Ant stalo – būsima knyga
Žilabarzdis išminčius pakviečia į svečius – parodys savo akmenų ir kristalų kolekciją. Daugumą parsivežė iš Altajaus.
Neloja, o bliauna žmogaus balsu, kuomet neleidžia pasimeilinti. Veislė nesvarbu – kaip išauklėsi.
Štai ir namai. Ant vartų užrašas įspėja apie piktą šunį. Atbėga kažkas panašaus į šiek tiek maišytą pitbulį.
„Užlaižys, o ne įkąs Marsas. Bliauna žmogaus balsu, kuomet neleidžia pasimeilinti. Veislė nesvarbu – kaip išauklėsi.
Kartą pro vartus pabėgo ir nuėjo į prekybos centrą. Patraukė tiesiai prie saldumynų. Parvažiavo su policija. Žiūriu – išlipa du stambūs policininkai, o tik po to lėtai išsiropščia Marsas“, – pasakoja keliautojas.
Veda į savo atsiminimų kambarį. Jame daugybė knygų. Viena dar tik pradėta – surinktos laikraščiuose spausdintos apysakos ir rankraščiai, kurių dar niekas neskaitė.
Ant įvairių paviršių išrikiuoti kelionių trofėjai. Vienas sodriai raudonas vadinamas Samio krauju: „Štai šiuos didelius parsinešiau kaip vieną gabalą. O vėliau, kai atitirpo, subyrėjo į kelis. Tokie svoriai taip pat keliams nepadėjo.“
V.Almanis nesiskundžia. Tik per tuos skaudančius kelius sunkoka vaikščioti. Labiausiai jiems pakenkė dar Altajuje. Jojo ant arklio, o iš krūmų iššoko lokys.
Arklys pasileido kiek įkabindamas ir nėrė tarp dviejų kėnių. Raitelis abiem keliais trenkė į medžius, tačiau kažkaip nuo lokio pabėgo. Iš pradžių lyg ir nieko, o su amžiumi – atsiliepia.
Skaityti išmokė ledinis vanduo
„Su mokslais man prastai sekėsi. Į pirmą klasę tris kartus ėjau, – pasakoja V.Almanis, nors jo žinios netilptų ir keliose bibliotekose. – Pirmais metais mama davė 50 markių sąsiuviniams. Kažkas iš vyresnių pamatė ir už juos man granatą įbruko. Po savaitės užėjo karas ir mokslai baigėsi“, – pasakoja gamtininkas.
Pirmosios knygos – ne pasakos. F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ ir Cervanteso „Don Kichotas“.
Antrą kartą bandė mokytis kitų metų vasarą, tačiau užėjo rusai. Vėl nepavyko.
„Skaityti nemokėjau, tačiau pistoletą pasidariau. Pirmiausia nušoviau kieme gaidį. Trečią kartą ėjau į Šapnagius, netoliese. Vis tiek neišmokau skaityti. Brolis jau kumščiu aplink galvą suko – nė raidelės.“
Kartą ėjo iš mokyklos. Buvo gerokai pašalę. Vaikas įlūžo ant ledo ir paniro. Kol parėjo namo, visi drabužiai buvo į ledą sustirę – lyg šarvai. Tuomet paėmė knygą ir pradėjo skaityti.
„Ir neskiemenuoju, sklandžiai. Man tuomet buvo devyneri. O pirmosios knygos buvo ne pasakos. Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ – matyt, už tai, kad ilgai nesimokiau. Taip pat Cervanteso „Don Kichotas“. Knygų tuomet nebuvo jokių. Mano dėdę, mamos brolį, Domą Andriejaitį suėmė – atseit priklausė kažkokiai organizacijai. Konfiskavo visą biblioteką. Tos dvi jo knygos man kažkaip pateko į rankas“, – pamena rašytojas.
Apie paties V.Almanio kūrybą galima daug rašyti, tačiau žymiai geriau – paskaityti. Keletas jo knygų: „Baltųjų vandenų šalyje“, „Per Ulkero žvaigždyną“, „Audra susitelkė Korgone“, „Toli ir arti“, „Už kalnų namai“.
Sniego žmogaus pėdsakais
Rašyti keliautojas užsimanė tuomet, kai įkvėpė Altajaus kraštų oro. Gyveno ten aštuonerius metus. Ten gimė vaikai. Grįžo iškart po to, kai pamatė, jog mažieji po truputį užmiršta lietuviškai. Vėliau vis ten nuvykdavo.
Tai reliktinis hominidas – sniego žmogus. Kitaip tariant – regresuojantis neandertalietis.
Kone dvidešimt metų keliautojas, domėdamasis Altajaus augmenija ir geologija, ieškojo ir sniego žmogaus. Taip, to paties, apie kurį kuriamos legendos.
Gamtininkui sniego žmogus – ne stebuklas: „Tai reliktinis hominidas – sniego žmogus, regresuojantis neandertalietis. Visokiausios mergelės puola kalbėti apie nežemiškas būtybes, tačiau tai paprastas žemės gyvūnas.“
Keliautojas ir gamtininkas daugybę metų rinko žinias apie šį paslaptingą padarą, tačiau savo akimis jo taip ir nepamatė. Nieko nuostabaus – sniego žmogaus pojūčiai juk gerokai aštresni, jis moka slėptis. Turi telepatijos savybių.
V.Almanis paaiškina smulkiau: „Minties perdavimas telepatiškai – ne stebuklas. Evenkai eina kalnų takais ir sako – prieisim stovyklą, o ten briedis stovi. Nueinam – yra. Jiems stebuklas, kad mes rašome, kažkokius ženkliukus suprantam. Tokie telepatiniai dalykai savaime išsivysto ilgai būnant gamtoje, kalnuose. O sniego žmogus natūraliai turi tuos dalykus.“
