15min kalbintos N.Putinaitės teigimu, kalbant apie pasipriešinimo fenomeną labai svarbu įvertinti konkretaus istorinio laikotarpio kontekstą. „Pavyzdžiui, kokio nors intelektualo mėginimas atsiriboti, nerašyti straipsnių, kurie šlovintų ir garbintų režimą. Stalino epochoje tai buvo gana pavojinga, nes paprasčiausiai būtum išmestas iš intelektualų rato, galėtum dirbti tik nekvalifikuotą darbą – jeigu apskritai būtum paliktas ramybėje, o ne supakuotas ir išvežtas. O jau Brežnevo epochoje toks atsiribojimas nuo to, kas vyksta, buvo paprastesnis, nes sistema nebebuvo totalitarinė“, – paaiškino ji.
Kiek aiškesnė situacija kalbant apie pasipriešinimą, čia ypač ryški ginkluota rezistencija, pogrindinė spaudos, kurioje kritikuojamas režimas, leidyba ar panašiai.
„Jeigu kritikuoji kažkokiame susirinkime savo gamyklos ar profsąjungos vieną iš veikėjų, tarkim, kažkokį cecho viršininką ar dar ką nors, kad jis blogai dirba, tai čia nebuvo joks pasipriešinimas. Bet jeigu tu atsistoji ir sakai, kokia yra supuvusi sovietinė sistema ir čia viskas grįsta korupcija, tai jau buvo traktuojama kaip antisovietinė veikla, mes sakytume – pasipriešinimas“, – kalbėjo ji.
Kalbėdama apie įvairių organizacijų kūrimą, pašnekovė atkreipė dėmesį, kad ne visas jas galima vertinti kaip pasipriešinimą. N.Putinaitės teigimu, tokios organizacijos kaip vėlyvajame sovietmetyje įsteigta Helsinkio grupė ar kitos, susijusios su valdžios tarptautiniais įsipareigojimais, nebuvo rezistencijos forma. Jos teigimu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokia veikla užsiėmė ir kuriuo laikotarpiu tokia organizacija veikė.
Iš tikrųjų ten nereikėjo drąsos didelės, reikėjo tik pakelti savo užpakalį nuo sofos ir nuvažiuoti.
„Brėžti ribas yra gana sudėtinga, tam reikia papildomos analizės. Pavyzdžiui, dabar apie Baltijos kelią, kuris vyko 1989 metais, yra toks mitas sukurtas, kiek čia drąsos reikėjo, kiek pasipriešinimo reikėjo. Iš tikrųjų ten nereikėjo drąsos didelės, reikėjo tik pakelti savo užpakalį nuo sofos ir nuvažiuoti, nes realiai viską organizavo jau su Lietuvos kompartijos pritarimu. Ir per radiją buvo skelbiama, koordinuojama. Čia jau buvo 1989-ųjų antra pusė, jau buvo metas, kai vyko be galo daug mitingų, sąjūdžių…“, – sakė N.Putinaitė ir pridūrė: „Jeigu toks Baltijos kelias būtų organizuotas metais anksčiau, 1988-aisiais, tai tas išvis yra neįsivaizduojama ir neįmanoma, nes kaip tik saugumo pajėgos buvo pajungtos ir panašiai. Mes matome, koks per metus įvyko milžiniškas pokytis ir veikla, kuri būtų buvusi absoliučiai įvertinta kaip antisovietinė, tapo legali.“
Filosofė taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pasitaikė atvejų, kai žmogus nė neketino priešintis režimui, tačiau jo veikla įvertinta kaip netinkama.
„Čia ir Aurimo Švedo yra tyrimas apie istorikų bendruomenę Stalino laikotarpiu. Jis labai aiškiai parodo, kad dalis intelektualų net nesuprato, kaip reikia daryti „gerai“, jie tarsi ir norėjo prisitaikyti, bet paprasčiausiai nesuprato, kaip reikia elgtis. Taigi jų veikla įvertinta kaip antisovietinė“, – kalbėjo ji bei prisiminė Sigito Gedos ar kitų rašytojų patirtis, kai pačiam kūrėjui darbas atrodė neutralus, tačiau cenzūrai neįtiko – tokia įtari buvo sovietinė sistema. Tiesa, anot jos, kartais, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, nutikdavo ir priešingai, kai antisovietiniai kūriniai režimui pro akis praslysdavo.
