„Kartu su lietuvių ir lenkų studentais visada diskutuojame apie tą pačią problemą – stereotipus. Be abejo, jų yra, bet jie dabar nebėra tokie svarbūs. Matau, kad jauni žmonės gali apie tai diskutuoti, o po to kartu nueiti išgerti alaus. Tai nauja karta. Manau, kad daugiau problemų yra tarp vyresnių žmonių“, – interviu BNS sakė D.Michaluk.
Šią savaitę Vilniuje vykusioje konferencijoje, skirtoje Liublino unijos 440 metų sukakčiai paminėti, dalyvavusi istorikė pabrėžė, kad dabartinė atmosfera radikaliai skiriasi nuo tos, kuri buvo prieš 90 metų.
„Man teko matyti įdomią karikatūrą 1919 metų Lietuvos laikraštyje, kurioje vaizduojamas jaunas labai gražus vyras tautiniais rūbais su užrašu „Lietuva“, sparčiai bėgantis nuo bjaurios, storos moters, dėvinčios lenkų tautiniais drabužiais. Tais metais Lenkija labai šventė Liublino unijos 350-ąsias metines, bet Lietuva buvo prieš tai nusistačiusi. Praėjus 90 metų turime kitą Liublino unijos sukaktį, kur atmosfera ir emocijos yra visiškai skirtingos“, – sakė D.Michaluk.
Matau, kad jauni žmonės gali apie tai diskutuoti, o po to kartu nueiti išgerti alaus. Tai nauja karta. Manau, kad daugiau problemų yra tarp vyresnių žmonių, – sakė Dorota Michaluk.Mokslininkės teigimu, abejų šalių istorikų vertinimai dėl Liublino unijos dabar iš esmės nesiskiria.
„Per šią konferenciją nėra atskiro lietuvių požiūrio ir lenkų požiūrio. Diskutuojama kitais klausimais – dėl priežasčių, kurios atvedė iki unijos, taisyklių, kuriomis buvo paremta unija“, – sakė istorikė.
Pasak D.Michaluk, kartų kaita leidžia be emocijų diskutuoti ir Vilniaus klausimu, todėl kurį laiką brandinama idėja parašyti bendrą Lietuvos ir Lenkijos istorikų vadovėlį yra įgyvendinama.
„Manau, kad tokį vadovėlį parašyti įmanoma. Turime diskutuoti apie problematiškas istorijos dalis. Dabar problemos tarp lietuvių ir lenkų nėra tokios didelės. XX amžiaus pradžioje pagrindinė problema buvo Vilnius. Praėjus kelioms kartoms mes apie tai jau galime kalbėti be emocijų“, – sakė istorikė.
„Situacija lenkų ir lietuvių santykiuose labai pasikeitė. Lietuvai ir Lenkija yra stiprios valstybės su savo pozicijomis. Dabar problemų nebėra, liko tik sentimentai, kalbant apie Vilnių, apie Lietuvą“, – pridūrė mokslininkė.
D.Michaluk nuomone, vyresnės kartos žmonėms ypač svarbus buvo sienos atvėrimas ir atsiradusi galimybė aplankyti Vilnių.
Kursus apie lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių nacionalinius judėjimus dėstanti istorikė sakė pasigendanti tokios informacijos mokykliniuose istorijos vadovėliuose.
„Lenkijos mokykliniuose vadovėliuose nėra daug informacijos apie nacionalinius lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių procesus. Turime daug informacijos apie tautines mažumas XX amžiuje tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo, bet moksleiviai nežino apie nacionalinius šių tautų siekius XIX ir XX amžiuje. Aš manau, kad tai didelė klaida“, – teigė istorikė.
