Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas sako, kad Norvegijos remiamas pusiaukėlės namų projektas pasiteisino ir turi plėstis.
„Deja, bet šiandien turime apribotą erdvę, o mano nuotaikos ir mintys yra, kad pusiaukelės namai būtinai turėtų plėstis ir sudaryti sąlygas ne tik prie keturių įstaigų sukurti tuos pusiaukelės namus, bet būtų ir tame pačiame Panevėžyje moterims sukurta galimybė išeiti anksčiau laiko ir ten integruotis. Plėtra – neišvengiama“, – gruodį vykusioje Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje sakė V.Kulikauskas.
Klausimą dėl patalpų pusiaukelės namams šiuo metu departamentas dar derina su Panevėžio miesto savivaldybe.
Pusiaukelės namai nuo 2016-ųjų veikia prie Alytaus, Marijampolės, Vilniaus pataisos namų, nuo 2017-ųjų – prie Pravieniškių pataisos namų. Į šias atviras kolonijas perkeliami nuteistieji intensyviai rengiami galimam lygtinam paleidimui iš pataisos įstaigos, čia jie gauna daugiau laisvių, bet turi ir pareigų – privalo mokytis arba dirbti.
Būtent šis reikalavimas kelia nemažai diskusijų.
Nuteistasis: darbas yra priemonė žeminti
Į Alytaus pusiaukelės namus neseniai persikėlęs Kalinių sąjungos sekretorius Tautvaldas Snukiškis tvirtina, kad vyrauja mitas, jog nuteistieji „nenori dirbti, nes tingi“, nors iš tikrųjų jie nenori būti žeminami.
„Kalinys vertina darbą kaip pažeminimą, o plačiai visuomenei pateikiama, kad jie atsisako dirbti, kad jie amoralūs. Ne. Jie atsisako būti žalojami. Jų orumas žeminamas, čia yra nesusikalbėjimas, patyčios. Jie verčiami dirbti, jie nepasirenka darbo. Tu turi eiti ne grindis valyti, o plauti unitazus, tau bus pasakyta, kad tu čia neaiškinsi, uždirbsi penkis eurus, pusę tu atiduosi, mes atimsime, tu nieko neturėsi. Kalinys arba palūžta, arba pradeda žvėrėti“, – pasakojo T.Snukiškis.
Jis sako, kad dideli iššūkiai yra ir norintiems mokytis, nes tuomet sulaukiama gerokai didesnio administracijos dėmesio. Jis pats šiuo metu siekia aukštojo išsilavinimo nuotoliniu būdu.
T.Snukiškis tvirtina, kad į pusiaukelės namus patekti taip pat gali tik paklusnūs, su administracija nekonfliktuojantys nuteistieji, o net savo teisių reikalavimas gali atitolinti šį siekį.
Net ir pačiuose pusiaukelės namuose, anot jo, nuteistiesiems kyla problemų, kai norima spręsti netgi paprasčiausius buitinius reikalus.
„Pas mus tų viršininkų yra šeši, kurie turi atskiras savo nuomones. Yra mano viršininkė, tačiau ji mano klausimų nesprendžia, už ją sprendžia pavaduotojai, direktoriai. Esu trečią mėnesį čia ir jau matau, kaip ieškoma priekabių“, – kalbėjo jis.
„Visą laiką yra grėsmė, nes pagal Bausmių vykdymo kodeksą, kalinys turi paklusti pareigūno valiai ir jei nesutinka – tada skųstis. Bet suprantate, kiek tas skundimasis užima laiko? Metų metais vyksta teismai, o kalinys patiria teisines pasekmes. Kiti pasižiūri – va, su juo buvo susidorota, ir jis jau nebekalbės“, – kalbėjo nuteistasis.
