„Dalyvaudami Seimo rinkimuose mes aiškiai išsakėme, kad jeigu bus laimėti rinkimai ir žmonės mumis patikės, aš formuosiu Vyriausybę ir darysiu konkrečius darbus, kurie buvo rinkimų programoje, po to tapo Vyriausybės programa“, – kovo 13-ąją pristatydamas prezidentinę komandą kalbėjo S.Skvernelis.
Nors ir nepartinis, būtent jis prieš trejus metus „valstiečius“ vedė į parlamentą, buvo pagrindinis partijos atstovas nacionaliniuose, LRT transliuotuose debatuose.
Pirmoji serijos dalis iš debatų ekonomikos tema – čia.
Rugsėjo 22 d. debatai, tema – demografija
-
Apie krepšelių sistemą ir pragmatinį universitetų jungimą:
„Universitetų skaičiaus mechaninis mažinimas, kaip buvo mąstoma, kad viską sureguliuos laisvoji rinka, parodė, kad taip neįvyko. Universitetai – atvirkščiai – tapo rinkos dalyviais ir prikūrė virš 1800 labai siaurų, specializuotų programų norėdami išlikti. Tokiu būdu mes ir turime tą didelį skaičių universitetų ir norinčių įsikabinti į tam tikras pajamas. Ir, aišku, turime dėl to prastą kokybę, nes patekti į universitetą gali bet kas su minimaliu balu arba be jokio balo.
Ir po to, kadangi studentas šiandien yra tolygus krepšeliui, ne studentai, bet krepšeliai vertinami yra, tuos krepšelius labai svarbu išlaikyti, nes kitaip [aukštosios mokyklos] praras finansavimą. Tai visgi mes manome, kad šitos nužmogėjimo sistemos, kada studentas prilygintas krepšeliui, reikia atsisakyti, tikslingai finansuoti tas vietas, kurios valstybei reikalingos, įvesti pereinamąjį balą, leisti universitetams studentus atsirinkti, nesvarbu, pokalbių ar egzaminų forma, ir tokiu būdu kelti išsilavinimo kokybę. Tada ir nereikės išvažiuoti.
Mes dabar einame labai versliai, į verslumą, į komercializaciją ir sakome, kad reikalingi IT specialistai, inžinieriai ir panašiai. Bet tokiu keliu eidami mes negalim niekada pamatuoti: nebereikalingi filosofai, nereikalingi filologai, nereikalingi edukologai? Mes turime turėti pirmiausia prognozuotiną sistemą, kokių specialistų reikės už 5, 10, 15 metų. Tai yra vienintelė tokia garantija, kad galėsime teisingai pasirinkti.
Susijungimas turi būti tikrai pagrįstas finansine, ekonomine ir pragmatine nauda.
Dėl susijungimo. Aš suprantu, kad dabar yra nauja panacėja – susijungti, tuo būdu išlikti, tai yra vienas blogas universitetas jungiasi su kitu blogu universitetu ir iš dviejų blogybių lyg taps geru universitetu. Ir dar po to atsiranda poreikis papildomų lėšų. Jungimosi esmė ir turi būti resursų taupymas. Pažiūrėkite universitetų infrastruktūrą, kiek kainuoja infrastruktūros išlaikymas. O mes vis dar toliau pretenduojam į Europos Sąjungos pinigus, norim statyti laboratorijas, auditorijas, nors universitetuose patalpos yra tuščios. Susijungimas turi būti tikrai pagrįstas finansine, ekonomine ir pragmatine nauda.“
Ar kas nors pasikeitė?
„Studento krepšelio“ sistema panaikinta nebuvo.
Atliepiant darbo rinkos poreikius, padidintas dalies studijų krypčių finansavimas.
Įvesta stojimo į aukštąsias mokyklas kartelė.
Stojamasis egzaminas – vienintelis kriterijus, pagal kurį universitetuose atrenkami studijuojantys menus.
Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras (MOSTA) yra sukūręs pedagogų prognozavimo modelį ir samdomų darbuotojų paklausos prognozavimo trejiems metams modelį. Specialistų paklausos ir pasiūlos prognozavimo modelis kuriamas.
