / 30 Lipca 1862 r.“, – šis įrašas auksinio žiedo vidinėje pusėje neleido abejoti, kad čia užkastas Zigmantas Sierakauskas – dar vienas sukilimo vadas Lietuvoje.
Taip vienas po kito buvo atpažinti visi 20 ant Gedimino kalno atrastų sukilėlių. Daug darbo įdėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai, istorikai, Vilniaus universiteto antropologai ir kiti mokslininkai. Tiesa, visi jie tikėjosi, kad palaikų bus surasta 21, tačiau paskutinio iš Lukiškių eilėje mirties bausme nubaustų sukilėlio istorija dar tebėra paslaptis.
G.Nausėda: atliekame pareigą deramai palaidoti
„Šventajame Rašte sakoma, kad „nėra nieko slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neturėtų išeiti aikštėn“. Beveik prieš trejus metus brangus kiekvieno lietuvio širdžiai Gedimino kalnas atidengė mums ilgai slėptą paslaptį – masinę 1863-ųjų metų sukilimo vadų ir dalyvių kapavietę. Šiandien mes atliekame savo pareigą – deramai palaidoti palaikus tų, kurie seniai užbaigė žemiškąją kelionę, tačiau nesiliauja mums skleisti tiesą ir šviesą“, – atsisveikinimo ceremonijoje savo kalbą pradėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Prezidentas minėjo istorinį kontekstą, kaip Vilniaus gubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp kurių ir sukilimo vadai Z.Sierakauskas bei K.Kalinauskas.
„Šie žmonės buvo savojo laikmečio atspindys: bajorai ir miestiečiai, valstiečiai ir dvasininkai, sukilimo organizatoriai ir vadai, konspiratoriai ir šaukliai. Tai buvo savo Tėvynės verti sūnūs, kurie atsisakė susitaikyti su pavergimu, stojo į nelygią kovą ir galiausiai dėl to paaukojo gyvybę.
Šių žmonių apsisprendimą imperinis režimas paniekinamai vadino maištu. Kaip laukinius žvėris juos medžiojo miškuose, laukuose ir miestų gatvėse. Teismo akivaizdoje jie nerado teisingumo, o po mirties daugumą jų priglaudė nežymėta duobė ant Gedimino kalno viršūnės. Mūsų akyse juos iki šiol vienija budelių noras paslėpti aukštesnę tiesą – tai, kad jie mirė ne veltui. Sukilimo dalyvių kūnai buvo slepiami, kad netaptų pavyzdžiu ir įkvėpimu naujoms kovotojų už laisvę kartoms. Tačiau mes jų niekada nepamiršome. Atėjus metui, jų palaikai buvo iškelti, kad prabiltų apie nutrauktą laisvės žygį“, – kalbėjo G.Nausėda.
Jis savo kalboje priminė, kad turime didžiuotis Lietuvos archeologais, istorikais, menotyrininkais ir kitų sričių specialistais, kurių dėka atgavome vertingą savo istorinio palikimo dalį.
„Šis radinys skatina mus kitomis akimis pažvelgti į savo praeitį. Lietuvoje 1863-ųjų metų sukilimas ilgą laiką buvo laikomas sudėtinga tema. Nebuvome tikri, kaip moderniąją Lietuvą suderinti su istorinės Lietuvos palikimu. Tačiau sukilimo dalyvių laidotuvės leidžia mums iš naujo permąstyti XIX amžiaus Lietuvos ir viso regiono istoriją, geriau suprasti jos sudėtingumą ir rasti deramą vietą sukilimui mūsų istorinėje atmintyje“, – sakė prezidentas.
Kaip ir tais tolimais laikais, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes yra daugiaprasmis.
Paminėjęs, kad vienas pasakojimas mūsų dar laukia – kunigo Stanislovo Išoros palaikai kol kas nerasti.
„Kaip ir tais tolimais laikais, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ šiandien išlieka aktualus, nes yra daugiaprasmis. Galime linkėti laisvės vieni kitiems, siaurai suprasdami „mus“ ir „jus“, kaip bendros valstybės tradiciją menančias ir gerbiančias šiuolaikines nacijas. Tačiau lygiai taip pat galime linkėti laisvės ir kitoms tautoms, kurioms jos vis dar stinga“, – kalbėjo G.Nausėda.
