Šiemet jau nuo birželio socialiniuose tinkluose galima rasti daugybę grybų nuotraukų. Pagal tai lengva nuspręsti, kad lietuviai grybauti mėgsta ir netingi.
Vis dėlto jų laimikiai nė iš tolo negalėtų varžytis su tais, kuriuos į namus kasdien tempia Paluknyje gyvenantys Vytenis ir Leonora. Jiems grybavimas – ir pramoga, ir sportas. Tik štai valgyti jų surinktus grybus dažniausiai tenka kitiems, kadangi patys Daugudžiai savo surinktų grybų sau pasilieka nedaug.
Po vieną – Kūčioms
Kaip juokiasi, penkis išsidžiovina Kūčioms – po vieną sau, dukrai su žentu ir anūkei. Esą tiek tereikia, nes kasdien gamintis patiekalus iš grybų užtrunka laiko, o jo pora neturi, nes kiekvieną dieną keliauja į miškus grybauti. Žinoma, jeigu kas pakvietęs į svečius grybais vaišina, tai mielai valgo.
Žiūrėdamas į pilnus jų krepšius negali nepaklausti – tai kam gi tiek vargti? Vytenis su Leonora šypsosi, nes toks jų gyvenimo būdas. Kol dar tęsiasi mokslo metai (abu dirba Paluknio mokykloje), grybauti jie traukia anksti ryte ir popiet į šalia esančius miškus. Per atostogas jie jau renkasi išvykas į tolimesnes Lietuvos vietas, kur miškai nepažįstami.
Prisiminiau – Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės“, krembliautoja Severiutė. Aha, būsim krembliai.
Ir net į užsienį traukia – į varžybas. Kaip tik dėl jų ir kilo mintis suburti grybautojų komandą. „Šiuolaikiniais terminais kalbant, in vitro pradininkas, kuris palaikė tą gyvybingą Daugudžio mintį, buvo seniūnė Marija (Marija Golubovska – buvusi Paluknio seniūnė). Mintis pas Vytenį jau seniai kirbėjo, bet vis nebuvo tos geros dirvos, kur prigytų ta idėja. Tai buvo 2003 metais“, – pasakoja Leonora.
Jai antrina ir vyras: „Čia, Palukny, gimė šita idėja.“ Paklausti, o kodėl pavadinimas, toks pasirinktas, Daugudžiai šypsosi – juk krembliai yra tie patys grybai. „Prisiminiau – Vaižgantas, „Dėdės ir dėdienės“, krembliautoja Severiutė. Aha, būsim krembliai. Visi buvo tokie apstulbę, nemoka parašyti, nemoka ištarti, kas tai per pavadinimas, ką jis reiškia? Tiesiog grybai krembliai. Grybauti arba krembliauti – tas pats“, – nuotaikingai pasakoja L.Daugudienė, prisipažindama, kad septintajame Pasaulio grybavimo čempionate, kur ji laimėjo tarp moterų antrą vietą, ją pavadino Leonora Krembele.
Susibūrė pakviesti į Varėną
Komanda sudaryta tuomet, kai atkeliavo kvietimas sudalyvauti Varėnos grybų šventėje. „Aš ir pagalvojau – mano vyras taip grybauja. Galėčiau aš prisidėti, dar dviejų žmonių reikia. Tada seniūno pareigas laikinai ėjo Lentvario seniūnas Leonardas Karnyla, Vytenis pasišnekėjo su juo, mielai sutiko. Dar galvojome Zdislavą, seniūnijos darbininką, paimsime. Va ir komanda. Bet kažkaip pirmais metais nepavyko, o tada po metų atėjo seniūnė M.Golobovska, pasakėm jai šitą mintį ir ji pasakė „valio, tik eikit“, – apie komandos užuomazgas prisiminė Leonora.
Tiek Vytenis, tiek Leonora prisipažįsta nuo vaikystės nebuvę aistringi grybautojai. Vilniuje užaugęs vyras sako, kad mama į tampydavosi po sostinės apylinkes grybauti, tai taip ir įpratęs. O Leonora sako pomėgį perėmusi iš vyro, nes iki jo grybautoja, juolab – aistringa, tikrai nebuvo.