Panirę prisitaikymo kasdienybėje
Paklausta, ar prisitaikymas reiškė pritarimą sovietų režimo ideologijai, filosofė atsakė neigiamai. Jos teigimu, tik nedidelė dalis Lietuvos gyventojų nuoširdžiai tikėjo komunistiniais lozungais bei idėjomis. Kiti tiesiog suprato, kad tai yra sistema, kuri tikriausiai greitai nežlugs, kad tokia yra realybė.
„Kita vertus, kasdienybėje negali nuolat gyventi negatyvia nuostata, turi stengtis susikurti pozityvą gyvenime. Atrodo, kad taip nemaža dalis žmonių ir gyveno. Pavyzdžiui, esu radusi prisiminimuose Nepriklausomybės pradžioje vienos ideologinės aktyvistės paaiškinimą, kodėl ji taip aktyviai veikė. Ji sakė norėjusi, kad žmonėms būtų smagu ir kad ji norėjo gerai atlikti savo darbą“, – pavyzdį pateikė pašnekovė. Jos teigimu, tą rodo ir Rusijoje vykdyti tyrimai – žmonės pateko į tam tikrą, pavyzdžiui, darbo, aplinką, kurioje, nekeldami sudėtingų klausimų apie sistemos gerumą ar blogumą, tiesiog stengėsi gerai atlikti pavestas užduotis.
Toks pats procesas vyksta ir šiuolaikinėje Rusijoje.
Prisitaikymas tokiais atvejais yra susijęs su kritinio mąstymo atsisakymu, kai sistemos vertinimas žmogaus galvoje tarytum išjungiamas. Anot 15min kalbintos filosofės, toks pats procesas vyksta ir šiuolaikinėje Rusijoje.
„Didžioji dalis sovietinių žmonių taip pat buvo toje prisitaikymo kasdienybėje panirę ir didžiųjų klausimų nekėlė“, – teigė ji.
N.Putinaitės nuomone, prisitaikymo mastas okupuotoje Lietuvoje buvo visuotinis, o pasipriešinimo atvejų – gerokai mažiau: „Mes matome disidentus, tuos, kurie buvo teisiami. Matome „Katalikų bažnyčios kroniką“, tam tikrą vienuolių judėjimą. Pavyzdžiui, kas yra įdomu, niekada nesiliovė vaikų katekizacija, už ką buvo baudžiama.“
Nors pasipriešinimą pašnekovė teigė suprantanti gana siaurai, prisitaikymas irgi „nebuvo visiškai aklas“ – žmonės stengdavosi praplėsti savo laisvės ribas, tai ypač būdinga vėlyvajam sovietmečiui.
„Pavyzdžiui, kraštotyrininkų draugija, kuri renka senąjį folklorą, bobučių pasakojimus, bet kažkokiuose neoficialiuose sąsiuviniuose surašo ir kelias pokario partizanų dainas, kas jau buvo irgi ribų plėtimas. <…> Žmogus yra laisva būtybė, net jeigu tu tą laisvę apriboji baisiausiais metodais, vis tiek jis negali gerai jaustis, jeigu laisvės nerealizuoja bent minimaliu būdu“, – teigė 15min pašnekovė. „Čia ir yra visų režimų priešas – laisvė yra žmogaus prigimtyje“, – taip pat sakė N.Putinaitė.
Prisitaikymas – sąmoningas pasirinkimas?