A.Duda: kad stovime kartu – didis įvykis
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda kalbėjo, kad jam didelė garbė būti Vilniaus katedroje – ten, kur palaidotas šventasis karalaitis Kazimieras Jogailaitis, Lietuvos ir Lenkijos globėjas. „Tai, kad šiandien čia stovime kartu – lenkai, lietuviai, baltarusiai, latviai, ukrainiečiai – dydis, nepaprastai svarbus įvykis. Stovime čia kaip Vidurio Europos šalių atstovai, bet taip esame Daugelio Tautų Respublikos, kurią drauge kūrė mūsų protėviai, palikimo saugotojai. Esame čia, kad kartu pagerbtume Sausio sukilimo didvyrius. Susitikome po Baltojo erelio, Vyčio ir Šv. Arkangelo Mykolo ženklu“, – kalbėjo A.Duda.
Kalbėdamas apie istorinę atmintį, Lenkijos prezidentas nuolat rėmėsi šių dienų aktualijomis, pabrėždamas vienybės svarbą. Jis šūkį „Už mūsų ir jūsų laisvę“ pakartojo lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbomis, pabrėždamas, kad šiuos žodžius širdyse nešiojo visi mūsų didvyriai.
„Vardan tų vertybių stojo į nelygią kovą už laisvę, garbę, nepriklausomybę. Šiandien mes, šių laikų žmonės, stovime tam, kad pagerbtume mūsų pirmtakų heroizmą ir pasiaukojimą. Visų pirma, esame čia tam, kad pademonstruotume, kad mus sieja ta pati kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimo bendrystė, vertybių ir siekių bendrystė“, – teigė A.Duda.
Kalbėdamas, kad Carinė Rusija neleido net artimiesiems dalyvauti laidojant sukilėlius, A.Duda priminė, kad ir sovietai siekė sunaikinti šią atmintį. Jis paminėjo ir lenkų nepalaužiamuosius karius, ir lietuvių Miško brolius, kurie visi jie – iš žuvę prieš 150 metų, ir pokario metais – mūsų tautoms yra laisvės didvyriai.
Esame, kad pademonstruotume, kad mus sieja ta pati kaip ir tada, prieš 156 metus, atminties ir likimo bendrystė, vertybių ir siekių bendrystė.
„Visus juos ištiko toks pats likimas – pasmerkimas, garbės nuplėšimas, nužudymas ir užmarštis. Bet mes čia, Vidurio Europoje, su tuo niekada nesusitaikėme. Puoselėjome atminimą nepaisydami nutylėjimų, garbinome jų žygius tyliai namuose ir gatvėse, o šiandien darome tai iškilmingai, nes vėl esame laisvi žmonės, savo suverenių valstybių piliečiai“, – kalbėjo Lenkijos prezidentas.
A.Dudos teigimu, garbingai laidodami didvyrius pagerbiame visus 1863 metų sukilimo dalyvius, tai buvo bendros buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų kautynės.
I.Petrišenko pabrėžė K.Kalinausko svarbą
Baltarusijos viceprezidentas Igoris Petrišenko ceremonijoje irgi pabrėžė, kad tai vienodai svarbus baltarusių, lietuvių, lenkų, ukrainiečių, latvių tautoms istorinis įvykis.
„1863-1864 m. įvykiai, kurie palietė kelių Rytų Europos valstybių teritorijas, vyko ir mūsų žemėje. Asmenys, kuriems šiandien atiduodame pagarbą, buvo susiję su baltarusių žeme. Baltarusiams tai ne tik istoriniai atsiminimai, o kas dar svarbiau – galimybė pagerbti mūsų protėvius, radusiems ramybę šioje žemėje. Konstantino Kalinausko veikla susijusi su baltarusių nacionaliniu ir kultūriniu judėjimu perėjo į kovą už baltarusių valstybingumą liaudies valdžios pavidalu. Jau tais laikais buvo deklaruota atskira baltarusių vieta santykiuose su kitomis šalimis“, – kalbėjo Baltarusijos atstovas.
Jis kelis kartus pabrėžė, kad K.Kalinausko mintys prisimenami iki šiol ir net tapo atspirtimi šiuolaikinės Baltarusijos šūkiui „Už stiprią ir žydinčią Baltarusiją“. „K.Kalinausko asmuo amžių amžiams įrašytas į Baltarusijos istoriją, kaip ir XIX a. sukilimo įvykiai. Atmintis apie jį įamžinta mūsų šalyje“, – teigė I.Petrišenko.