Pasigenda racionalios tvarkos
Lietuvos kriminologų asociacijos vadovas Gintautas Sakalauskas pabrėžia, kad pusiaukelės namai veikia be aiškios koncepcijos ir „racionalios vidinės tvarkos“, sukurtos dabartinės 80 vietų nėra išnaudojamos, o didžioji dalis nuteistųjų atlieka visą bausmę.
Diskusijoje tiek jis, tiek ir Seimo kontrolieriaus įstaigos atstovai tarp esminių kliūčių norintiems patekti į pusiaukelės namus įvardija būtiną sąlygą turėti darbą.
„Kokia tada yra prasmė? Jei žmogus turi darbą, tai jis gyvena namuose ir einą į tą darbą dirbti. Kitaip tariant, kartelė yra užkelta per aukštai“, – tvirtino G.Sakalauskas.
Nuteistųjų apklausos, anot jo, rodo, jog kaliniai nepasitiki vieni kitais, pačia sistema, „netgi gydytoju ar dvasininku“, tik kas trečias nuteistasis pasitiki būrio viršininku.
„Yra labai daug baimės, yra daug grėsmių, labai daug narkotikų, daug smurto. Registruotas nusikalstamumas yra dukart didesnis nei laisvėje, savižudybių yra triskart daugiau nei bendrai šalyje, nors žinome puikiai, kad šalyje yra didelis savižudybių skaičius. Sisteminių sprendimų nėra“, – sakė jis.
Tuo metu Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ Nuteistųjų konsultacijos centro vadovė Raimonda Čižauskaitė sako, kad nepaisant kai kurių trūkumų, nuteistųjų resocializacija pusiaukelės namuose vyksta sklandžiai, su jais dirba kvalifikuoti psichologai, socialiniai darbuotojai.
Ministras: darbas – vienas integracijos garantų
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius taip pat tikina, kad pusiaukelės namų institutas pasiteisina, todėl bus plečiamas ir kituose miestuose.
Jis sako nesutinkantis su nuteistųjų kritika, jog ši integracijai skirta programa pasiekiama tik jei kaliniai besąlygiškai paklūsta įkalinimo įstaigų administracijai.
„Tikrai negalime sakyti, kad reikia įsiteikti prižiūrėtojams. Tas taip vadinamas įsiteikimas tiesiog reiškia, kad reikia gerai elgtis, dalyvauti resocializacijos programoje, stengtis, nes pusiaukelės namuose žmogus yra pusiau laisvėje. Nes mes rizikuojame: jei žmogus, būdamas pusiaukelės namuose padarys kokį nors nusikaltimą, visa kritika guls tuomet ant prižiūrėtojų, ant komisijos pečių“, – BNS sakė ministras.
E.Jankevičius pabrėžia, kad darbas yra būtina sąlyga norintiems patekti į pusiaukelės namus, nes tai yra „vienas iš integracijos garantų“.
„Todėl tikrai būtinai reikia įvykdyti šias sąlygas ir mes nesiruošiame liberalizuoti pateikimo į pusiaukelės namus. Turime būti tikri, kad žmogus iš tikrųjų dirba, nes kuomet bus kitas žingsnis ir jis bus paleistas lygtinai, kad jis negyventų iš pašalpų ir tas skurdas jo neįstumtų į dar vieną nusikaltimą, kad jis vėl negrįžtų į įkalinimo įstaigą “, – pabrėžė teisingumo ministras.
Šiuo metu Pusiaukelės namuose yra 85 nuteistieji: 33 yra Vilniaus, 19 – Alytaus, 17 – Marijampolės, dar 16 – Pravieniškių namuose.
Komisija, spręsdama dėl nuteistojo perkėlimo, vertina jo elgesį, nusikalstamumo riziką, galimybes dirbti ar mokytis laisvėje. Jie turi būti atlikę bent trečdalį (kai kuriais atvejais – ketvirtadalį) bausmės, laikosi socialinės reabilitacijos plano, jų nusikalstamumo rizika yra maža, jie neturi nuobaudų, nėra grąžinti iš pusiaukelės namų dėl pažeidimų.
