Įprasta, kad pacientai išprašomi iš ligoninių, tačiau ar moralu, kad medikai skubina atsiimti mirusiųjų palaikus net naktį? Toks klausimas jau beveik metai neduoda ramybės Panevėžio rajono gyventojai Violetai (tikras vardas ir pavardė dienraščio „Sekundė“ redakcijai žinomi).
Pernai vasarį Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje mirė jos senyvo amžiaus uošvis. Vyras sirgo ir lėtai geso. Jo gyvybė nutrūko apie 12 valandą nakties artimųjų akivaizdoje. Pasak Violetos, jie tikėjosi, kad mirusiojo kūną iš ligoninės galės pasiimti rytą, kai jau žinos, kur šarvos.
Medikai pasakė, kad per dvi valandas turime pasiimti lavoną.
„Tačiau medikai pasakė, kad per dvi valandas turime pasiimti lavoną. Kur mums jį naktį vežti, kur šarvoti?“ – apie stresinę situaciją, kurioje buvo atsidūrę mirusiojo artimieji, „Sekundei“ pasakojo rajono gyventoja.
Ponia Violeta sakė nė neįsivaizdavusi, kad ligoninėse tokia tvarka. Ji svarsto, ar tik už tokios skubos nekyšo ritualinių paslaugų firmų ausys.
„Visi žinome, kad jos smarkiai konkuruoja dėl mirusiųjų. Kai reikia velionį naktį pasiimti iš ligoninės, aišku, kad sutrikę žmonės medikų klaus, į kokia įmonę jiems skambinti“, – samprotavo moteris.
Tiesa, Violetos uošvio kūną iš ligoninės pasiėmė pačių giminaičių pasirinkta laidojimo paslaugas teikianti bendrovė.
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorę Violetą Grigienę nustebino iškelta problema.
„Kiek dirbu, niekas dėl to, kad prašome mirusiuosius pasiimti per porą valandų, nereiškė pretenzijų. Pagal įstatymus, skyriuje, kuriame buvo gydomas pacientas, konstatavus jo mirtį, palaikai palatoje laikomi iki 2 valandų. Per tą laiką artimieji turi susirasti laidojimo paslaugas teikiančią įmonę, kuri paims kūną“, – „Sekundei“ teigė direktorė.
Palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vadovė patikino, kad įstaiga neprivalo turėti lavoninės ar patalpos, kurioje būtų galima mirusiuosius laikyti ilgiau. Iki remonto ligoninėje buvo patalpa, kur tas porą valandų ar kiek ilgiau, jeigu paprašydavo artimieji, buvo laikomi mirusieji.
Vykstant remonto darbams, teko labai susispausti, tad mirusių pacientų artimieji kūnus dažnai pasiima tiesiog iš palatų. Po kapitalinio remonto ligoninėje į mažą lavoninę panašios patalpos nebus, nebent atskira nedidelė palata.
„Suprantama, kad kitiems pacientams nėra malonu matyti mirusį palatos kaimyną. Todėl velionio artimųjų ir prašome kaip galima greičiau pasiimti kūną“, – tvirtino V.Grigienė.
„Sekundė“ taip pat rašo, kad nors euras ir litas dar kelias dienas išlaikys lygiaverčių pinigų statusą, prekybininkai nacionalinę valiutą skuba palaidoti anksčiau.
Nors priežiūros institucijos perspėja apie gresiančias šimtatūkstantines baudas už euro įvedimo pažeidimus, lietuviškus centus atsisako priimti monetomis užverstos kaimo parduotuvės, smulkiosios įmonės, o Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos valgykla sumojo, kad lengviausiai vaikus prie naujosios valiutos pripratinti palikus juos alkanus. Tokią pamoką gavo už pietus valgykloje panorusieji atsiskaityti tėvų įdėtais litais.
Dukra mokosi kitoje mokykloje ir jai jokių problemų atsiskaitant valgykloje litais nekilo.
„Sūnui pietums, kaip visada, daviau penkis litus. Kai paskambino, kad valgykla litų nepriima, pamaniau: gudrauja, kad eurų gautų. Dukra mokosi kitoje mokykloje ir jai jokių problemų atsiskaitant valgykloje litais nekilo“, – stebėjosi septintoko mama.
Valgyklos vedėja pasipiktinusiai panevėžietei išaiškino, kad mokyklų valgykloms padaryta išimtis – kitaip nei visiems prekybininkams joms suteikta teisė nuo sausio 1-osios priimti tik eurus.
Mamos žiniomis, švietimo įstaiga sulaukė ir daugiau apstulbusių tėvų skundų, todėl pirmadienį vidurdienį elektroniniame dienyne pasirodė mokyklos direktoriaus pavaduotojos pranešimas, kad nuo sausio 5-osios valgykla aptarnaus tik atsiskaitančiuosius eurais.