Vis dėlto, kalbant apie prisitaikymo fenomeną, kyla klausimas, ar visada tai yra sąmoningas asmens sprendimas? Ar šiai grupei galime priskirti žmogų, gimusį ir augusį sovietinės sistemos, kuri atrodė neišvengiama, sąlygomis? Paklausta apie tai N.Putinaitė pabrėžė, kad alternatyvios informacijos šaltinių būta net Stalino valdymo laikais, ką jau kalbėti apie vėlyvąjį sovietmetį, kai kiekvienas žinojo, kas yra „Laisvės radijas“, „Amerikos balsas“ ar „Vatikano radijas“ , todėl neteisinga galvoti, kad nežinota apie kitokio gyvenimo galimybę.
Aišku, teigia ji, užaugus totalitariniame režime gebėjimas suprasti alternatyvios tikrovės galimybes sudėtingesnis, tačiau pasirinkimas buvo, o problema slypi kitur: „Sovietinė sistema, kaip dabar [taip pat] matyti Rusijoje, suardo tradicinius visuomeninius ryšius ir padaro bet kokį žmogaus apsisprendimą – nepritarti ir imtis veiklos – be galo sudėtingą.“
Filosofė paaiškino, kad lengviau veikti – šiuo atveju priešintis – priklausant tam tikrai bendruomenei, organizacijai, kurioje sulauki palaikymo, gali diskutuoti ar panašiai, o Rusija (tiek Sovietų Sąjunga, tiek ir Putino valdoma) itin daug dėmesio skiria alternatyvių bendruomeninių ryšių naikinimui, dėl ko atrasti bendraminčių grupę yra sudėtinga ir pavojinga.
Kalbėdama apie šiuolaikinę Rusiją, ji atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais matome vis labiau gniaužiamas įvairias politines ir visuomenines organizacijas – tai žingsnis į totalitarizmą, kai paliekami tik darbo ir šeimos ryšiai.
Nepaklusimą nerašytoms sistemos taisyklėms aš vis dėlto laikyčiau asmeninės kovos dalyku.
„Nepaklusimą nerašytoms sistemos taisyklėms aš vis dėlto laikyčiau asmeninės kovos dalyku. Be to, turbūt tas Lietuvoje gana plačiai reiškėsi. Kai tu matai, kad sistema supuvusi – nebūtinai eini ir rėki apie tai, bet stengiesi įvairiausiais būdais tos sistemos nemaitinti savo veiksmais“, – 15min paklausus, ar prie pasipriešinimo galima priskirti ir asmens pasirinkimą nepaklusti ydingai sovietinei moralei, pavyzdžiui, visuotinai paplitusioms vagystėms (nešimui, kaip dažnai vadinta), atsakė N.Putinaitė.
Sovietmečio nostalgija ir Laisvė
Stebint socialinius tinklus susidaro įspūdis, kad vos pradėjus kalbėti apie sovietmetį atsiranda būrys nostalgijos slegiamų žmonių, kurie skuba teisinti, esą anuomet gyvenimas buvęs geresnis, o šių dienų istorikai iškraipo tiesą. Atrodo, kad laikotarpio kritika priimama asmeniškai, tarytum būtų kėsinamasi į jaunystės prisiminimus. 15min pašnekovė laikosi kitokios nuomonės. Anot jos, tokių „nostalgikų“ Lietuvoje nėra daug ir tuo galima pasidžiaugti. N.Putinaitės teigimu, tai tik grupelė žmonių, kurie bando manipuliuoti keldami konfliktus. Vis dėlto ji taip pat pastebėjo, kad dalis kelia klausimą, kaip vertinti praeitį, tarytum visą gyvenimą staiga reikėtų „nurašyti“. Tokią savotišką vidinę dramą išgyvena sovietmečio inteligentai: „Mes matome aktorius ar rašytojus, kurie, pasikeitus sistemai, taip ir neatrado savo vietos arba atrado ją visiškai kitokią, prastesnę negu buvo.“
Ji taip pat svarstė, kad nors kai kas sovietinį režimą prisimena kaip geresnius laikus, „kai visi turėjo darbus, socialinę apsaugą, vaikai – darželius ir panašiai“, tačiau visiškai nebuvo laisvės, galimybės rinktis savo gyvenimą ir priimti sprendimus. Pasak jos, pavojinga tai, kad neįvertinami privalumai, kuriuos turime šiandien.
