„Identifikavome du asmenis, kurie glaudžiai susiję su labai gerai žinomais Lietuvos politikais. Ruošiame informaciją apie tai“, – sako 15min Tyrimų skyriaus žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Kodėl Lietuvos verslininkai atidaro įmones vadinamuosiuose mokesčių rojuose ir ar verta su tuo kovoti?
Apie tai – pokalbis su mokesčių konsultantu, buvusiu Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovu Modestu Kaseliausku, advokate Dovile Burgiene ir 15min Tyrimų skyriaus redaktoriumi Šarūnu Černiausku.
– Pone Černiauskai, Panama Papers dokumentuose minimų Lietuvos įmonių skaičius toli gražu ne toks įspūdingas kaip Latvijoje ar Estijoje, tačiau šį tą įdomaus jūs paskelbėte. Kokią turite informaciją apie Lietuvos fizinius ir juridinius asmenis?
Š.Černiauskas: Pirmasis mūsų „herojus“ – buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius. Mes suradome jo oficialiai valdytą ofšorinę kompaniją Mergelių salose. Duomenys rodo, kad ši kompanija stovėjo už tinklo, oficialiai valdančio Vilniaus koncertų ir sporto rūmus. Būtent L.Varanavičiaus kompanijai buvo sutarta sumokėti beveik 16 milijonų litų už sporto rūmų kompleksą, tai liudija sutartis. Ponas Varanavičius sako, kad tokių pinigų negavo.
– Po to sąskaitos buvo uždarytos. Kas atsitiko su pinigais?
Š.Černiauskas: Ponas Varanavičius paprašė savo sąskaitas Šveicarijoje uždaryti ir visus pinigus perversti į kitą sąskaitą Ūkio banke.
– Kokia tai suma?
Š.Černiauskas: Suma nėra įvardinta. Pono Varanavičiaus teigimu, tai esą kapeikos.
– Ponia Burgiene, ar įmonių, kurias valdo kitos įmonės, registravimas vadinamuosiuose mokesčių rojuose yra teisėtas pagal Lietuvos įstatymus?
D.Burgienė: Ne visada. Jei kalbame apie pinigų plovimą ar mokesčių vengimą, tokių įmonių registravimas nėra teisėtas. Jei tikslai kitokie, jei kam nors reikia konfidencialumo norint apsaugoti verslo paslaptis, tokią jurisdikciją galima pasirinkti.
Beje, Lietuva labai griežtai apmokestina asmenis, turinčius įmones tokiose jurisdikcijose, jei jie gauna pajamų iš tų šalių ar bando pervesti pinigus į tas šalis. Mokesčių išvengti labai nelengva. Be abejo, daug kas priklauso nuo situacijos.
– Pone Kaseliauskai, ką jūs apie tai manote?
M.Kaseliauskas: Ofšorinių kompanijų turėjimas anksčiau buvo įprastas dalykas tiek Lietuvoje, tiek Vakaruose, tiek Rusijoje. Nuo 2009 metų, po ekonominės krizės, kai Vakarų pasaulis pradėjo veržti veržles dėl ofšorinių kompanijų, jų verslas smuko. Tokių įmonių mažėja, taip pat mažėja konsultantų, tarpininkaujančių įmonių. Dabar ieškoma kelių, kaip iš tokio verslo pasitraukti.
Š.Černiauskas: Lietuvos registrų centro duomenys, pagal kuriuos yra kelios dešimtys Lietuvos ofšorinių kompanijų, nėra įspūdingi, tačiau ir jie negali būti kitokie. Besigilindami į „Panama Papers“ duomenis pastebime, kad ofšorinės kompanijos dažniau yra naudojamos ne verslo valdymui, o jo finansavimui, kad galbūt neaiškios kilmės pinigai būtų įliejami arba išvedami iš Lietuvos į ofšorinių kompanijų jurisdikcijas.
– Pone Kaseliauskai, sakėte, kad valstybės ėmė veržti veržles mokesčių rojuose esančioms kompanijoms. Kaip tai daroma? Kaip šiuo atveju veikia nacionalinė teisė, kai įmonės yra kitų valstybių jurisdikcijoje?
M.Kaseliauskas: Ofšorinės zonos aptarnauja tris didžiausius pasaulio finansinius centrus – Niujorko, Londono ir kontinentinės Europos. 2012 metais G20 valstybių vadovai priėmė sprendimą, kad reikia kardinalių pokyčių, nes to reikalavo rinkėjai. Po ekonominės krizės valstybės nebesurinkdavo lėšų į savo biudžetus, buvo karpomos socialinės išmokos ir panašiai, prasidėjo nevyriausybinių organizacijų judėjimai, tyrimai.
Politikai buvo priversti imtis veiksmų, buvo sudaryta OSD ekspertų grupė, kuri sukūrė vadinamąsias inkliuzyvines taisykles, varžančias galimybes išvengti mokesčių pasauliniu mastu. Yra 15 sričių – pradedant ofšoringu, tarptautinėmis sutartimis ir baigiant vadinamosiomis patentų dėžutėmis, paskolomis tarp įmonių ir panašiai.
