Prieš 8 valandą ryto netoli Marijampolės darbo biržos pastato žmonės susibūrę į dvi grupes. Vieni –prie biržos durų, kiti – kitoje V.Valaičio gatvės pusėje. Ten – sava darbo birža, kuriai nereikia jokių popierių: gauni darbo arba ne.
O suktis joms teks vis sparčiau – vien tik praėjusį mėnesį Marijampolėje naujų bedarbių užregistruota daugiau kaip tūkstantis, o nedarbo lygis padidėjo iki 6,8 procento.
Auga kaip ant mielių
Tuo metu prie Marijampolės darbo biržos durų žmonių būrys didėja kas minutę. Netekusiųjų darbo per dieną į specialistus kreipiasi apie pusšimtį ir dauguma jų ateina būtent rytą. Kada kam pavyks patekti į biržos tarpininkių kabinetą, lemia sėkmė. Ne visi sulaukia jos tą pačią dieną, nes įveikti biurokratinius barjerus reikia įgusti.
Pirmiausia biržoje turi gauti priėmimo lapelį, su nurodytu konkrečiu priėmimo laiku. „Kiek suspėjam, tiek ir aptarnaujam“, – nukerta darbo biržos darbuotojos.
O suktis joms teks vis sparčiau – vien tik praėjusį mėnesį Marijampolėje naujų bedarbių užregistruota daugiau kaip tūkstantis, o nedarbo lygis padidėjo iki 6,8 procento. Neabejojama, kad jis gali iškilti net iki rekordinio – 17,3 proc., koks buvo fiksuotas 2002 metų pradžioje, kai į Lietuvą atsirito Rusijos krizės banga.
Vytauto Kuzo krovinių vežimo įmonė, Kazlų Rūdos UAB „Vytelė“, siuvimo fabriko „Dobilas“ Kalvarijos filialas, UAB „Mokana“, „Transforma“, „Airtransus“ – tai toli gražu dar ne visos bankrutavusios ar bankrutuojančios Marijampolės krašto įmonės. Apie numatomus masinius atleidimus iš darbo jau prakalbo ir prekybos tinklų darbuotojai, iš valstybės biudžeto finansuojamų įstaigų skyriai. Marijampolėje darbo netenka jau ne tik darbininkai arba paslaugų sektoriaus darbuotojai, bet ir aukštuosius mokslus baigę aukščiausios kvalifikacijos specialistai.
„Laisvų darbo vietų labai mažai. Daugiausia darbo siūloma pardavimo vadybininkams, tarptautinių krovinių vežimo vairuotojams. Pastariesiems keliami netradiciniai reikalavimai – turėti Rusijos bei kitų Rytų šalių vizas, mokėti kazachų kalbą“, – LŽ pasakojo Marijampolės darbo biržos direktorė Irena Grabauskienė.
Vilčių neturi
Vienoje vežiojimo bendrovėje vairuotoju dirbęs Jonas M. teigė, kad be darbo liko jau beveik nuo metų pradžios. „Dabar jau gaunu bedarbio pašalpą, bet jos vos užtenka susimokėti už paslaugas. O iš ko gyventi? Turėjome sukaupę santaupų, tai jau ir jas pradėjome naudoti. Kitos išeities nėra. Žmona dar dirba, tačiau jos atlyginimo šeimai neužtenka. Yra du vaikai paaugliai. Tiesiog nežinau, ką reikės daryti. Ieško vairuotojų kitos firmos. Buvau nuėjęs į vieną, bet netikau – užsimanė, kad mokėčiau kazachų kalbą. Visiškas absurdas“, – kalbėjo vyras.
Jis neslėpė, kad per šiuos mėnesius bandęs pats užsiimti verslu – suremontavo keletą iš užsienio pargabentų automobilių. Bet niekas nenori jų pirkti. „Investavau į mašinas ne vieną tūkstantį litų ir nežinau, kaip bus. Gal dar kas nors nupirks“, – vylėsi Jonas.