Progimnazijos direktorius Algirdas Gedeikis apie valgyklos iniciatyvą nepriimti litų tikino nieko negirdėjęs – joje nepietavęs. Pasak vadovo, mokykla tik nuomojanti patalpas vaikų maitinimą organizuojančiai įmonei, bet jos nekontroliuojanti.
„Saulėtekio“ progimnazijos mokinius maitinančios Kaune įsikūrusios bendrovės „Niklita“ viešųjų pirkimų vadovė Rita Krančiukienė gynė valgyklos vedėją, kad skundai apie atsiskaitymą tik eurais laužti iš piršto.
Mokyklų valgykloms nesame davę nurodymų nepriimti litų.
„Mokyklų valgykloms nesame davę nurodymų nepriimti litų. Tik dar prieš Naujuosius mokyklose iškabinome skelbimus – prašėme po sausio 1-osios neatsiskaityti stambiomis litų kupiūromis. Bet ir tai tik prašymas“, – Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ teigė R.Krančiukienė.
Anot jos, „Saulėtekyje“ veikiančios valgyklos vedėja patikino, kad įstatymų laikomasi – iš vaikų priimamos abi valiutos.
„Mes neturime priėjimo prie mokyklos elektroninio dienyno. Negalime matyti, kas ką ten rašo. Turbūt ne visai tiksli informacija buvo paskelbta“, – teisinosi „Niklitos“ atstovė.
Dienraštis „Sekundė“ taip pat skelbia, kad elektros ir elektronikos atliekų surinkėjus stebina Panevėžio miesto ir rajono gyventojų nenoras jiems už dyką atiduoti seną buitinę techniką. Kai kurie kritikuoja esamą atliekų surinkimo sistemą, tačiau savivaldybėms ir Aplinkos ministerijai ji atrodo gera.
Tikriausiai nėra namų, kuriuose neatsirastų senos buitinės įrangos: viryklės, šaldytuvo, skalbyklės, mikrobangų krosnelės, lygintuvo, kompiuterio ir kt. Šių atliekų negalima šveisti į bendrą konteinerį, o mažesnių – į šiukšlių dėžę.
Pasak specialistų, į sąvartynus išmesti ar namuose ardomi elektroniniai prietaisai į aplinką išskiria pavojingų medžiagų: sunkiųjų metalų, ozono sluoksnį ardančių dujų (freonų), nervų sistemą galinčio pažeisti švino, smegenims kenkiančio kadmio. Ypač liūdnų pasekmių žmogaus sveikatai gali turėti vandens telkinius ir dirvožemį užteršiantys tepalai, gyvsidabris.
Nelegaliai elektronines atliekas superkantiems ir ardantiems „verslininkams“ rūpi tik vertingos antrinės žaliavos. Nereikalingas atliekas jie tiesiog išmeta į pamiškes ar sąvartynus.
Sociologai nerimauja, kad žmonės lėtai keičia savo įpročius. Prieš porą metų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad 46 proc. lietuvių kartu su komunalinėmis atliekomis išmeta visas elektronines atliekas, o 13 proc. jas kaupia sandėlyje, garaže ar sode. Vos šiek tiek daugiau nei trečdalis apklaustųjų elektronines atliekas atiduoda jas perdirbančioms įmonėms, skelbia „Sekundė“.
Antrinių žaliavų supirkimu ir perdirbimu užsiimančios „EMP recycling“ konsultantė vadybininkė Asta Prankienė teigia, kad dalis atliekų vis dėlto nukeliauja į garažėlius, nelegalias metalo supirktuves. Pasak jos, kokie tokio šešėlinio verslo mastai, galima tik spėlioti.
Kad jis egzistuoja, atliekų supirkėjai sprendžia ir iš to, jog žmonės atsikrato iškomplektuota buitine technika. Pavyzdžiui, šaldytuvai būna be kompresorių, televizoriai sudaužyti.
Įstatymai draudžia supirkti elektronikos prietaisų sudedamąsias dalis, tačiau nelegalams tai nė motais. Jiems rūpi išsiimti aliuminį, varį. O legaliems surinkėjams lieka tai, kas nenaudinga ir pavojinga.
A.Prankienė neigia, kad tarp legalių atliekų surinkėjų yra didelė konkurencija. Ji tikina, kad didžiausi konkurentai yra nelegalai. Pasak jos, kur yra didelis nedarbas, gyventojai gauna mažas pajamas, ten klesti nelegalios supirktuvės ir dirbtuvės minėtoms atliekoms ardyti, nes tai dalies žmonių pragyvenimo šaltinis, rašo „Sekundė“.