D.Burgienė: Pateiksiu pavyzdį. Jei įmonės akcininkas yra, tarkime, Belizo įmonė, jai gali būtu labai sunku atsidaryti banko sąskaitą Lietuvoje, nes įmonė privalės atskleisti visus naudos gavėjus. Bankai privalės keistis informacija, jei institucijos jų paklaus apie lėšų kilmę. Šiuo metu Lietuvoje ofšorinių įmonių steigimo praktika nepopuliari ir tik neatsargūs bei trumparegiškai į verslą žiūrintys žmonės galvoja, kad jie gali kažką nuslėpti ofšorinėse zonose.
– Panama, Bermudai, Belizas, Kaimanų salos, Mergelių salos ir kitos teritorijos. Kiek kartų mokesčiai šiose šalyse yra mažesni nei Europos Sąjungoje?
M.Kaseliauskas: Esminis skirtumas, kad tose šalyse mokesčių nėra, išskyrus administravimo mokesčius ir mokesčius advokatų kontoroms. Jei nustatoma, kad fizinis asmuo iš Lietuvos yra minėtose šalyse esančios bendrovės savininkas, ofšorinės kompanijos pajamos automatiškai tampa jo asmeninėmis pajamomis ir apmokestinamos Lietuvoje taikomu gyventojų pajamų mokesčiu.
– Šiuo metu nebūtų didelės naudos iš tokios veiklos?
D.Burgienė: Nebūtų. Tokia veikla užsiima žmonės, norintys nuslėpti informaciją kriminaliniais ar kažkokiais privačiais tikslais. Mokesčių planavimo prasme tikslinėje teritorijoje veikti nenaudinga, nes Lietuvoje teks mokėti mokesčius nuo įvairios paskirties pervedimų į tokias zonas.
– Pone Černiauskai, jums yra prieinami Panama Papers dokumentai. Ar jie liudija apie stambių, įtakingų Lietuvos verslininkų, politikų veiklą?
Š.Černiauskas: Verslininkų yra ne vienas, jie visuomenei – žinomi. Taip pat turime identifikavę du asmenis, kurie glaudžiai susiję su labai gerai žinomais Lietuvos politikais.
– Ar Lietuvos institucijos, kad ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba (FNTT), jūsų prašė prieigos prie šių duomenų? Kaip vyksta bendradarbiavimas su valstybės institucijomis? Esate vienintelis Lietuvoje, kuriam prieinami Panama Papers dokumentai?
Š.Černiauskas: Duomenys prieinami tik man ir kolegai Mariui Jokūbaičiui. Iš institucijų nesulaukiau prašymo suteikti prieigą prie jų. Jei ir sulauksiu, turėsiu atsakyti neigiamai, nes esu įsipareigojęs organizacijai, su kuria bendradarbiaujame.
Džiugu, kad FNTT, pasirodžius pirmajai informacijai, patikrino sąskaitas, susijusias su Vladimiro Putino draugu Sergejumi Rolduginu. Tikiuosi, kad tarnybos ir toliau reaguos į mūsų skelbiamą informaciją.
– Steigiant įmonę vienas interesų gali būti anonimiškumas, tačiau dokumentai visgi atskleidžia asmenis. Kaip tai vyksta? Siuntinėjami užsakovų duomenys? Kaip buvo Liutauro Varanavičiaus atveju?
Š.Černiauskas: Liutauras Varanavičius turėjo tokį sertifikatą, angliškai vadinamą „bearer shares“. Jį turintis žmogus faktiškai valdo įmonę. Įrodymai, kad tai yra būtent ponas Varanavičius, pasirodo kituose „Mossack Fonseca“ korespondencijos dokumentuose. Yra jo parašas prašyme uždaryti sąskaitas Šveicarijoje, taip pat parašas, kai jis save identifikuoja kaip naudos gavėją. Tokiu būdu mes poną Varanavičių indentifikavome.
– Grįžkime prie bendresnės diskusijos. Ar teisingai suprantu, kad dabar Lietuvai nėra didelės grėsmės, kad yra nesumokėta didelė dalis mokesčių dėl tam tikrų verslo subjektų veiklos ofšorinėse zonose?
M.Kaseliauskas: Taip, tokios grėsmės nėra. Lietuva turi kitokių problemų nei Vakarų valstybės – pas mus gajus pajamų slėpimas, „vokeliai“, sukčiavimas. Didžiausia žala buvo daroma išsivysčiusioms Vakarų valstybėms arba besivystančioms šalims. Vien Kaimanų salose vienu metu gulėjo net 2,2 trilijono JAV dolerių.
– Pone Černiauskai, atskleistoje informacijoje apie Liutaurą Varanavičių yra kalbama apie veiklos apyvartą, siekiančią apie 16 milijonų litų?
Š.Černiauskas: Gali būti ir daugiau. Buvo teikiamos paskolos iš V.Romanovo valdomo Ūkio banko Bosnijoje ir Hercegovinoje.
– Apie kokias dar Lietuvoje veikiančių ar veikusių įmonių, asmenų sumas planuojate rašyti?
Š.Černiauskas: Sumos – labai įvairios. Yra tūkstančiai, yra ir milijonai. Šiuo metu dirbu su medžiaga, kurioje kalbama apie 160 milijonų JAV dolerių.