Jis sakė, kad pastaruoju metu vis dažniau aplanko mintis išvažiuoti iš Lietuvos ir laimės ieškoti užsienyje. Mat žmonos brolis dirba Norvegijoje, tad ir jam darbo žadėjo surasti. „Kitos išeities jau nematau. Lietuvoje jaučiuosi nereikalingas“, – neslėpė marijampolietis.
Iš užsienio – pašalpų
Pastaruoju metu dauguma į darbo biržą besikreipiančiųjų – vyrai. Ne vienas kalbintas neslėpė, kad parvažiavo iš užsienio. Kas jau prieš keletą mėnesių, o kas – dabar.
„Dirbau statybose Airijoje. Iki metų pradžios darbo ten dar susirasdavau, bet šiemet jau beveik neįmanoma. Todėl nusprendžiau važiuoti namo. Bandžiau įsidarbinti Marijampolės, Kauno statybų bendrovėse, bet ten tokių kaip aš nereikia. Todėl ir atėjau čia, nes parsivežti pinigai jau baigiasi“, – sakė nenorintis net savo vardo minėti vyriškis.
Kitas pašnekovas teigė tikėjęsis, kad parvažiavus iš užsienio jam bedarbio pašalpa bus skaičiuojama pagal jo ten gautą atlyginimą, bet paaiškėjo, jog kol kas negaus jokios. „Jau vėl kraunuosi lagaminą ir kitą savaitę išvažiuosiu, nes Lietuvoje nematau jokių prošvaisčių“, – sakė jis.
Marijampolės darbo biržos karjeros planavimo skyriaus vedėja Danguolė Bulotienė LŽ teigė, jog neužtenka parsivežti iš užsienio kokius nors popierius apie savo gautą atlyginimą, reikia dar ir toje šalyje, kurioje dirbo, užsiregistruoti bedarbiu. Tik tuomet Lietuvoje atsiranda galimybių gauti nedarbo išmoką. Dažnai kur kas didesnę, nei skiriama dirbusiems čia – ji siekia keletą tūkstančių litų.
„Oficialiai iki šiol tik 3 žmonės pas mus ieškojosi darbo, kurie grįždami į Lietuvą parsivežė visus dokumentus apie jiems užsienio šalyse skirtą bedarbio išmoką“, – sakė D.Bulotienė.
Nuo Einošiaus – pas Keipošių
Marijampolietė Raimonda buvo tarp tų specialistų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, kurie pirmieji pateko į nedarbo mėsmalę jau metų pradžioje.
„Žinojau, kad pagal įstatymus į darbo biržą galiu kreiptis praėjus mėnesiui nuo atleidimo, todėl ten eiti ir neskubėjau. Vis vien nesitikėjau, kad jie man gali ką nors pasiūlyti. Pati bandžiau ieškoti darbo, bet specialistų, baigusių aukštąjį mokslą, nereikia, – pasakojo Raimonda. – Vėliau pasiėmusi iš buvusios darbovietės pažymas apie darbo užmokestį, kitus dokumentus nuėjau į darbo biržą. Man pasisekė, pavyko gana greitai gauti lapelį į priėmimą. Liepė ateiti pirmadienį pasiklausyti įvadinių paskaitų. Nurodytą dieną gal kokius 30 žmonių susodino prie didelio stalo ir pradėjo aiškinti, kad susirinkusieji nesitikėtų, jog darbo birža jiems suras darbą. Biržos darbuotojai esą tik tarpininkai, o ieškoti turime patys. Dar perspėjo, kad reikės atnešti ir daugiau įvairių dokumentų.“
Išklausiusi paskaitą marijampolietė tikėjosi, kad pagaliau pavyks susitikti su darbo biržos tarpininke ir jau galės aptarti, ką darbo birža galėtų pasiūlyti jai, baigusiai universitetą. Bet paaiškėjo, kad išklausyti reikia ne vieną paskaitą. Tik tada Raimondą priėmė biržos tarpininkė. Vos pažvelgusi į moters pateiktus dokumentus, ji pasakė, kad jų per mažai – reikia duomenų, ką Raimonda veikė baigusi vidurinę mokyklą, universitetą ir t. t. Nors marijampolietė ir turėjo nusinešusi senąsias darbo knygeles, tarpininkė tikino, kad vadovaujasi tik tuo, ką rodo kompiuteris, ir pasiūlė nueiti išsiaiškinti į „Sodros“ skyrių.