Baltarusijos vicepremjeras pabaigė savo kalbą teigdamas, kad kiekviena šalis turi savą K.Kalinausko įvaizdį, tačiau jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniuose tiksluose. „Atvirkščiai – tai tas mūsų bendros istorinės atminties puslapis, kurį privalome gerbti ir kuris vienija mus dabar ir vienys ateityje“, – kalbėjo baltarusių valdžios atstovas sukilėlių laidotuvėse.
K.Kalinausko asmuo amžių amžiams įrašytas į Baltarusijos istoriją, kaip ir XIX a. sukilimo įvykiai.
Laidotuvės prasidėjo Valdovų rūmuose
Pirmoji sukilėlių kelionė laidotuvių dieną – iš Valdovų rūmų į katedrą, kur jau renkasi ir Lietuvos, Lenkijos vadovai, svečiai iš Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos.
K.Kalinausko ir Z.Sierakausko karstus dengia vėliavos. Vieną neša Lietuvos, kitą – Lenkijos garbės sargybos kuopos kariai.
Eiseną Katedros aikštėje lydi nedaug žmonių, tačiau viena grupė išsiskyrė – virš jos plaikstėsi daugybė baltai raudonai baltų Baltarusijos tautinių vėliavų.
Nuo 9 val. į katedrą galėjo ateiti visi norintys pagerbti sukilėlius. Čia ateiti buvo galima iki 11.30 val., tada prasidėjo Šv. Mišios ir katedros lankymas ribojamas.
Taip pat skaitykite: Ant Gedimino kalno surastiems sukilėliams – laidotuvės, kokių Lietuva dar nematė
Lenkijoje ši diena irgi sulaukė daug dėmesio. Krokuvos arkivyskupija pranešė, kad 12.30 val. vietos laiku (13.30 val. Lietuvos laiku), kai skambės Vilniaus bažnyčių varpai, vėl prabils ir garsusis Vavelio katedros Žygimanto varpas. Tai bus bendrystės su lietuviais ir Lietuva simbolis, teigia arkivyskupija.
Šio varpo garsą Krokuva pirmą kartą išgirdo 1521 m. liepos 13 d. Šis varpas skamba tik itin ypatingomis progomis. Pastarąjį kartą tai buvo šių metų balandį, kai kilo gaisras Paryžiaus katedroje.
Trijų tautų šventė
Prie Katedros ceremonijos pradžioje susirinko keli šimtai baltarusių, nešinų baltai raudonai baltomis tautinėmis Baltarusijos vėliavomis, kurias paprastai naudoja dabartinio režimo opozicija.
Kaip BNS sakė iš Baltarusijos atvykęs Pavelas Konovalovas, sukilėlių laidotuvės jam yra bendra trijų tautų šventė. „Tai mūsų nacionaliniai herojai. Mūsų – trijų tautų – lietuvių, lenkų ir baltarusių. Esu čia, nes visa tai – mano širdyje“, – sakė 31-ejų statybininkas.
BNS sutikta 25-erių Julija Pilipiuk – tik praeivė, tačiau jos tėtis – ukrainietis, todėl ši ceremonija svarbi ir jai. „Tiesiog ėjau šalimais. Manau, kad tai žmonės, kurie atidavė gyvybes dėl mūsų laisvės, tad mums juos reikėtų gerbti. Tai labai graži ceremonija, sukelianti šiltus jausmus“, – teigė jauna verslininkė, užsienyje baigusi mikrobiologijos studijas.
Pensininkas Kazimieras Jankūnas laidotuvių ceremonijos pradžią stebėjo su fotoaparatu. Anot jo, svarbu, kad palaikai yra atrasti ir dabar gali būti palaidoti.
„Tai mūsų istorija. Daugiau nieko nepasakysi. Tai – savotiškas signalas apie kovą prieš carizmą. Mes dabar tai prisimenam ir norim atsisveikinti su sukilėliais, svarbu, kad jų palaikai buvo atrasti, – BNS sakė 78-erių vyras. – Tai – Baltarusijai, Ukrainai, Lenkijai ir Lietuvai svarbi ceremonija, tai – atsiminimas apie mūsų bendrą praeitį.“
Siekė laisvės
XVIII a. pabaigoje Rusijai, Prūsijai ir Austrijai pasidalijus Lenkijos ir Lietuvos valstybę, buvusios LDK žemės atiteko Rusijos imperijai. Per visą XIX a. įvairiose buvusios valstybės žemėse ne kartą kilo sukilimai, vienas iš paskutinių bandymų atkurti nepriklausomą valstybę buvo 1863–1864 m. sukilimas.
