Svajojo tapti kaskadininku
Edminas prisimena save vaikystėje buvus labai guviu ir vietoje nustygti negalinčiu jaunuoliu. Tada, kaip ir daugelis vaikų, apie profesiją svajodavo drąsiai, o vaizduotė buvo itin laki. Tiesą sakant, nusijuokia iš Alytaus kilęs vaikinas, gal ir pernelyg, mat nesikuklindavo save įsivaizduoti ir kaskadininko amplua.
Sklandžiai dėliotis ateities planų Edminui neleido sunki paauglystė – bėdos šeimoje, tėvo praradimas ir emigracija su mama į užsienį, dar net nebaigus mokyklos. Airijoje vaikinas praleido pusantrų metų, ten ėmėsi tai vieno, tai kito darbo, tačiau emigranto gyvenimas nebuvo prie širdies ir vaikinas nusprendė grįžti į Lietuvą. „Tada nusprendžiau, kad vis dėlto reikia pabaigti mokslus. Normalu, kad susirasti gerą ar kvalifikuotą darbą, nebaigus vidurinės, yra sunku. Tuo metu, kol mokiausi, taip pat dirbau. Iš pradžių – garantinių telefonų taisykloje, vėliau elektroninių prekių parduotuvėje“, – kaip sekėsi, grįžus į gimtinę, pasakojo vaikinas.
Tada nusprendžiau, kad vis dėlto reikia pabaigti mokslus. Normalu, kad susirasti gerą ar kvalifikuotą darbą, nebaigus vidurinės, yra sunku.
Pabaigęs mokslus vaikinas buvo pasiryžęs imtis ko nors naujo – ieškoti naujo darbo, naujos veiklos. „Būtent tada taip sutapo, kad užsirašiau į darbo biržą ir ten man pasiūlė prisijungti prie projekto „Atrask save“. Kadangi galvoju, kad gyvenime, jei gali, turi išbandyti viską, pamaniau – juk nieko neprarasiu“, – atviravo Edminas.
Nepraleisti jokių galimybių
Besivadovaudamas tuo, kad iš gyvenimo reikia imti viską, ką jis pasiūlo, Edminas pradėjo dalyvauti projekte: „Pagalvojau, esu dar jaunas žmogus, tad bet kokia kito žmogaus perduodama patirtis man bus naudinga.“
Projekte, kaip pasakojo pašnekovas, buvo kreipiama nemažai dėmesio į komandinį darbą. Jis buvo ugdomas įvairiomis priemonėmis – nuo paprastų atliekamų užduočių iki orientacinių žaidimų. „Tačiau pagrindinis akcentas vis tiek buvo įsiliejimo į darbo rinką klausimas. Gavome įvairių žinių. Nuo tokių paprastų – kaip tinkamiausiai užpildyti CV, kai elgtis, ką sakyti darbo pokalbyje, iki to, pagal kokius kriterijus rinktis darbą. Galiausiai, įdomu buvo ir tai, kad buvo organizuojami susitikimais su įvairiais žmonėmis – verslininkais, savanoriais, renginių organizatoriais. Jie pasakojo apie savo darbą, patirtį. Pasiklausyti minčių ir įžvalgų buvo naudinga“, – pasakojo Edminas.
Kaip vieną iš įsimintiniausių dalykų jaunuolis įvardijo žmonių pokyčius projekto metu: „Sakyčiau, svarbiausias yra tai, kad žmonės išmoksta būti komandos dalimi, bendrauti. Iš pradžių visi ateina pavieniui, tokie nedrąsus, o vėliau tikrai pasikeičia. Pamenu, buvo tokių, kurie pirmomis dienomis vos žodį pratardavo, būdavo susikaustę, o projekto pabaigoje drąsiai stoja prieš auditoriją ir kalbėjo“, – prisiminė jis.
Edminas teigė, kad projektas praplėtė jo akiratį, leido sužinoti apie naujoves, galimybes, kurių anksčiau nežinojo. Būtent per projektą vaikinas atrado ir savanorystę. „Aš visada norėjau prie ko nors prisijungti, kažkaip padėti žmonėms, tik gal nerasdavau, kaip ir kur. Per tą projektą sutikau nemažai žmonių, užmezgiau kontaktų.
Aš visada norėjau prie ko nors prisijungti, kažkaip padėti žmonėms, tik gal nerasdavau, kaip ir kur. Per tą projektą sutikau nemažai žmonių, užmezgiau kontaktų.
Susisiekiau su vienu, su kitu, ir kažkaip savaime išėjo, kad pradėjau savanoriauti renginiuose, man ši veikla labai patiko. Prisijungdavau ir prie Alytaus miesto šventės, prie kitų renginių, mane traukė tai, kad gali pažiūrėti, kaip viskas veikia „iš vidaus“. Dirbome įvairius darbus – nuo daiktų nešiojimo iki renginio kuravimo, taigi tikrai įgijau patirties“, – kalbėjo alytiškis.
Grįžo prie vaikystės svajonės
Po projekto Edminas įsidarbino reklamos įmonėje, pašnekovas atviravo, kad darbas buvo įdomus, suteikė nemažai žinių, lyg ir patiko. Tačiau tai, kad Edminas nuolat būdavo uždarytas vienoje patalpoje, jam nedavė ramybės. „Tas negalėjimas nustygti vietoje, judesio troškimas turbūt liko nuo vaikystės. Man vis trūko lauko, saulės, aktyvumo. Tada aš atsisėdau, viską pergalvojau dar kartą ir supratau, kad turiu eiti ten, kur man patinka“, – dėstė alytiškis. Tada Edminas įsidarbino pramogų centre laipiojimo instruktoriumi – tai jau buvo kur kas arčiau to, kaip jis įsivaizdavo savo darbą.
Paklaustas, kodėl pokyčių troškimas atsirado tik tada, Edminas tikslaus atsakymo neturėjo. „Matyt, kiekvienam ateina toks metas. Manau, kad dažnam žmogui reikia arba rankos ant peties, arba gero spyrio, kad pajudėtų savo tikslų link. Taip man ir nutiko“, – svarstė jaunuolis.
„Aišku, šis darbas nėra nuolatinis, kalbame apie vasarą. Man patinka būti tarp žmonių, laipioti. Aišku, mes tai darome kitaip, nei parko lankytojai, tačiau čia gali suderinti kelis dalykus – aktyvumą ir galimybę padėti kitiems. Eini, stebi žmonės, matai, kuriam sunku, stengiesi padėti, paaiškinti, palengvinti. Tai labai smagu“, – atviravo pašnekovas.
Matyt, kiekvienam ateina toks metas. Manau, kad dažnam žmogui reikia arba rankos ant peties, arba gero spyrio, kad pajudėtų savo tikslų link.
Tačiau tai – ne vienintelė kryptis, kurios link, paklausęs savęs, ko nori iš tiesų, pasuko Edminas. Vaikinas prisipažino daug sėdėdavęs prie kompiuterio ekrano ir žiūrėdavęs, kaip žmonės užsiima parkūru. Jaunuolis jautė tam aistrą, turėjo svajonę išbandyti pats, tačiau vis pritrūkdavo ryžto.
„Galiausiai susiradau porą žmonių, kurie pamokė pradmenų, o toliau stengiausi tobulėti pats. Taip subūriau tokį nedidelį būrelį parkūristų, su kuriais treniruojamės. Man ši veikla iš tikrųjų labai patinka“, – pabrėžė Edminas.
Dabar jaunuolis ir jo bendraminčiai turi naujų siekių – atverti daugiau galimybių užsiimti parkūru, pritraukti daugiau žmonių. „Neseniai mano keliai kažkaip susikirto su miesto bendruomenės centru, jie prasitarė, kad galėtų mums duoti patalpas su keliais čiužiniais, kur mes galėtumėme treniruotis. Taigi pradėjome judėti ta kryptimi. Nežinau, dar nenoriu užbėgti įvykiams už akių, bet labai tikiuosi, kad šiemet mūsų iniciatyva Alytuje atsiras parkūro aikštelė, kuri bus prieinama ir žiemą“, – džiaugėsi vaikinas.
Paklaustas, apie ką dabar dar galėtų pasvajoti, vaikinas neslėpė, kad matytų save kaip parkūro trenerį, nors iki to, pats supranta, dar nemažai reikėtų padirbėti. O darbo jaunuolis tikino nebijantis, todėl planų rezga visokių. Svarbiausia, pasak jo, judėti į priekį ir nebijoti bandyti. „Norint atrasti save, tinkamą vietą, patinkantį darbą, reikia naudotis visomis galimybės. Nebijoti išbandyti paties įvairiausio darbo – nuo valytojo iki reklamos agento“, – neabejojo Edminas.
Projekto „Atrask save“ tikslas – mažinti 15 iki 29 m. nedirbančių ir nesimokančių jaunuolių skaičių Lietuvoje. Lietuvos darbo biržos ir Jaunimo reikalų departamento vykdomas projektas finansuojamas Europos socialinio fondo ir Jaunimo užimtumo iniciatyvos lėšomis. Daugiau informacijos apie projektą čia.