„Buvau nuėjusi į darbo biržą, bet dar nesiregistravau. Mačiau, kad ten bedarbiai nėra laukiami, todėl ir nenoriu sau gadinti sveikatos vaikščiodama. Bandysiu darbą susirasti pati, gal kaip nors pavyks“, – taip LŽ kalbėjo kita kalbinta universitetinį išsilavinimą turinti marijampolietė.
Žiūri kaip į maldautojus
Įvairiose, net ir valdžios, įstaigose dirbusi Raimonda neslėpė, kad darbo biržoje jaučiasi esanti antrarūšis žmogus. „Nežinau, kiek ir kur būtų reikėję vaikščioti, bet grįžusi namo dar kartą pasiskaičiau įstatymus. Pagal juos turiu teisę į nedarbo išmoką, nes dirbau kur kas daugiau nei trejus pastaruosius metus. Todėl kitą kartą jau nunešiau raštu išdėstytas savo pretenzijas. Tik tada su manimi pradėjo kalbėtis kaip su žmogumi, o ne kokios nors malonės prašytoja. Niekas juk nereikalauja daugiau, nei priklauso pagal įstatymus“, – LŽ teigė pašnekovė.
Ją stebino ne tik požiūris į praradusį darbą žmogų, bet ir tai, kad valdininkams svarbiausia tvarkingai užpildyti popierius, o ne siūlyti konkrečią pagalbą. Toks įspūdis susidarė ir lankantis kitose institucijose.
Mat kiekvieną mėnesį darbo netekęs ir darbo biržoje užsiregistravęs žmogus privalo pats apsilankyti teritorinėje ligonių kasoje. Čia darbuotojos kompiuterinėje duomenų bazėje pasižymi, kad esi vis dar bedarbis ir sveikatos draudimu draudžia valstybė.
„Buvau nuėjusi į darbo biržą, bet dar nesiregistravau. Mačiau, kad ten bedarbiai nėra laukiami, todėl ir nenoriu sau gadinti sveikatos vaikščiodama. Bandysiu darbą susirasti pati, gal kaip nors pavyks“, – taip LŽ kalbėjo kita kalbinta universitetinį išsilavinimą turinti marijampolietė.
„Jie daug ko nežino“
Marijampolės darbo biržos direktorė I.Grabauskienė įsitikinusi, kad jų rengiami seminarai darbą praradusiems žmonėms yra labai reikalingi, nes bedarbiai apie darbo biržą ir jos veiklą nedaug ką žino.
„Tokie informaciniai seminarai yra privalomi visiems visoje Lietuvoje. Ne mes juos išsigalvojome. Mes tiesiog privalome naujai besiregistruojančius žmones supažindinti su jų teisėmis, pareigomis, aiškiname, kokia gali būti nedarbo išmoka, kaip ji apskaičiuojama. Taip pat išaiškiname, kaip bedarbis turi elgtis susirgęs, kad vėliau nekiltų jam kokių nors neaiškumų. Visi įsivaizduoja, kad darbo birža rūpinasi tik laisvų darbo vietų paieška ir įdarbinimu. Bet taip nėra. Mes užsiimame ir bedarbių mokymo, kitomis užimtumo programomis. Apie jas ir pasakojame“, – LŽ aiškino I.Grabauskienė.
