Septynias dienas per savaitę dirbdama slaugytoja ir fitneso instruktore, o tuo pačiu rūpindamasi savo dviem mažomis dukrelėmis, Rebecca Logan gyveno ypatingai aktyviai – iki tol, kol dirbdama Šiaurės Airijos ligoninės Greitosios pagalbos skyriuje užsikrėtė COVID-19.
Praėjus metams, 40-metė moteris vis dar kenčia nuo ilgalaikio COVID-19 sindromo, rašo „The Guardian“. R.Logan atveju tai reiškia, kad prieš sustodama pailsėti ji gali eiti tik 5 minutes, o ausyse nuolat skambčioja.
„Niekada nebūčiau patikėjusi, kad kažkas gali būti toks pavargęs, kad tas nuovargis taip smarkiai gali tave paveikti. Bet nuovargis to jausmo net neapima – atrodo, kad tavo kūnas tiesiog nustoja veikti“, – britų leidiniui teigė moteris.
R.Logan toli gražu ne vienintelė gyvenanti su užsitęsusia liga. Remiantis šią savaitę paskelbtais duomenimis, pabrėžiančiais šios ligos mastą visoje Jungtinėje Karalystėje ir jos keliamus iššūkius, Anglijoje daugiau nei 2 milijonai žmonių galėjo sirgti ilgalaikiu COVID-19. Imperatoriškojo koledžo tyrimas rodo, kad maždaug trečdalis žmonių teigė, jog nuo koronaviruso simptomų kenčia mažiausiai 12 savaičių.
Ligos pašalpa pasibaigia, o ką daryti toliau?
Žmogiškieji ir finansiniai kaštai dėl šios ligos tik pradedami skaičiuoti. Kiekvienas atvejis išryškina skirtingus simptomus, skirtingą sveikimo greitį ir daugybę problemų, susijusių su grįžimu į darbą arba tiems, kurie negali to padaryti, – finansine pagalba.
Daugeliui ilgalaikio COVID-19 pacientų, kurie susirgo per pirmuosius šešis pandemijos mėnesius, teisė į ligos pašalpą jau baigiasi ir jie turi kreiptis dėl kitų išmokų.
„Pagal įstatymą, ligos išmoka baigiasi po šešių mėnesių. O ilgalaikės negalios atvejui liga gali būti priskiriama, jei ja sergate 12 mėnesių. Taigi yra akivaizdi spraga“, – sakė parlamento narė Layla Moran, visų partijų parlamentinės grupės dėl koronaviruso vadovė.
L.Moran ir kiti grupės nariai paragino premjerą suteikti kompensacijas kovos su COVID-19 fronte atsidūrusiems darbuotojams, kenčiantiems nuo šios būklės. Jie taip pat nori, kad liga būtų pripažinta profesine liga, būtų suteikta papildoma apsauga darbuotojams ir parengtos vyriausybės gairės, kaip darbdaviai turi padėti darbuotojams, kai jie serga, ir kaip privalo užtikrinti jų saugų grįžimą į darbą, kai tik tai tampa įmanoma.
R.Logan sako, kad ji jaučiasi apleista savo darbdavio – ji gavo nedarbingumo pašalpą 21 savaitę, po to iš vyriausybės maksimalią 28 savaičių ligos pašalpą, siekiančią 96,35 svarus per savaitę. Dabar ji išmokų nebegauna, tačiau kreipėsi dėl išmokos žmonėms, turintiems ilgalaikę fizinę ar psichinę sveikatos būklę ar negalią.
Ji tikisi po kurio laiko sugrįžti į slaugą, tačiau nežino, kada jau jausis pakankamai gerai.
Turėjo palikti darbą mokykloje
Ilgalaikis COVID-19 privertė 34-erių metų vidurinės mokyklos mokytoją Toni Shelley palikti mėgstamą darbą, kuriame dirbo dešimtmetį.
„Aš tiesiog nebegalėsiu vėl mokyti, – sakė Shelley. – Kai arba jei atsigausiu fiziškai, emocinės traumos, patirtos dirbant pandemijos metu, man bus per didelės, kad vėl galėčiau eiti į tokį įtemptą darbą“, – sakė ji "The Guardian“.
Praėjus septyniems mėnesiams po to, kai pirmą kartą užsikrėtė koronavirusu – ji mano, kad per protrūkį mokykloje – Shelley dėl didžiulio nuovargio vis dar daugumą dienų turi praleisti lovoje. Ji priėmė nelengvą sprendimą išeiti iš darbo ir dabar skaičiuoja paskutines nedarbingumo pašalpos dienas – pašalpos mokėjimas nutrūks rugpjūčio mėnesio pabaigoje.
„Man šiek tiek plyšta širdis, kad atidaviau visą savo gyvenimą valstybės tarnybai, – sakė Shelley. – Palikta be nieko, be paramos – iš savo mokyklos net negavau kortelės „Greičiau sveik“. Jie nebūtinai tiki, kad tai ilgalaikio COVID-19 sindromas“.