Pirminis Vyriausybės siūlytas universitetų tinklo pertvarkos planas Seime buvo pakeistas.
-
Apie socialinę apsaugą:
„Lietuvoje socialinė apsauga, tai yra gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų terminai, kada apmokama iki galo arba iš dalies, yra lyg viena iš geriausių [praktikų] ne tik Europoj ir pasaulyje. Bet, paradoksas, mes tikrai nenorime daug gimdyti. Dėl ko. Dėl to, kad išmokos skaičiuojamos nuo atlyginimo. Atlyginimas yra labai menkas ir dėl to tiesiog nebeįmanoma išlaikyti ir gausinti šeimų. Lubos yra, liečia vidurinę klasę, nes tos šeimos, kurios tikrai galėtų gausinti savo šeimas, jos negali dėl to, kad turi labai daug finansinių įsipareigojimų, įvairiausių paskolų.
Toliau – darželiai, socialinis saugumas darbo vietoj. Premjeras (buvęs premjeras Algirdas Butkevičius, – 15min) paminėjo lanksčius santykius. Viskas gerai, bet kada nebėra socialinių saugiklių, kada šeimos tėvas nėra užtikrintas dėl ateities, planuoti šeimos pagausėjimą tikrai yra sudėtinga.
Skurdo mažinimas. 20 proc. vaikų yra skurde ir jie karta iš kartos tą skurdą gimdo, jie neįsivaizduoja, kad gali kitaip gyventi.
Paminėkime dar tokį dalyką. Abortai. 6000 negimusių vaikų. Ir iš tų šešių tūkstančių yra socialinių abortų, tai yra žmonės negali išlaikyti ir pragyventi su vaiku. Tai irgi tą turime žiūrėti. Visa pagalba, visa pagalba šeimoms ir tai, ką Eugenijus [Gentvilas] pasakė, vienišos mamos, vieniši tėvai taip pat yra šeimos, ir tokia pat pagalba [jiems] reikalinga.“
Ar kas nors pasikeitė?
2015–2017 metais gimusiųjų skaičius mažėjo, 2019 metų vasarį gimė mažiausiai kūdikių per dvidešimtmetį.
2017 metais, palyginti su 2016 metais, skurdo rizikos lygis išaugo 1,3 proc. punkto.
Abortų skaičius kasmet mąžta.
-
Apie gimstamumą:
„Tai yra kalba apie šeimą, ne tik santuoką. Bet tai tėtis, mama ir vaikas, vienišos šeimos. Mes vėlgi viską suvedam į ekonominius dalykus, tačiau yra skyrybos. Pusė susituokusių porų išsiskiria. Vadinasi, gimdymo ir šeimos tikrai nebus. Ar mes suteikiam pagalbą šitoms šeimoms? Psichologinę pagalbą, teisinę pagalbą, mediaciją. Nedarom to.
Toliau pagalba šeimoms, kurios augina neįgalų vaiką. Gimus neįgaliam vaikui, apie tolesnį šeimos gausinimą šiandien kalbos negali būti, nes tėvai paskęsta savo problemose, ir pagalbos rankos mes tokiu atveju neištiesiame. Tai gausinti šioje vietoje šeimų irgi nėra jokios galimybės.
Toliau smurto suvaldymas. Kokia situacija yra šeimose, ką mato vaikai, iš tiesų, irgi neprisideda prie mūsų gimstamumo didinimo.
Nevaisingumo problema. Iš tiesų mes kalbame, norime kalbėti ir pasisakome pirmiausia apie tam tikrą prevenciją, kas tai lemia, čia galbūt atskira tematika, ir pagalbą valstybės kompensuojamą šitoms šeimoms susilaukti vaikų.“
Ar kas nors pasikeitė?
Skyrybų procese taikoma mediacija.
2018 metais 201 šeimai, auginančiai sunkios negalios vaikus, buvo pritaikytas būstas ir gyvenamoji aplinka. 2019 metais išmokos neįgaliems vaikams išaugo nuo 30 iki 69,92 eurų.
