Iš Panevėžio kilęs T.Šatas gyvena Vilniuje. Į Trakų rajone stovintį paminklą, kaip istorinės neteisybės simbolį, Tomo dėmesį atkreipė draugas.
„Šis paminklas svarbus tuo, kad tai yra bene didžiausios Dzūkijos partizanų pergalės vieta. Mūšis yra minimas partizano Dzūko dienoraštyje. Skaitydamas knygą nepastebėjau minint didesnės pergalės. O kaip dabar atsidėkojame, už tai, kad kovojo? Vadiname buržuaziniais nacionalistais. Ir pagerbiame stribus bei enkavedistus.
Kai lankiausi toje vietoje, prie paminklo net gėlių buvo padėta. Man, pavyzdžiui, gėda ir skaudu.
Kai lankiausi toje vietoje, prie paminklo net gėlių buvo padėta. Man, pavyzdžiui, gėda ir skaudu, – prisipažįsta T.Šatas ir atkreipia dėmesį, kad buržuaziniais nacionalistais partizanai buvo vadinami prie Sovietų Sąjungos. Dabar, laisvoje Lietuvoje, jie yra Lietuvos Laisvės kovotojai. – Tai be galo svarbus istorinis momentas, atstatant sovietų supurvintą partizanų atminimą.“
„Negalima nuolaidžiauti, daryti išimčių“
T.Šato nuomone, prieš tokią istorinę neteisybę užsimerkti negalima. „Juk jei pasiduotume, užmerktume akis, tikriausiai jau šiandien galvotume, kad į Sibirą žmonės anuomet važiavo savo noru, uždarbiauti Sibiro medienos pramonėje – kaip dabar į Vakarus važiuoja. O iš tikro viskas buvo kitaip. Gyvename laisvoje Lietuvoje. Tie, kam tai nepatinka – turi su tuo susitaikyti ir išmokti su tuo gyventi. Jiems negalima nuolaidžiauti, daryti išimčių“, – įsitikinęs T.Šatas.
Šalia kelio tarp Onuškio ir Grendavės stūksantį paminklą jis vadina šaukštu deguto medaus statinėje. Jis nori sužinoti, kada paminklas, menkinantis partizaninėje kovoje už Lietuvos laisvę žuvusius lietuvius, bus nugriautas ir išvežtas. Atsakymo į šį klausimą iš Trakų rajono savivaldybės atstovų jis nesulaukė.
Savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Sigita Nemeikaitė neneigė gavusi Tomo laišką, tačiau prisipažino neturėjusi, ką jam atsakyti – sprendimai dėl paminklo likimo vis dar nepriimti.
Paminklas nėra kultūros vertybė
S.Nemeikaitė atkreipė dėmesį, kad dėl paminklinio akmens iškėlimo 2012 metais savivaldybė yra kreipusis į Kultūros paveldo departamentą. Departamento direktorė Diana Varnaitė anuomet savivaldybę informavo, kad šis paminklas „nėra įrašytas į Kultūros vertybių registrą, jam netaikomi paminklosauginiai apribojimai”.
Miško broliai vadinami buržuaziniais nacionalistais. Trakų rajono savivaldybė tame nemato problemos.
Taigi norint paminklą iškelti ar kitaip tvarkyti, Kultūros paveldo departamento sutikimas nereikalingas.
„Bėda ta, kad savivaldybėje kone kasmet suformuojama nauja valdančioji koalicija, keičiasi valdžios. Štai ir dabar vos kelios dienos kaip turime naują merę. Todėl tegaliu ją informuoti, kad paminklo klausimas išlieka aktualus ir jį reikia vienaip ar kitaip išspręsti“, – kalbėjo S.Nemeikaitė.
Nenori užgauti stribų artimųjų jausmų
S.Nemeikaitė pasakojo apie aistras keliantį paminklą ne kartą klausinėjusi senųjų trakiškių. Tačiau niekas taip ir negalėjo paaiškinti, nei kuriais metais, nei kas jį pastatė.