Didėjant finansiniam spaudimui, Shelley partneris ėmėsi antrojo darbo, kad pora galėtų sumokėti paskolą už neseniai įsigytą pirmąjį būstą.
Thomas Dekeyseris, Londono universiteto Royal Holloway mokslų daktaras, yra tarp tų, kurie jaučiasi palaikomi savo darbdavio. 31-erių vyras teigė, kad universitetas ir jo vadovas per 10 mėnesių, kol Thomas buvo veikiamas ilgalaikio COVID-19 sindromo ir negalėjo dirbti, buvo supratingi ir kantrūs. Jie taip pat padėjo jam pamažu grįžti į darbą visai dienai.
„Neįsivaizduoju, kaip turėtum jaustis, jei reikėtų kovoti fiziškai, emociškai, o galiausiai dar ir finansiškai. Neįsivaizduoju, kaip būčiau su tuo susidorojęs“, – sakė T.Dekeyseris.
Darbdaviai turėtų padėti sugrįžti pamažu
Žmogiškųjų išteklių konsultantė Kate Underwood mano, kad darbdaviai turėtų kalbėtis su sergančiais darbuotojais, norėdami sužinoti, kaip jiems geriau padėti.
„Jei darbuotojas sako, kad gali dirbti pusę dienos ryte iš namų, nes geriau jaučiasi rytais, tiesiog leiskite jiems. Jų pačių psichinei sveikatai tai bus geriausia“, – teigė žmogiškųjų išteklių specialistė.
Bet, akivaizdu, kad ne visos organizacijos stengiasi suprasti ir atjausti savo darbuotojų poreikius.
Laikotarpis, per kurį darbuotojas gali tikėtis gauti ligos pašalpą, priklauso nuo darbo sutarties ir dažnai nuo sektoriaus, kuriame dirba. Ne visi darbai leidžia lanksčiai sugrįžti – dirbti tik dalį dienos ar iš namų.
L.Moran teigė, kad ilgalaikio COVID-19 pripažinimas profesine liga padėtų darbuotojams lengviau susitarti dėl lankstesnių sąlygų.
„Yra profesijų, kuriose jau dabar trūksta darbuotojų, kurie, mūsų pastebėjimu, negali grįžti arba grįžta ne visą darbo dieną, ir, jei mes dėl to nieko nedarysime, tai matysime, kaip žmonės be reikalo palieka tam tikras profesijas, nes nesulaukia palaikymo“, – sakė L.Moran.
Finansiniai sunkumai
Daugelis sergančiųjų ilgalaikiu COVID-19 susiduria ir su finansiniais sunkumais, nes baigiasi ligos pašalpos mokėjimas.
„Man neramu, kad žmonėms pradeda trūkti pinigų“, – sakė Vanessa James iš advokatų kontoros „Ashfords“. – Jei jie neturi labai geros sutarties ar kažkokio ilgalaikio pajamų apsaugos draudimo, kurio dauguma žmonių neturi, nebent turi labai gerai apmokamą darbą, atsidurs skurde“.
57 metų Clive'as Kay-Lightfootas iš Hampšyro yra įsitikinęs, kad lapkričio mėnesį jis apsikrėtė COVID-19 nuo savo kolegos parduotuvėje. Parduotuvė, kurioje pardavinėtos būtinos prekės, veikė ir antrojo karantino metu. Jis šiame darbe pradėjo dirbti tik 2020 m. kovo mėnesį, prieš pat pandemiją, o tai reiškia, kad turėjo teisę į ribotą nedarbingumo pašalpą.
Pasibaigus nedarbingumui jo darbo sutartis buvo nutraukta, nes jis dirbo mažiau nei dvejus metus. C.Kay-Lightfoot dabar kreipėsi į vyriausybę prašydamas užimtumo ir paramos pašalpos – išmokos, kuri mokama jaunesniems negu nustatytas pensijinis amžius gyventojams, turintiems negalią ar sveikatos būklę, kuri daro įtaką jų darbingumui.
Kiti ilgalaikio COVID-19 pacientai siekia ir teisinės gynybos. Helen (vardas pakeistas) penkerius metus dirbo finansinių paslaugų srityje, tačiau jos sutartį darbdavys nutraukė praėjus 11 mėnesių nuo tada, kai ji užsikrėtė COVID-19. 52 metų moteris teigė, kad ji buvo atleista net neįvertinus medicininių dokumentų. Helen ketina ginčyti sprendimą teisinėmis priemonėmis.
Ekspertai taip pat nerimauja, kad didysis šios problemos mastas šiuo metu užmaskuotas dėl darbo iš namų arba vyriausybės apmokamų prastovų. Tačiau vyriausybės parama mažėja nuo liepos mėnesio, o rugsėjį bus ir visiškai atšaukta.
