2020 12 20

Pasaulio spiningavimo čempionas: „Aš išbučiuoju žuvį nuo galvos iki uodegos“

Pasirodo, ir Lietuvoje yra žvejų, kurie pagautas žuvis išbučiuoja ir paleidžia. Kalbiname 2015 metų Estijos ežere vykusio pasaulio spiningavimo komandinių varžybų čempioną Artūrą Montvydą, mūsų šalies komandos vadovą ir trenerį, Lietuvos spiningautojų lygos narį, klubo „Neptūno žvejai“ prezidentą ir įkūrėją.
Artūras Montvydas
Artūras Montvydas / Vitos Jurevičienės nuotr.
Temos: 2 Spiningas Žvejyba

Jis mano, kad kiekvienas, skaitydamas Ernesto Hemingvėjaus apysaką „Senis ir jūra“, verkia ir pats žuvies nevalgo. Beje, ar žinote, kodėl žvejui nereikia nieko linkėti?

Papasakokite apie pasaulio spiningavimo čempionatą.

– Čempionato metu iš katerių ar valčių spiningais gaudomos plėšriosios žuvys. Kiekviena komanda žvejoja su dviem kateriais. Ją sudaro 4 nariai. Kiekviena valstybė turi po du ekipažus, iš viso 8 narius. Antras ekipažas – atsarginis. Buvau Lietuvos komandos vadovas, treneris ir narys. Šiose varžybose mes dalyvaujame jau apie 10 metų. Kai tapome čempionais, varžėmės su komandomis iš 16 valstybių.

Kuo pasaulinės spiningavimo varžybos skiriasi nuo kitų?

– Pagrindinis dalykas sportinėje žūklėje – pagauta žuvis tuojau pat paleidžiama atgal. Varžybose dalyvaujančiame kateryje, be dviejų ekipažo narių, sėdi trečias žmogus, būtinai iš kitos šalies. Jis yra tarsi teisėjas, stebintis, kad pagauta žuvis būtų teisingai išmatuota ir paleista.

Kitose varžybose žuvys ne iš karto paleidžiamos, vežiojamos specialiai tam skirtose voniose, kol pasveriamos. Joms su adata praduriama pūslė ir išleidžiamas oras, nes žuvys krenta todėl, kad gauna per daug oro. Tik paskui jos sveriamos. Bet po 6-8 val. trukusių varžybų jos būna leisgyvės, kartais nebepavyksta jų reanimuoti. O pasaulio čempionate to nėra. Jokio svėrimo, tik padedi parašą, kad sutinki su matavimu, ir viskas. Turime formulę, dauginame ir traukiame šaknį. Leidžiama gaudyti kiek nori, bet nurodyti tam tikri ilgiai. Tai man labai patinka. Poledinės žūklės metu sveriamos jau negyvos žuvys. Esu tokių varžybų priešininkas.

„Mes susiduriame su gyvu organizmu“

Ar nuo to, su kokiu kateriu žvejoji, priklauso sėkmė?

– Kateris, variklis, navigacijos priemonės lemia 30 proc. sėkmės. Šiose varžybose svarbus ir mobilumas, ir greitis. Laivas – tas pats, kas dviratininkų čempionatuose dviratis arba „Formulės“ varžybose bolidas. Žinoma, didžioji dalis sėkmės priklauso nuo žmonių.

Asmeninio archyvo nuotr./A.Montvydas
Asmeninio archyvo nuotr./A.Montvydas

Kaip vertinate šiuolaikinę techniką, NASO technologijas, kurios jau pasiekė žvejus. Kad ir tuos echolotus, kai gali matyti link tavęs plaukiančias žuvis?

– Nesu NASO technologijų šalininkas. Padėkite šiuos mano žodžius į banką. Netrukus įvyks tokios žvejybos varžybos, kuriose nebebus naudojama jokia pagalbinė technika, t. y. nebus vaizdo į vandenį. Pagal kranto reljefą pats turėsi nuspręsti, koks yra dugnas, kur yra kokia duobė, koks slenkstis ir t. t. Žvejys turės turėti lakesnę fantaziją. Technika padeda žvejui greičiau susiorientuoti konkrečiame vandens telkinyje. Su prietaisu tam užtenka dienos, o be jo reikėtų plaukioti savaitę, kol pradėtum orientuotis. Bet jokiu būdu dėl tų prietaisų mes netampame profesionaliais žvejais ir nepagauname daugiau žuvų. Jie – tik pagalbinė priemonė.