Dalyvavimo įvairiose grybų rinkimo varžybose ši komanda jau turi. Kaip sako Vytenis, Varėnoje dalyvaudami pirmą kartą nelaimėjo per jį – mat taisykles skaitė ir neleido saviškiams rinkti senų, peraugusių grybų. „Po to karto laikomės tokios strategijos – renkam viską, o ką išmest, jau teisėjų reikalas, tam jie ir yra“, – tvirtina Vytenis.
Strategija pasiteisino, nes vėlesniais metais jie ne kartą yra nugalėję Varėnoje, tada pasidarė įdomu, sako vyras, todėl pabandė užsienyje – nuvažiavo į Latviją, patiko.
„Paskui internete suradome, kad Italijoje kažkas vyksta. Jie nepatikėjo, kad per 2000 km važiuosime pas juos grybauti. Nuvažiavome, pirmą sykį aštuoni žmonės, nes komanda penki, vairuotojas, vertėjas. Ėjom, radom vieną baravyką“, – apie pirmą patirtį Italijoje pasakoja Vytenis, o jį papildo Leonora: „Tada 390 dalyvių rado 15 baravykų iš viso. Vienas jų buvo mūsų. Nė viena užsieniečių komanda nerado nė vieno net pauostyt, o Vytenis rado.“
Paskui internete suradome, kad Italijoje kažkas vyksta. Jie nepatikėjo, kad per 2000 km važiuosime pas juos grybauti.
Dalyvavo penkis kartu, laimėjo pernai
Italijoje vykstančiuose pasaulio čempionatuose palukniškiai dalyvavo penkis kartus, tačiau tik pernai komanda nugalėjo.
„Įspūdingas renginys, jautiesi kaip tikram pasaulio čempionate – ir priėmimas, ir organizavimas. Be Italijos išbandėme Lenkiją, ten, kiek mums žinoma, vyksta 8 grybavimo čempionatai, bet ne komandiniai, o individualūs, vyksta ir Europos čempionatas.
Apvažiavome beveik visus čempionatus, tik ne visų formatas mums tiko – kartais tai būna kaip šventė, kartais ne už kilogramus įvertina, o už kreiviausią, gražiausią, įdomiausią ir pan. Tai yra sėkmė, loterija, gali visą dieną vaikščioti ir nerasi kreiviausio. Mums geriausiai sekasi komandiniai čempionatai, nes turime stiprią komandą, esame susigroję, vienas kitą suprantame“, – kalbėjo V.Daugudis.
Susigroti grybautojų komandoje yra tas pats, kas susižaisti krepšinio aikštelėje, sako Vytenis: „Turi būti drausminga komanda, klausyti nurodymų. Štai atvažiuojame į visiškai nepažįstamą mišką, kur grybauti jame – nežinom. Tai skirstomės – tu eini čia, aš einu čia ir t.t. Jeigu kas neklausys, eis kitur, kur jau kitas praėjo... Visi parinkti su labai gera orientacija miške, nežinomoje vietoje susiorientuoja, grįžta laiku, nes negrįžimas laiku iš karto yra diskvalifikacija.“
Kažkas nugvelbė dalį grybų
Italijoje vykstančiuose pasaulio čempionatuose dalyvauja lietuviai tikrai ne dėl prizų. Kaip sako Daugudžiai, ten duoda tik medalį. O štai Lenkija garsėja labai gerais, brangiais prizais, kas privilioja ne vien sąžiningus grybautojus.
„Kuo blogi Lenkijos grybavimo čempionatai – per daug vertingi prizai. Tai patraukia žmones, nesveikai žiūrinčius į grybavimą, norinčius uždirbti ir netinkamai besielgiančius. Štai pernai pavogė tiesiog mūsų komandai grybus, nušvilpė vien dėl to prizo“, – pasakojo Leonora.
Anot Vytenio, čia kaip kiekvienam sporte – prasideda dopingas, kažkas kažką pastūmė, įspyrė. „Čia irgi tas pats, visur yra tamsioji pusė, be to neapsieisi. Startinis mokestis tik dešimt zlotų, o už pirmą vietą buvo televizorius, siurblys-robotas, dar buitinės technikos.
