Panevėžio vyskupas apie kunigų stygių: „Belieka tik melsti Dievą, kad siųstų darbininkus“

Pašaukimai nenukrenta iš dangaus

L.Vodopjanovo duomenimis, Panevėžio rajone yra septyniolika parapijų ir kone visiems kunigams tenka aptarnauti po kelias.

„Po tris parapijas turi Vadoklių, Ramygalos, Naujamiesčio, Krekenavos kunigai, po dvi – Paįstrio ir Karsakiškio, vieną – Smilgių kunigas, – vardijo L. Vodopjanovas ir tęsė: –Tarnauti keliose parapijose nėra lengva užduotis. Sunku tiek tikintiesiems, tiek patiems kunigams. Visgi susiduriame ir su kitu iššūkiu. Kunigams tenka važiuoti ilgus kilometrus, o į mišias ateina vos penkti ar dešimt žmonių. Mažėja ne tik kunigų, bet ir tikinčiųjų.“

Pasak Panevėžio vyskupo, viskas keičiasi ir labai stipriai.

Mane labai stebina, kad mažėja santuokų. Poros nebenori sudaryti ne tik kad bažnytinės santuokos, bet net ir civilinės. Ir nežinau, kokios to priežastys.

„Mane labai stebina, kad mažėja santuokų. Poros nebenori sudaryti ne tik kad bažnytinės santuokos, bet net ir civilinės. Ir nežinau, kokios to priežastys. Gal baimė, nenoras įsipareigoti, bijo pasekmių, nori kažkokių garantijų.

Kitą kartą poros sako, kad bažnyčia per daug reikalauja, bet tie reikalavai nuo pat Nepriklausomybės laikų įvesti, kursų kokybė pagerėjusi. Kad galėtų sudaryti santuoką, jaunuoliai ruošiami priimti sakramentą, bet jų taip pat mažėja.

Nedidėja ir gimstamumas, šeimos vis dažniau apsisprendžia neturėti vaikų. Taigi ir kunigų pašaukimai nenukrenta iš dangaus. Reikalinga šeima, jos patirtis, mokslai. Viskas susideda į bendrą visumą. Belieka tik melsti Dievą, kad siųstų darbininkus“, – sako L.Vodopjanovas.

Į užsienį kol kas nesidairo

Pagal galiojančią tvarką seminariją baigę ir į kunigus įšventinti jaunuoliai turi grįžti į savo vyskupijas. Panevėžio vyskupija šiuo metu turi du klierikus. Be to, vyskupijų atstovai sako – dvasininkija sensta, vidutinis amžius yra apie 50–60 metų. Per metus miršta gerokai daugiau kunigų, nei yra įšventinama naujų. Todėl šalies vyskupijos vis labiau dairosi į užsieniečius.

„Panevėžio vyskupijoje yra tokių kunigų, kurie šiemet mini 60 ar net 75-erių metų kunigystės sukaktį. Kai kurie pagrindinių pareigų jau nebeatlieka, bet mielai talkininkauja, prisideda prie parapijos, kitų darbų. Yra keletas ir jaunų, per trisdešimt ar keturiasdešimt metų, todėl į užsienį dar nesidairome ir vyskupijoje tokio klausimo nekeliame. Nors tikrai žinau, kad tą praktikuoja kitos vyskupijos ir Lietuvoje, ir užsienyje. Nėra viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Kunigai iš kitų šalių susiduria su kalbos iššūkiais, atsiranda ir kultūrinis momentas“, – kalbėjo L.Vodopjanovas.

Pradžia – pirmoji komunija

Panevėžio vyskupijoje bene vienas jauniausių, 41-erių metų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos kunigas teologas, visuomenininkas, rašytojas, poetas, publicistas iš Panevėžio rajono Katinų kaimo kilęs Justas Jasėnas pasakojo savo istoriją, kaip ir kodėl pasirinko dvasininko kelią.

„Viskas vyko labai natūraliai. Esu gimęs ir augęs Katinų kaime, lankiau pagrindinę mokyklą ir giliausią įspūdį man paliko laikas, kai ruošiausi pirmajai Komunijai. Man viskas buvo įdomu: bažnytinė aplinka, apeigos. Labai greitai maldas ir katekizmą išmokau. Motyvas man kaip vaikui buvo tas, kad prieš metus iki Komunijos mirė mano senelis. Mokytoja sakė, kad priimdamas Komuniją ir melsdamasis tokiu būdu galėsiu bendrauti su seneliu. Rodos, tada tą dariau ne dėl savęs, o kad galėčiau būti arčiau senelio. Man tai buvo labai svarbus argumentas“, – prisimena pašnekovas.

J.Jasėnas buvo ir labai smalsus, jam buvo viskas įdomu, Uliūnuose sekmadieniais vykstančiose mišiose pradėjo patarnauti, skaityti skaitinius.