„Žinoma, pasaulyje, kuriame gyvename, yra daug nežinomumo, tačiau reikia matyti, kaip jis pakeitė visą mūsų kasdienybę, visą buitį. Vien jau tai yra be galo didelis pokytis, jeigu nenorime leistis į tokias materijas kaip laisvė ar panašiai. Didelė dalis žmonių net iš rajonų puikiai gali sau leisti atostogauti Turkijoj kur nors, – ar tai buvo įsivaizduojama sovietmečiu? Apie galimybes, kurios pasiekė kiekvieną žmogų, irgi reikia kalbėti“, – kalbėjo ji.
„Laisvė atneša daug rizikų, daug nežinomybės. Mums šiandieną dar reikia mokytis tą laisvę ir jos privalumus vertinti“, – sakė N.Putinaitė bei pabrėžė, kad Ukrainoje prasidėjęs karas daugelį paskatino permąstyti vertybes ir suprasti, ko aiškiai nenorime – rusiško režimo Lietuvoje: „Karas parodė, kad mes tikrai į rytus nuo Lietuvos sienos nenorim būti. Tai leidžia iš naujo permąstyti laisvės privalumus, kurių tie „nostalgikai“ negeba įvertinti, nors pasikeitus režimams jie tikrai nukentėtų.“
Mums šiandieną dar reikia mokytis tą laisvę ir jos privalumus vertinti.
Totalitarizmo link judanti Rusija
15min filosofės taip pat klausė, ar tai, kas šiuo metu vyksta karą pradėjusios Rusijos visuomenėje, taip pat yra prisitaikymas bei kodėl visuomenė tam nesipriešina. Anot jos, judama totalitarinio režimo link, o tai reiškia, kad pasipriešinimo kaina yra labai didelė, žmogus turi būti labai drąsus, suprasdamas, kad vien dėl pasisakymo gali 10 metų atsidurti kalėjime: „Kaip ir Stalino laikais, turbūt tą patį galime pamatyti – žmonės prisitaiko, stengiasi neišsišokti. Nesutikčiau su tuo, kad Rusijoje visi žmonės yra begalviai ir panašiai. Prisimenu Maskvoje ir kituose miestuose palaikymo mitingus, kurie buvo 1991 metais. Sunku būtų patikėti, kad dabar šitas laisvės jausmas iš rusų yra visiškai išoperuotas. Manyčiau, kad tai prasiveržtų, jeigu režime įvyktų tam tikras pokytis.“
Koks pokytis tai galėtų būti? Kalbėdama apie tai filosofė priminė Stalino atvejį, kai po jo valdžią perėmęs Chruščiovas, nors ir tos pačios aplinkos žmogus, galiausiai pasirinko kitokį kelią ir režimo gniaužtus šiek tiek atleido. Pašnekovės nuomone, tai padaryta galiausiai supratus, kad represijos neleidžia išlipti iš ekonominės duobės, todėl atsisakyta tremtinių ir kalinių darbo jėgos.
N.Putinaitės nuomone, neįmanoma, kad Rusijos visuomenė sukiltų dabartinėmis sąlygomis, kai visuomeniniai ryšiai sutraukyti ir aktyviai veikia saugumo tarnybos. Be to, svarstė ji, kažin ar didelė dalis rusų tos laisvės norėtų, o ir pagausinti jų gretų dabar nėra įmanoma.
„Gana pesimistiškai žiūriu, ir vienintelis dalykas, su kuo aš siečiau pokyčius – kai elitai priims sprendimą atlaisvinti varžtus. O kada tas įvyks? Nežinau, gali įvykti po dvejų metų, o gali ir po 30 metų, bet aš visiškai netikiu galimybėmis vadinamosios pilietinės visuomenės proveržio, kurios Rusijoje yra labai mažai ir kuri nuslopinta“, – pabrėžė 15min pašnekovė.
