Apie tai, kokius šios žiemos išvarymo šventės papročius pamiršome, bet galėtume atgaivinti, „15min“ kalbėjosi su Kauno tautinės kultūros centro metodininke etnologe Egle Vindašiene.
– Kodėl svarbu švęsti Užgavėnes?
– Tai yra virsmo šventė. Galvojant apie visus kalendorinių švenčių papročius, Užgavėnes galima laikyti viena esminių tokių švenčių. Tai laikas, kai primenamas žmogaus ir žemės žadinimas. Visi papročiai, kurių buvo laikomasi per šią šventę – drebinimas, stuksenimas į žemę, šūkavimas, laistymasis vandeniu, baladojimasis, – reiškia viena: tai yra pažadinimas paties žmogaus esmės.
Užgavėnės yra juoko, išdaigų diena. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į apeigas ir burtus, kurie išvaro žiemos demonus ir pažadina šalčio sukaustytą žemę iš miego, suteikia jai derlingumo galią. Pasak Kauno tautinės kultūros centro lektoriaus Aleksandro Žarskaus, čia simboliškai išgyvenami įvykiai, susiję su gimimu, atgaja, t. y. perėjimu iš maros (žiemos) į gają (vasarą). Todėl šventėje ypač gausu žadinimo elementų, o apeigos susijusios su martaujančiais jaunavedžiais, tai yra tais, kurie po vedybų dar neturi vaikų. Ypač išjuokiami nevedusieji (prie drabužių jiems kabinamos medžio trinkelės, pelenų maišeliai, silkių galvos ir pan.). Apie neištekėjusias merginas sakoma – bergždinėlės, o senberniams būdavo numetamas šluotražis ar pliauska ir liepiama graužti. Tačiau tokie žaidimai yra ne vien pajuoka, bet ir paskatinimas išeiti iš užsitęsusios martavimo, skatinimas siekti naujos kokybės – vaisių nešančio gyvenimo būdo.
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Užgavėnių kaukės |
– Dabartiniam žmogui Užgavėnės dažniausiai susijusios su įvairiais persirengėliais, kaukėmis. Tačiau greičiausiai mūsų matomi žydukai, čigonės, raganos ir kiti personažai nėra tie tradiciniai persirengėliai, per Užgavėnes budindavę Lietuvos kaimus?
– Pirmiausiai reikėtų pasakyti, ką reiškia pačios kaukės. Jos – žmogaus apdangalas, kokonas, iš kurio žmogus turi išlįsti, išvirsti, pakeisti save.
Pamirštos tradicinės Užgavėnių kaukės – gervė, meška, arklys, ožys – yra anapusinio pasaulio mitinės būtybės. Jas pakeitė žydai, ubagai, čigonės. Šie personažai taip pat turi savo reikšmę – jie su vengru (paprastai gydytoju), neįprasta išvaizda išsiskiriančiu vokiečiu simbolizuodavo kitoniškumą, svetimumą, kurio per Užgavėnes stengiamasi atsikratyti. Tai, kad šiuos šventės personažus buvo stengiamasi sunaikinti, jokiu būdu nereiškia diskriminacijos ar pašaipos.
Tradiciškai Užgavėnių persirengėliai simbolizuoja besibeldžiančias būtybes iš kito pasaulio. Todėl jų apranga – išvirkšti kailiniai. Pavakariais jie vaikštinėja ir kiekvieną kibina, vaidina, išdaigauja, ieško bergždženikių (netekėjusių). Kažkuo labai svarbūs tie ritualiniai šokiai, šūksniai, ubagų vestuvės, gervių, ožių, avinų išdaigos, čigonų vengrų ir žydų sukeltas triukšmas, Lašininio ir Kanapinio kova.
– Dar vienas Užgavėnių simbolis, kurį iki šių dienų matome per šią šventę, – Morė. Tačiau, kiek žinau, kitaip nei dabar, anksčiau ji būdavo ne tik deginama.
– Skirtingose Lietuvos dalyse šis stabas buvo vadinamas ne tik More, bet ir Gavėnu, Dėdeliu, Kotre, Boba, Motinėle, Sene Kūniške. Dabar per Užgavėnes jis sudeginamas, o anksčiau, pavyzdžiui, Aukštaitijoje – paskandinamas arba apkasamas sniegu. Šiaudinės, medinės Morės deginimas reiškia seno sunaikinimą ir pasiruošimą atgimimui.
– Tai, kad per Užgavėnes būtina persivalgyti, žino visi. Tačiau gal galėtumėte priminti, kokie tradiciniai šios šventės valgiai?
– Dabar manoma, kad tai vien blynai. Tačiau iš tikrųjų tradicinis šios dienos patiekalas – šiupinys iš įvairių grūdų, su kiaulės koja ar galva. Svarbiausia – grūdinės kultūros. Todėl šiupinys – apeiginis maistas, siejamas su derliumi.
Per Užgavėnes reikia daug kartų (7, o kartais net – 12) valgyti. Anksčiau tą dieną moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo tiek blynų ir bandų, kad nepritrūktų. Viską būtina suvalgyti per dieną, nes po Užgavėnių prasideda gavėnia, todėl mėsos valgyti bus nevalia iki pat Velykų. Buvo manoma: jei per Užgavėnes esi sotus, tai sotus būsi visus metus. Šią dieną reikia prisivalgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. Todėl tadien šeimininkai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors tas ir būdavo sotus, privalėdavo kiekvieno valgio po truputį paragauti.
– Kokias dar Užgavėnių tradicijas derėtų prisiminti ir atgaivinti?
– Per Užgavėnės negalima dirbti sunkių darbų, nes tikėta: jei sunkiai
Per Užgavėnės negalima dirbti sunkių darbų, nes tikėta: jei sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Tačiau vienas darbas privalomas: reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo. Šiuo metu, kai mėšlo daugelis neturi, šį paprotį galima suprasti taip: tądien reikia atsikratyti ko nors nereikalingo, ilgai kaupto.
per Užgavėnes dirbsi, tai per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų. Negalima verpti, nes kirmys kumpiai, apsitrauks rūdimis linai, siūlai ir drobės, kapos pelės audeklus, negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus. O jei tą dieną nešukuosi ir netrinksi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos. Tačiau vienas darbas privalomas: reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo. Šiuo metu, kai mėšlo daugelis neturi, šį paprotį galima suprasti taip: tądien reikia atsikratyti ko nors nereikalingo, ilgai kaupto.
Per Užgavėnes nedera sėdėti namuose. Pavalgei ir eik į lauką, važinėk rogėmis. Buvo tikima: kuo dažniau iš jų išvirsi, tuo geriau. Žmogus voliojasi norėdamas perduoti gamtai savo gyvybines jėgas, kad žemė atsibustų, sužaliuotų, duotų vaisių.
Viena iš pamirštų tradicijų – laistymasis vandeniu. Anksčiau ypač stengtasi aplieti važinėjančius, bičių spiečių arba tiesiog visą avilį. Taip elgdamiesi jie tikėjo, kad bičių šeimos bus sveikos, gausios ir avilys pilnas medaus. O pats paragavęs šlapio sniego ar šventinto vandens jausiesi kaip pakrikštytas, būsi laimingas.
– Kada švenčiamos Užgavėnės?
– Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis paprastai būna nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.
Kitą dieną po Užgavėnių – Pelenų diena (Papelčius, Pelenija), pradedanti septynias savaites truksiančią gavėnią. Tuo metu negalima linksmintis, nekeliamos vestuvės. Pelenų diena – nuobodžiausia metų diena, juodasis pasninkas. Ji buvo laikoma lyg ir pirmąja pavasario diena, todėl žmonės neskubėdavo anksti keltis, laukdavo, kol patekės saulė. Pasėlių dievas būdavo barstomas pelenais. Apipelenuodavo gyvulius, trobesius, žmones – iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi. O priešaky – ilgas susimąstymo laikotarpis, valymasis, ateities vizija ir Velykų laukimas.
Dėkui už pokalbį.