Šis sukilimas prieš Rusijos imperiją prasidėjo 1863 m. sausį Varšuvoje, netrukus išplito ir buvusiose LDK žemėse, dabartinėje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje bei Ukrainoje. Sukilėliai siekė atkurti nepriklausomą Lenkijos ir Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, visiems gyventojams suteikti lygias pilietines teises, o valstiečiams duoti žemę. Lietuvoje sukilėliai ypač akcentavo kovą dėl varžomų Katalikų bažnyčios teisių, o Baltarusijoje sukilimas ir jo lyderis K.Kalinauskas siejami su modernios baltarusių tautos formavimusi. Sukilime dalyvavo arti 200 tūkst. įvairių socialinių sluoksnių atstovų.
1863 m. birželį – 1864 m. kovą, Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui patvirtinus, mirties bausmė pakariant arba sušaudant Lukiškių aikštėje buvo įvykdyta 21 asmeniui, tarp jų – dviem pagrindiniams Lietuvos sukilimo vadams – Z.Sierakauskui ir K.Kalinauskui.
Kitiems mirties bausmė buvo skirta už įvairius pasipriešinimo carinei valdžiai veiksmus: Boleslovui Koliškai – už vadovavimą sukilėlių būriui, kunigams Stanislovui Išorai ir Raimundui Zemackiui – už sukilimo manifesto skaitymą bažnyčiose, bajorams Julianui Lesnevskiui ir Albertui Liaskovičiui – už valstiečių raginimą sukilti, Juozapui Jablonskiui, Aleksandrui ir Juozapui Revkovskiams bei Karoliui Sipavičiui – už pasikėsinimo į Vilniaus gubernijos bajorų vadą Aleksandrą Domeiką organizavimą.
„Durklininkams“ – Janui Benkovskiui ir Janui Marčevskiui, sukilimo vadovybės atsiųstiems iš Varšuvos nužudyti Vilniaus bajorų vadovą Aleksandrą Domeiką, bei jiems padėjusiam slaptosios policijos nariui Kauno gubernijos bajorui Eduardui Čaplinskiui skirta mirties bausmė visus kartu pakariant Lukiškių aikštėje. Iš sukilimo organizacijos vadovų mirtimi nubausti varšuvietis Mečislovas Dormanovskis bei vilniečiai Ignacijus Zdanavičius ir Titas Dalevskis. Sušaudyti buvo ir prie sukilimo prisidėję buvę Rusijos kariuomenės karininkai ir kareiviai, paimti į nelaisvę įvairiuose sukilėlių būriuose – Henrikas Makoveckis, Vladislovas Nikoliajus, Kazimieras Sičiukas ir Jokūbas Čechanas.
Kunigas S.Išora yra tas, kurio palaikų kol kas aptikti nepavyko. Viena iš versijų – kad jį caro kareiviai užkasė ant Trijų kryžių kalno ar jo apylinkėse. Tuo metu tiek Trijų kryžių, tiek Gedimino kalnai buvo karinio dalinio teritorija.
Valstybinės laidotuvės
Laidotuvių ceremonija penktadienį 8.30 val. prasidėjo Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme. 8.45 val. 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstai įnešti į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Čia su sukilėlių palaikais nuo 9 val. iki 11.30 val. galėjo atsisveikinti visuomenė, dalyvavo oficialūs asmenys ir užsienio delegacijos iš kaimyninių valstybių.
12 val. Šv. Mišias aukojo arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. 13.15–13.30 val. bus sakomos atsisveikinimo kalbos ir vyks atsisveikinimo apeigos. Žodį tars Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda, Lenkijos Respublikos prezidentas Andrzejus Duda, Baltarusijos Respublikos vicepremjeras Igoris Petrišenko.
Ceremoniją galima stebėti ir ekranuose Katedros aikštėje, nes patekimas į pačią katedrą ribotas. Taip pat ir su Rasų kapinėmis, ten irgi stovės ekranai.
Apie 13.40 val. laidotuvių procesija A.Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis pajudės į Senąsias Rasų kapines. Sustojus šalia Aušros vartų, amžinojo poilsio 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atguls Rasų kapinių koplyčioje.
Nuo 16 iki 24 val. penktadienį Rasų kapinių koplyčia bus atvira visuomenės lankymui. Lapkričio 23–24 d. koplyčią ketinama laikyti atidarytą nuo 9 iki 21 val. Siekiant užtikrinti saugumą, lankytojų prašoma į koplyčią nenešti žvakių.