Buvo centralizuota vaiko teisių apsaugos sistema, sugriežtinti vaiko priežiūros reikalavimai, uždraustas smurtas prieš nepilnamečius.
Nuo 2016 metų pranešimų apie smurtą prieš vaikus daugėjo.
Buvo priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, reglamentuojantis dirbtinį apvaisinimą. Siūlymas atsisakyti neriboto embrionų saugojimo nebuvo svarstytas.
-
Apie homoseksualų santuokas:
„Tikrai galiu pasakyti, kad ne vien ekonominės paskatos lemia gimdyti ar negimdyti. Aš suprantu, kad Darbo partijai svarbiausia problema šiandien, nematant jokių valstybėj problemų, – ar gėjų santuokos leistinos, ar neleistinos. Aš nenoriu kalbėt. Jeigu mes kalbam apie žmogaus teises, nekalbėkim selektyviai. Niekada mes nepasisakėme už gėjų santuokų įteisinimą. Kalbam apie partnerystę. Jeigu jūsų problema selektyvios žmogaus teisės, vieni gali gyventi, kiti ne, tai mes artėjame į trisdešimtus metus.
Dėl asmenų, kurie gyvena vienalytėse porose, aš dar kartą sakau, ir mes pasisakome labai kategoriškai – teisiniai santykiai turi būti įteisinti.
Pozicija labai aiški – dėl santuokų mes pasisakome prieš, dėl asmenų, kurie gyvena vienalytėse porose, aš dar kartą sakau, ir mes pasisakome labai kategoriškai – teisiniai santykiai turi būti įteisinti. Tai yra paveldėjimo teisė, informacijos gavimo, neliudijimo prieš save. Tai galima padaryti dar Civiliniame kodekse atitinkamose knygose padarius pataisas ir specialiuose įstatymuose.“
Ar kas nors pasikeitė?
Vyriausybė iki šiol neteikė Civilinio kodekso pataisų dėl partnerystės. „Valstiečiai“ į Seimą atnešė projektą, siūlantį įteisinti sutartis dėl bendro gyvenimo. Dėl liberalų iniciatyvos įteisinti vyro ir moters, homoseksualių asmenų partnerystę balsuota „prieš“.
-
Apie verslą ir atskirtį regionuose:
„Ko reikia, kad regioninė politika būtų gyvybinga, tai yra gyvybingos ekonomikos ir darbo vietų. Tam reikia trijų pagrindinių dalykų: pirmiausia, investicija į infrastruktūrą, kuri pritrauktų verslą. Teisingai buvo paminėta, kad didžiosios investicijos dalis per praeitą laikotarpį praktiškai nuėjo rekreacinei infrastruktūrai, to reikia. Bet dabar kitas etapas.
Mes galime kalbėti apie laisvas ekonomines zonas. Iš tikrųjų tai pasiteisino. Galime kalbėti, ko ten trūksta. Ten trūksta gamybinių pastatų, kad verslas galėtų greitai laisvoj ekonominėj zonoj pradėti veiklą, nelauktų, nesistatytų. Vadinasi, turim paskatinti mūsų vystytojus, kad ten galėtų su tam tikrom garantijom pasistatyti gamybines patalpas, į kurias ateitų greitai verslas.
Laisvos ekonominės zonos neturi būti, kaip dabar parašyta, baigtinis sąrašas veiklų, bet tiesiog įvardytos tos, kurių negalima daryti. Mes neapribokime savęs tam tikrais rėmais. Toliau kas labai svarbu – įgalinti savivaldą pačiai įtraukti ir įgalinti pritraukti verslą, kurti darbo vietas.
Ir paskutinis momentas, ką noriu paminėti, yra naujos arba realios regioninės politikos padarymas. Šiandien [ji] yra politizuota, regionų plėtros tarybos sprendžia politiškai, siaurai, pagal kiekvieną regioną, plačiai nemąsto. Tie pokyčiai būtini.