Kuo blogi Lenkijos grybavimo čempionatai – per daug vertingi prizai. Štai pernai pavogė tiesiog mūsų komandai grybus, nušvilpė vien dėl to prizo.
Pernai visi miške pasveikino mane su pergale, ateinam atsiimti prizų – mūsų nėra. Ten atveži tuos grybus, priduodi, į sandėlį sustato, ateis komisija ir pasvers. Mes atvažiavome, net tas sandėlys buvo užrakintas, tai mums pasakė palikti už scenos. Palikome, bet mes išėjom, o kažkas neišėjo“, – juokiasi Vytenis.
Paklaustas, kuo skiriasi grybai Lietuvoje ir kitose šalyse, profesionalus grybautojas sako, kad didelio skirtumo nėra. Štai Italijoje grybaujama tarp slidininkų trasų, aukštikalnėse, tačiau jei lietaus pakanka, baravykai užauga didžiuliai, apvertus jie balti, tad kokybė kur kas geresnė. Tas pats ir su voveraitėmis, rudmėsėmis, jos tik šiek tiek kitokios spalvos. Tiesa, varžybose iš anksto grybautojai niekada nežino, ką teks rinkti, tai skelbiama tik prieš pat startą.
„Italijoje kitaip – jeigu komanda, tai tik baravykus renka ir plius šiukšles. Eini, vienoje rankoje pintinė kabo, kitoje lazda ir dar maišas prikabintas šiukšlėms. Jeigu nepririnksi maišo šiukšlių, tau neįskaitys grybų“, – apie specifiką pasakoja Vytenis, primindamas, kad Italijoje vienas žmogus tegali surinkti tris kilogramus grybų, visur sutiksi miškų reindžerių, kurie tikrina grybautojus.
Lenkijos miškai tik šiek tiek skiriasi nuo Dzūkijos, bet grybai tokie pat. Tas pats ir Latvijoje. Kadangi šiemet čempionatai dėl koronaviruso niekur nevyksta, „Kremblių“ komanda keliauja per Lietuvos regionus – nuvažiuoja bet kur ir tikrina miškus ten.
Tiesa, pasaulio čempionatas šiemet vyks – tik virtualiai, grybavimo procesą reikia nufilmuoti ir pateikti komisijai.
Seka ir feisbuką
„Nors mano veidas senas, bet smegenys sustojusios ties 14 metų riba. Tai mes dabar žiūrime į internetą – žmonės gi negali. Čia kaip policija įspėja nesiskelbti, kai kur nors išvažiuojate, taip ir grybautojai – gi nesiskelbkit, kur radot, nes esam mes! Žiūrime, kiek rado kažkas. Aha, jūs tiek radot, tai mes turim rasti daugiau“, – apie sportinį interesą grybaujant juokdamasis pasakoja Vytenis.
Tądien, kai kalbėjomės, jis atskleidė rytdienos planą – tūkstantis baravykų. Beje, nei jis, nei Leonora bei jų kolegos „Kremblių“ komandoje bet kokių grybų nerenka – jų krepšiuose atsiduria tik voveraitės, baravykai ir žaliuokės. Dėl jų važiuoja specialiai, jeigu randa – paima ir raudonikius.
Paprašytas patarimų, kur geriausios vietos grybauti, Vytenis irgi ragina pasidomėti feisbuke ir važiuoti ten, kur kažkas giriasi surinkęs daug baravykų.
Kažkada grybai buvo puikiu pajamų šaltinių, leidžiančių prisidurti prie skurdžių valstybinių įstaigų darbuotojų algų. Yra buvę, kai pardavęs pakelėje krepšelį grybų užsidirbdavo mėnesio alga, pasakoja Daugudžiai. Tačiau tie laikai seniai praėjo. Šiandien Vytenis su Leonora surinktų grybų nei pakelėje nepardavinėja, nei į supirktuves neša, esą neapsimoka, nebent kavinėms ar žmonėms, su kuriais iš anksto susitaria, grybus atiduoda.