„Tai buvo 1992 metai, Nepriklausomybės pradžia. Tada apylinkėse gyveno senoji karta, kuri turėjo daug tautiškų idėjų, vyko įvairūs tautiniai renginiai, skambėjo Maironio eilėraščiai, mūsų dainos, giesmės, vykdavo šventiškos procesijos. Mane tai palietė ir man atrodė, kad tai, kas vyko tada, buvo labai prasminga. Man augant išsikristalizavo, kad su žmonėmis būti – man labai gera“, – pasakojo kunigas.

Į seminariją – kunigų paskatintas

Baigęs Katinų mokyklą, J.Jasėnas įstojo į Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, kur mokėsi kalbų, istorijos, socialinių dalykų, aktyviai dalyvavo tautinėje veikloje, Panevėžio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

„Tuo metu man pavyzdys buvo iš Uliūnų kilęs kunigas Juozapas Kuodis. Jis atvažiuodavo į renginius, sakydavo gražias kalbas, daug bendraudavo su žmonėmis. Buvo šiltas ir natūralus. Kai pradėjau patarnauti Miežiškiuose, buvo kunigas Kostas Balsys, nuo to pradėjau rašyti straipsnelius, buvimas bažnyčioje man buvo prasmingas. K.Balsys, pastebėjęs mano atsidavimą, užvedė ant kelio ir pasiūlė pabandyti eiti dvasininko keliu“, – prisimena J.Jasėnas.

„Jūsų Panevėžys“ nuotr./Kunigas Justas Jasėnas

Taip jis įstojo į Vilniuje esančią kunigų seminariją. Po šešerių metų baigė studijas ir Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo įšventintas į kunigus. Dėl savo pasirinkimo J.Jasėnas sako niekada nebuvo suabejojęs, tik žiūrėdamas į šiandieną kunigas kalba apie kaitą, kuri tikrai vyksta.

Turi keistis ir Bažnyčia

„Keičiasi laikai, neišvengiamai turi keistis ir Bažnyčia, mokymas, apeigos, struktūra. Galiausiai, bėgantis laikas viską pakeičia, nepaisydamas mūsų panikos, raudų, maldų, gailesčio… Tikroji kaita ir įvyksta, kai pasikeičia karta. Taip, kaip buvo, jau niekada nebebus. Bus kažkaip kitaip, ir tikrai neblogiau. Daugybė pasirinkimų, platesnės galimybės, poreikiai, Bažnyčia, reikia pripažinti, jau yra praradusi monopolį“, – teigia J.Jasėnas.

Daugybė pasirinkimų, platesnės galimybės, poreikiai, Bažnyčia, reikia pripažinti, jau yra praradusi monopolį.

Anot dvasininko, šiandien pastebimas didžiulis atotrūkis tarp kartų, skirtingų patirčių, todėl daug ir nesusikalbėjimo. Kas buvo aktualu praeityje, visai nebe paveiku šiandien, nebetinka, nebeįdomu. Turi sunykti tai, kas šiandien žmogui nebekalba, mes tik dar per jėgą bandom palaikyti, kontroliuoti, bet kai kurie dalykai jau yra pasmerkti išnykimui.

Gerai, kad taip yra

„Aš pats į Bažnyčią atėjau su Nepriklausomybės idėjomis, tautiškumu, tada buvo gyva, šiandien jau visai neiškalbinga. Turi ir pats keistis, šiek tiek pritapti, prisitaikyti, susitapatinti, bet išsaugoti, išlaikyti save. Dirbdamas kaime, vadovaudamas kelioms parapijoms, organizuodavau visokių renginių, susitikimų su rašytojais, aktoriais, knygų pristatymų, muzikos vakarų. Didelis priedas prie tiesioginių bažnytinių darbų. Žmonėms reikėjo tokių dalykų, sekėsi, mačiau prasmę. Kita vertus, to labai man pačiam reikėjo – kitokio buvimo, kitokios alternatyvos. Buvau jaunas, dirbau kaime, bet juk negalėjau visiškai perimti tų žmonių patirties, o ir nereikia, negalėjau susitapatinti nei su ligomis, nei su senatvėmis, nei su daržais, gyvuliais, nei su remontais. Ačiū Dievui, buvo kultūrinė pusė.

Taip jau yra – vadovaujančių, mokančiųjų daug, o dirbančiųjų, idėjos žmonių reta. Kiek gali plėšytis vienas? Kas toliau? Kalbant apie Bažnyčią, jos veiklas, kasmetines komunijas, atlaidus, sutvirtinimus. Faktai, skaičiai įspūdingi. O kasdienybė, o tęstinumas?

Būgštaujama dėl pašaukimų mažėjimo. Man kelia šypseną. Tyliai sau pagalvoju, gerai, kad taip yra. Ką tie jauni kunigai veiks su dešimtimi parapijiečių Nemunėlio Radviliškyje ar Suvainiškyje, ar dar kokiame užkampyje? Natūralu, kad bėgama ten, kur daugiau galimybių, kur daugiau šansų, raiškos būdų, darbo, kur geresnis atlygis, žmogus jo vertas“, – mintimis dalijosi kunigas J.Jasėnas.