Kai nugriaus Lazdynus, tada bus galima griauti kaimą. O šiaip, iš esmės, jeigu kalbėtume apie regionų gyvybingumą, yra dar vienas svarbus dalykas, – paslaugų kokybė. Turi žmonės, gyvenantys regione, ne didžiuosiuose miestuose, gauti bent jau minimalų paketą paslaugų – pirminė sveikatos priežiūra, kultūra, sportas, socialinė apsauga. Kai tai bus, galėsime kalbėti apie atskirties mažinimą.“
Ar kas nors pasikeitė?
Draudžiamos ir ribojamos kapitalo investavimo ir veiklos sritys Laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatyme buvo nustatytos 1995 metais, 2017 metų gruodį Seimas vieną iš sričių apibrėžė tiksliau.
Lietuvos apskričių Regiono plėtros tarybas sudarė ir sudaro politinėms organizacijoms priklausantys merai ir savivaldybių tarybų nariai.
-
Apie alkoholinių gėrimų prieinamumą:
„Aš noriu paminėti dėl ribojimo. Iš tiesų kalbam apie licencijuotus taškus, kur galima prekiauti. Mes turime beveik 19 tūkst. šitų taškų. Licencijos kaina yra 375 eurai. Ir ji yra neribotos trukmės. Pagalvokime, kokie yra pelnai, jeigu mes tokia lengva ranka ir tokiu būdu dalijame licencijas. Tai aišku, apie prieinamumo mažinimą kalbos negali būti.
Tema demografija. Mes kalbam apie mūsų gyventojų mažėjimą ne dėl tų priežasčių, kad mes mažai gimdome, bet viena iš priežasčių, apie ką mes nekalbame, kas susiję su alkoholio prieinamumo ribojimu ir kitais ribojimais, tai yra išvestinės pasekmės.
Ligos, nuo kurių mes mirštame, susijusios su alkoholio vartojimu, savižudybės, žūtys keliuose, gaisrai – dažniausiai žūsta išgėrę, rūkantys, vandenyje dėl neatsakingo alkoholio vartojimo žūsta žmonės. Mes turime suvokti, kad jeigu mes bandysim skatinti alkoholio vartojimo kultūrą, galėsime pakeisti ne ribojimais, ne prieinamumo mažinimu, bet kažkokia vien švietėjiška veikla. To nebus. Mes turim pasakyti, kad alkoholis šiandien tiesiogiai daro įtaką mūsų populiacijos išnykimui. Arba mes kažką darome, arba nykstame.“
Ar kas nors pasikeitė?
Licencijos prekiauti alkoholiu kaina išaugo iki 490 eurų.
Seimas priėmė pataisas, mažinančias alkoholio prieinamumą.
-
Apie būdus, kaip susigrąžinti emigrantus:
„Matyt, yra dvi pusės. Pirmiausia – emocinė pusė, antra – ekonominė pusė. Tai gal aš pradėsiu nuo emocinės pusės.
Pirmiausia, tai, matyt, mes čia visi stovintys politikai turim pažiūrėt į ekraną ir pasakyti tiems žmonėms, kurie yra išvykę: „Atleiskite dėl mūsų abejingumo, dėl negebėjimo tvarkytis, mes jus išvarėme iš Lietuvos.“ Antra, taip pat į tuos žmones turi pažiūrėti verslas ir pasakyti: „Atsiprašome dėl savo godumo, mes jus išvarėme iš Lietuvos.“ Trečia, teisėtvarka, teisėsauga [turi] tą patį pasakyti: „Dėl mūsų negebėjimo principingai tirti, principingai elgtis žmonės prarado teisingumo jausmą, nusivylė valstybe ir išvažiavo.“
Pasiimkime veidrodį kiekvienas iš piliečių. Pažiūrėkim į save. Dėl mūsų nepilietiškumo, nebrandumo, dėl derybinių galių neturėjimo mes taip pat kalti dėl tų žmonių, kurie paliko Lietuvą, išvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo.
Ką daryti, kad būtų kitaip? Aš manau, bent jau šiuo atveju, ne tik penkios partijos, bet visos partijos turi sutarti. Jeigu matome problemą, tai yra būsimos Vyriausybės šimto pirmų dienų problemą, mes turime pateikti įstatymo projektus, kurie leistų žmonėms sugrįžti. Kad jie jaustųsi laukiami, galėtų integruotis į mokslą, į darbo rinką, gautų orų darbo užmokestį.
