Kiekvieno pranešėjo pasisakymas atskleidė skirtingus kultūros svarbos faktus, skirtingus pavyzdžius, bet visų pasisakymų centre buvo tas pats veikėjas – žmogus.
Nebijoti pokyčių
Reklamos ekspertė, bronzinio Kanų liūto nugalėtoja, „Stefken+Kudirka” įkūrėja, dirbanti su gausybe skirtingų meno projektų Stefanija Jokšytė pranešime „Kultūra – patraukli prekė” ragino kultūrą puoselėjančius žmones nebijoti kalbėti jaunimui patrauklia kalba. Į komunikaciją įtraukti ne tik feisbuką, bet ir instagramą, snapčetą, tinderį ir kitas mobiliąsias programėles. Ji ragino būti drąsiems ir „leisti kultūrai pasimatuoti naują rūbą“.
„Kultūra negali būti sena močiutė, susigūžusi ir laukianti kol į jos namų duris kažkas pasibels. Ji turi šiek tiek labiau pasitempti, šiek tiek daugiau pasipuošti, nebijoti eksperimentuoti ir juo labiau nebijoti žmonių. Jei jau laukiame svečių, tai juk pirmiausia reikia juos pakviesti”, – sakė S.Jokšytė.
Ji kvietė „kultūrą išeiti į gatve pas žmones“.
Anot pranešėjos, ir visuomenė ir pati kultūra jau yra pasirengusios pokyčiams, o orientuotis reikėtų į jaunimą, kuris ir yra būsimasis žiūrovas: dabar augantis, besirenkantis asmeninius prioritetus ir greitu metu sėdėsiantis labiausiai suklususių asmenybių tarpe.
Be bendruomenės – nė iš vietos
„Dabartinė visuomenė gyvena festivalių kultūroje, kuri yra labiausiai orientuota į renginius. Po komunistinė santvarka privertė žmones bijoti bendruomeniškumo: anksčiau kolektyvinė veikla buvo darbas, o dabartinis, save laisvu laikantis, asmuo negali sau leisti prisijungti prie kažko bendro. Tarsi tai jį varžytų, – sakė Lenkijos visuomenės veikėjas, rašytojas Krzysztofas Czyżewskis. – Seinuose mes praeities prisiminimus ir išgyvenimus pavertėme šiandienos realybe. Sukūrėme dialogą, kurio metu vyresnieji savo patirtį perduoda jaunesniems. Akivaizdu, kad be bendruomenės, be žmonių to nebūtume pasiekę.”
Jis sako, kad tai negali nutikti per vieną naktį. „Reikia atverti laiko vartus perspektyvoms bei diena po dienos daryti dalykus, apie kuriuos su užsidegimu kalbės ir vaikai, ir anūkai”, – sakė K.Czyżewskis.
Pranešėjas tikino, kad nieko neįmanoma padaryti be bendruomenės, be supančių žmonių. Asmeninė iniciatyva be kitų žmonių paramos yra pasmerkta nebūčiai.
„Labiausiai sunku būti atviram kaimynui, kuris tave mato dažniausiai, pastebi tavo trūkumus ir pranašumus. Jei būsime atviri kaimynams, tada būsime atviri ir Europai”, – pasisakymu pranešimą vainikavo K.Czyżewskis.
Miestą reikia išsivynioti
Žengęs prieš auditoriją Vytauto didžiojo universiteto profesorius, rašytojas Egidijus Aleksandravičius save pristatė kaip mažųjų pasaulio centrų valkatą.
„O kaip kitaip pristatyti žmogų, kuris jau antrus metus iš eilės atvyksta pas Jus į Forumą?” – juokavo pranešėjas.
Savo kalboje profesorius stengėsi priminti, kad kultūra slepiasi ne didžiuosiuose miestuose, kur telkiasi didelės įmonės, kur sukiojasi žinomi žmonės. Anot jo, žmogus, o ne vieta, kur jis gyvena, yra visa ko centras.
„Kultūra nėra sezoninis darbas, nėra kažkokių festivalių organizavimas. Kultūra yra pats žmogus – kaip jis pats gyvena. Žmogaus gyvenimo stilius yra ne atsitiktiniai renginiai, o jo mėgstama kavinė, bažnyčia, jo parduotuvė. Turime susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir savyje pažadinti individualią riterystę, paremtą bendravimu su vietos bendruomene”, – tikino E.Aleksandravičius.
Jis sakė: jei jau žmogus sako, kad čia niekas nevyksta, tai tikriausiai jis kalba apie tai, kas jo viduje.
„Panevėžys turi viską, tereikia miestą išsivynioti iš blizgaus popierėlio ir pradėti jį vartoti”, – pasitikdamas pritariančius plojimus sakė iš Telšių kilęs profesorius.
Rizikuoti ne tik reikia – būtina
Į Panevėžio forumą menininkas Ray Bartkus atvyko su mintimi, jog miestą reikia padaryti tokį, kad niekas iš jo nenorėtų išvažiuoti. Būtent šią mintį jis puoselėja net ir išeivijoje: gyvendamas JAV jis į Marijampolę kviečia pasaulinio lygio menininkus, kurie ant Suvalkijos sostinės pastatų sienų piešia ne tik spalvingas, bet ir prasmingas iliustracijas.
„Gatvės meną pasirinkome neatsitiktinai: piešiant ant pastatų sienų galima stebėti visą vykstantį procesą, prie jo gali prisidėti ir praeiviai, ir visi norintys, – pasakojo R.Bartkus. – Prieš šešis metus inicijuojant projektą „Malonny: Marijampolė – Londonas – Niujorkas“ savivaldybės atstovai į mane žvelgė abejingai, tikino, kad jau ir taip daug to gatvės meno mieste, o jei neprigis. Tai nieko paprasčiau nėra – paimti teptuką ir tą sieną uždažyti.”
Menininkas pridūrė, kad žmonės turi jausti, kad miestas yra jų. Bet kuris menininkas geriausiai su žmonėmis diskutuoja savo darbais. Dėl to į Marijampolės puošimą įtraukiami ir savanoriai. Įgyvendinamos jaunųjų menininkų idėjos.
„Žinokite, jei kur netoliese gyvena menininkas – kažkas bus”, – juokavo pranešėjas.
Apie drąsą kurti „Miesto mitą” kalbėjo ir Panevėžio miesto vyriausioji architektė, Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėja Daiva Gasiūnienė. Ji džiaugėsi renginio dalyvių gausa, kuri atskleidžia žmonių susidomėjimą miesto ateitimi, kad jiems rūpi.
Per retorinių klausimų gausą ji pristatė Pasaulyje egzistuojančius garsiausius architektūros pavyzdžius, tapusius skirtingų miestų veidu-mitu. Baigdama savo pasisakymą moteris apibendrino: „Miesto mitas – Nebaimė būti pamišėliu.”
Kokiu miesto mito pasirinkimo keliu pasuks Panevėžio miestas, ar gali jis tapti Europos kultūros sostine 2030, ar gali jis sėkmės pavyzdžiu tapti ir mažesniems miesteliams Lietuvoje? Atsakymus pristatys ir forumą apibendrins atlikėjas Jurgis Didžiulis ir Kauno miesto kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė.
Tiesioginę transliaciją galėsite stebėti feisbuko paskyroje.
Visas naujienas sekite čia.