Niekada negalima pamiršti, kad žvejodami susiduriame su gyvu organizmu. Jis mato mūsų šešėlius ir jaučia. Todėl spiningavimas iš katerių artimiausiu metu tikrai netaps olimpine sporto šaka, nors mes to ir prašėme. Mums, žvejams, sudėtingiau nei žokėjams, žirgas nenorės ir nešoks per kliūtį, bet jį galima paglostyti, o mes susiduriame su laukiniu padaru. Mūsų sportas priklauso nuo pačių žuvų.

Skaitydami Ernesto Hemingvėjaus apysaką „Senis ir jūra“ verkėme kiekvienas. Be technikos, ekranų, kuriuose matai, kas vyksta po laivo apačia, būtų kur kas įdomiau. Tada viskas priklauso nuo žmogaus. Tai dabar vyksta per varžybas žvejojant nuo kranto, kur visa technika – tik meškerė.

„Mylimiausias laivas – amerikonas“

Kas jus patraukė šioje sporto šakoje?

– 30 metų buvau verslininkas. 22 metus turėjau savo žūklės priemonių parduotuvytę, užsiėmiau individualiu verslu, vėliau ėmiausi „sumestinio“ verslo, bet su kompanionais nesusidraugavome. Mano „didybės manija“ buvo pirkti ir pačiam išbandyti žvejybos techniką. Vaikų neturiu, gyvename su žmona dviese, ji irgi verslininkė, kirpėja stilistė, tai galiu leisti sau daryti ką noriu, ir pirkti ką noriu. Dabar jau ketvirti metai esu samdomas darbuotojas didelėje žvejybos technikos parduotuvėje.

Kokius laivus mėgstate labiausiai?

– Vienas iš pirmųjų aliumininių laivų Lietuvoje buvo atgabentas iš Amerikos į mano privačią parduotuvę, penktas echolotas Lietuvoje, irgi parvežtas iš ten, taip pat atsidūrė pas mane. Investuodavau į tokią techniką. Nesvarbu, patiko ar ne, turėdavau nusipirkti ir pats pažiūrėti, kaip ji veikia. Esu reklamos auka, pradedant žvejybos drabužiais ir baigiant technika.

Turiu du laivelius. Kai vienas plaukiu į žvejybą kur nors netoli, naudojuosi amerikiečių kartu su kanadiečiais pagaminta aliuminine valtimi „Crestliner“. Jie tokius laivus gamina nuo 1946 metų. Per tiek metų tą laivą jau yra taip „išlaižę“, kad nieko geriau ir nesugalvosi. Beje, tai yra lėktuvus gaminanti kompanija.

Daugelis aliumininių laivų oksiduojasi, o amerikiečių 90 proc. – ne. Rusijos ir Ukrainos gamintojų laivai – 50 proc. rūdija, nors jie šioje srityje sparčiai žengia į priekį. Todėl mano mylimiausias laivas yra „amerikonas“.

Kitas mano laivas – irgi amerikietiškas kateris „Aluma Fish“. Jeigu jau plaukiu su juo, tai per dieną įveikiu 200 km.

Asmeninio archyvo nuotr./A.Montvydas
Asmeninio archyvo nuotr./A.Montvydas

Neslėpsiu – jaučiu silpnybę amerikiečių laivams. Toje šalyje yra net 16 aliumininių žvejybos laivų gamintojų. Nesakysiu, koks kateris man šiandien patinka labiausiai, nedarysiu reklamos. Mane domina žvejybos tipo laivai, ir būtinai pagaminti iš aliuminio. Kaip sako amerikiečiai, aliumininį laivą perki ne sau, o anūkams.

„Žuvies nevalgau, tik silkę“

Ar imate ir žmoną į žvejybą?

– Ne, ji bijo vandens ir manęs žvejybai nepavyduliauja.