Turėdami įstatymų paketus, tada, jeigu mes bendrai sutariame šiuo klausimu ir demonstruojame bendrą valią, kiekvieną penktadienį, kada nevyksta Seimo posėdžiai, Seimo narių yra 141 (kol kas), važiuokime pasiskirstę po bendruomenes su konkrečiais įstatymais. Ne pažadais, [o] kad mes priėmėme reikalingą teisinę aplinką, jūs galite grįžti, ir mums iš tiesų rūpi.
Ir dar tokie pora momentų, galbūt kultūrinių momentų. Įveskime vieną labai elementarų dalyką viduriniam moksle – tegul paskaito kiekvienas moksleivis U.Sinclairo knygą „Džiunglės“. Visiems siūlau, rekomenduoju paskaityti, pamatyti, kas tai yra XX a. pradžios emigracija ir kokios yra pasekmės. Ir antra kultūrinė programėlė, ką jie ir kiekvienas Seimo narys galėtų padaryti, – nueiti į O.Koršunovo pastatytą spektaklį „Išvarymas“. Ten pamatyti, kas tai yra emigracija. Kai kam tai sukelia juoką, aš matau, bet iš tikrųjų tai veikia ir protą, ir širdį.“
Ar kas nors pasikeitė?
Seimas pirmųjų rudens ir pavasario sesijų metu svarstė nacionalinio saugumo, pagalbinio apvaisinimo, Darbo kodekso, vaiko teisių, alkoholio prieinamumo, urėdijų pertvarkos klausimus.
Seimo nariai, kaip ir anksčiau, taip ir dabar, organizuoja susitikimus su gyventojais. Apie specialius susitikimus, kurių metu būtų pristatinėjami priimti įstatymai, neskelbiama (tiesa, „turą po Lietuvą“ skleidžiant žinią apie parlamentinį tyrimą dėl verslo poveikio politikams buvo pradėjęs parlamentaras Vytautas Bakas).
Jaunuoliai, besimokantys pagal vidurinio ugdymo programą, neskaito Uptono Sinclairo knygos „Džiunglės“ ir neprivalo apsilankyti Oskaro Koršunovo režisuotame spektaklyje „Išvarymas“.
Apie „tupyklų Lietuvą“:
„Požiūris į žmogų. Didelė dalis jaunimo, baigusi universitetus, šiandien yra negrįžusi. Galėtume pakviesti juos į viešąjį sektorių, ten tikrai yra galimybių. Kartų kaita turi įvykti. Bet, kai mes matome klestintį nepotizmą, organizuotus konkursus kiekvienam asmeniui, jauną žmogų mes iš karto demotyvuojame. Vėlgi, požiūris žmogaus, ką mes kalbame, dėl ko išvažiuoja, kaip sustabdyti.
Kai mes matome klestintį nepotizmą, organizuotus konkursus kiekvienam asmeniui, jauną žmogų mes iš karto demotyvuojame.
Aš pacituosiu, matyt, Rimvydą Valatką. 500 tūkst. žmonių šiandien gyvena be kanalizacijos, dušo, tualeto. Tupyklų Lietuva. Tai ar mes turime tokią ambiciją, kad žmonės galėtų padoriai gyventi čia, Lietuvoje? Investavom milžiniškas Europos Sąjungos lėšas į vandentiekio atnaujinimą, nepadarėm paskutinių žingsnių, netapo jis prieinamas kiekvienam namų ūkiui.
Požiūris į žmogų, žmogaus savijauta lemia, ar jam čia gera gyventi, ar ne. Ekonominiai dalykai tikrai yra antroj vietoj.“
Ar kas nors pasikeitė?
2016–2017 metais 19–29 metų Lietuvos jaunuolių emigracijos mastas augo, imigracijos – mažėjo.
Seimas įpareigojo gyventojus jungtis prie nuotekų tinklų.