„Vadinasi, jis niekam nepriklauso, neturi šeimininko“, – reziumavo S.Nemeikaitė.
Nepaisant to, Trakų rajono savivaldybėje pasigirsta nuomonių, kad paminklo verčiau nejudinti: juk jis skirtas žuvusių žmonių, tai kas, kad kolaboravusių su Lietuvos okupantais režimą, atminimui. Bet juk tai nėra kapavietė.
Mūsų rajonas savo tautine sudėtimi yra labai mišrus, todėl niekas nenori užgauti kokių nors žmonių jausmų.
„Netgi svarstėme, gal paminklą priimtų Grūto parkas? Paminklas turbūt jau seniai būtų iškeltas, jei stovėtų kur nors vidurio Lietuvoje. Tačiau mūsų rajonas savo tautine sudėtimi yra labai mišrus, todėl niekas nenori užgauti kokių nors žmonių jausmų – čia dar gyvena žuvusiųjų palikuonių“, – svarstė S.Nemeikaitė.
Ji prisipažino vienai moteriškei kartą bandžiusi paaiškinti, kodėl žodžių junginys „buržuaziniai nacionalistai“ (sovietinės okupacijos metais taip vadinti Lietuvos žmonės, kurie nepritarė Komunistų partijos vykdomai politikai – red. past.) žeidžia lietuvių jausmus.
„Ta moteris taip ir nesuprato, kodėl "buržuaziniai nacionalistai" skamba blogai. Matyt, tai mentaliteto ir istorijos nežinojimo ar nenoro jos žinoti dalykai“, – samprotavo Trakų rajono savivaldybės atstovė.
Kryptis tik viena – laisvė
Tokie filosofavimai T.Šatą stebina. Jis primena: prieš 25 metus viskas pasikeitė: „Jei kažkokios bobutės tėvas žudė ir išdavinėjo partizanus ir todėl 50 metų buvo laikomas didvyriu, gavo medalį, premiją, butą gal, tai didvyris jis buvo ne Lietuvos, o SSRS. Mes nesame SSRS. Dabar yra laisva Lietuva. Tas, kuris žudė partizanus, yra žudikas, tautos priešas ir išdavikas. Ir tik tai menantys paminklai turi būti. O tokiems, kaip prie Onuškio, vieta yra skaudžiame istorijos archyve, Grūto parke.“
Mes nesame SSRS. Dabar yra laisva Lietuva. Tas, kuris žudė partizanus, yra žudikas, tautos priešas ir išdavikas. Ir tik tai menantys paminklai turi būti.
Tiesa, jis mano, kad tokių paminklų likimas – vien vien Trakų rajono savivaldybės, bet ir visos Lietuvos reikalas.
„Trakų rajonas neturi ir negali turėti kažkokios autonominės teisės į sprendimą griauti, nukelti, palikti ar perrašyti raides ant paminklo. Toks paminklas yra sovietinės okupacijos neigimas. Jis draudžiamas įstatymų visoje Lietuvoje, o ne kažkokiuose rajonuose pasirinktinai. Nėra ką čia daug diskutuoti. Tokius paminklus į archyvą – ir gyvename toliau, judame seniai pasirinktu laisvės keliu“, – kalbėjo T.Šatas.
Valdžia svarbiau už vertybes?
T.Šatas tikisi, kad naujoji Trakų rajono merė, Lietuvos liberalų sąjūdžio narė Edita Rudelienė, nemeilikaus rinkėjams ir bus jautresnė istoriniam teisingumui.
„Viliuosi, kad ji nepabijos neįtikti stribų ir enkavedistų palikuonims“, – sako T.Šatas ir atkreipia dėmesį, kad panašių paminklų Lietuvoje yra ir daugiau, tarkime, Alytaus rajone, Miroslavo miestelyje.
„Ten meras yra konservatorius, kuris savo rajone toleruoja paminklą stribams, kuriame partizanai vadinami buržuaziniais nacionalistais. Man tai nesuvokiama. Kiek žmogus gali pamilti valdžią?“ – retoriškai klausia T.Šatas.