Abu mėgstate valgyti žuvį?

– Ne, aš žuvies nevalgau, tik silkę. Žmona ragauja žuvų patiekalus tik kur nors svečiuose. Aš jau savo žuvis sugaudžiau ir jų prisivalgiau. Suprantu, kad sveika, bet nebenoriu. Aš išbučiuoju žuvį nuo galvos iki uodegos. Bučiuoju su meile, o ne duodamas šiaip bučkį prieš kameras, nes nenoriu, kad mano draugai vestų savo anūkus į muziejų parodyti mūsų ešeriuko ar lydekos, kuriuos jie kažkada gaudė.

Žvejys nemėgsta palinkėjimo „Sėkmės“. Jam tai tas pats, kaip linkėjimas nieko nepagauti.

Vyksta masinis žuvų genocidas. Žvejai verslininkai tiek jų neišgaudo, kiek mėgėjai jų tempia į namus. Tačiau žvejų filosofija jau keičiasi. Dar pasitaiko tokių, kurie, norėdami parodyti žuvies ilgį, ją fotografuoja padėję prie butelio ar savo bato. Manau, po kokių dešimties metų mes irgi būsime tokie pat kaip suomiai ar vokiečiai, bet tiek žuvų jau nebeturėsime.

Mano uošvė labai mėgsta žuvį ir vis klausia, kada Artūrėlis parveš žuvų. Aš savo sugautas žuvis paleidžiu, o jai nuperku, nes parduotuvėje jos vis tiek jau būna nebegyvos. Nuperku jūrinių menkių su visais viduriais, ne kokią nors filė. Beje, jas valgyti sveikiau nei gėlavandenes žuvis.

Nenoriu žudyti žuvų. Esu pacifistas, nemėgstu ginklų, medžioklės. Nesuprantu, kaip galima šauti į stirnutę, kaip italai gali valgyti arklieną, o korėjiečiai – šunis.

„Mes bučiuojam, o jie žvejoja“

Kokie žvejai jums patinka?

– Mes labai didžiuojamės, kad lašišos atplaukia neršti į mūsų upes. Gėlavandeniai žvejai, ta jų kategorija, kuriems aš prijaučiu, gaudo jas prieš nerštą ir po jo, pagauna, išbučiuoja, fotografuoja. Su vaikais tokio grožio nuotraukų jie neturi kaip su žuvimis. Jie vienas kitą kontroliuoja, kad žuvis nebūtų blogai paimama, ne taip laikoma vandenyje ir t. t. Savo vaiko iš vežimėlio jie taip nekelia kaip kelia žuvį. Bet kai po neršto lašišos sugrįžta į jūrą, čia jų tyko žvejai, žvejojantys iš didžiųjų katerių. Dabar jau leista kiekvienam laivui sugauti po dvi lašišas. Mes upėse jas išbučiuojame, o jūroje jas sumedžioja tie patys žvejai, su kuriais mes sėdime, galima sakyti, prie vieno stalo.

Bet juk ir kitose šalyse lašišos yra žvejojamos?

– Ar žinote, kuo skiriasi, pavyzdžiui, suomių ir mūsų vadinamieji žvejų gidai, kurie plukdo į žvejybą dėl pinigų. Suomių gidas gyvena kateryje, jis – jo butas, namai, o pas mus gidai kala pinigus. Jeigu jie turėtų daugiau pinigų, nusipirktų 10-20 laivų, paleistų juos į jūrą, kad išgaudytų visas lašišas. Jie jau ne mėgėjai, o verslininkai. Nes tie, kurie plukdo žvejus mėgėjus į jūrą, jeigu ima 3-4 žmones, už vieną kartą gauna iki 1 000 eurų.

Kokiais prietarais tiki žvejai?

– Žvejys nemėgsta palinkėjimo „Sėkmės“. Jam tai tas pats, kaip linkėjimas nieko nepagauti. Jokiu būdu žvejui nereikia nieko linkėti. Negerai sutikti moterį su tuščiais kibirais ar su tuščiais pieno bidonais parvažiuojantį žmogų. Vadinasi, žuvų nebus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų