Abu ekspertai pabrėžia, kad vizijai įgyvendinti prireiks kiekvieno lietuvio indėlio.
– Rengiame pažangos strategiją, bet iš tikrųjų kuriame viziją. Kuo pasižymi vizijų dokumentai ir kuo jie skiriasi nuo strateginių planų?
Aleksandras Abišala: Vizija yra svajonė. Ji kyla ne iš dabarties ir ji nėra skirta dabarčiai pagerinti. Vizija neįsipareigoja būtinai pasiekti tai, apie ką svajojame: tai tik paveikslas to, kokie mes norime būti. Prie vizijos reikia vis sugrįžti, keisti ir taikyti ją prie besikeičiančio pasaulio. Vienintelis mūsų įsipareigojimas yra dar kartą peržiūrėti ir pergalvoti.
Erika Vaiginienė: Vizija nuo plano skiriasi tuo, kad planas turi labai konkrečius veiksmus, išdėliotus laike. Paprastai jie yra rengiami trumpesniam laikotarpiui, nes tada gali planuoti. Vizijų dokumentai turi parodyti galimas alternatyvas, galimus kelius. Jie padeda suprasti, kur mes norime nueiti ir kokiais būdais tai galime padaryti. Jie leidžia rinktis iš galimų alternatyvų ir padeda priimti sprendimus.
– Kodėl buvo pasirinkta naudoti ateities įžvalgų metodą? Kokios jo stipriosios pusės?
Erika Vaiginienė: Visų pirma buvo vadovaujamasi Strateginio valdymo įstatymu, kuris įpareigojo parengti ilgalaikės vizijos dokumentą ir jį rengiant taikyti naujausius ateities numatymo metodus, tokius kaip ateities įžvalgos. Šis metodas Europoje stipriai populiarėja, tad žengiame kartu su strateginio planavimo tendencijomis.
Smagu buvo matyti dalyvaujančiųjų transformaciją šiame procese. Galima palyginti, kaip pradžioje skeptikams buvo sunku mąstyti apie tolesnę ateitį ir kaip darant tam tikrus pratimus, padedančius mintimis nusikelti į ateitį, ilgainiui jiems sėkmingai pavyko įsitraukti. Mums iš tikrųjų reikia lavinti savo gebėjimus galvoti apie ateitį, nes taip pati valstybė tampa atsparesnė.
Aleksandras Abišala: Toks pat svarbus, jeigu ne svarbesnis, už rašytinį rezultatą yra procesas, į kurį patys žmonės įsitraukia. Man pačiam teko dalyvauti ne tik ekspertų kalbėjimuose, bet ir susitikimuose su žmonėmis. Jiems tai yra įdomu – gauni reakcijas, kaip jie priima, kaip jie supranta, kas jiems tinka, o kas ne. Manau, labai dažnai po tokių susitikimų bent dalis žmonių išeina su pasikeitusia nuomone. Jei pavyksta žmones įkvėpti, daugiau nelabai ko reikia.
– Aleksandrai, kaip jūs vertinate šios metodologijos pasirinkimą rengiant „Lietuva 2050“?
Aleksandras Abišala: Nė vienas meistras nepagirs kito meistro rezultato, bet ne dėl to, kad blogai padaryta, o dėl to, kad neteisingai daroma. Aš kaip konsultantas visada turėjau valdyti savo norą pasakyti, kad pasirinktas metodas neteisingas. Bet rezultatas, mano nuomone, išėjo geras ir aš džiaugiuosi, kad pavyko jį išlaikyti. Manau, kad pasirinkimas ir procesas teisingi. Aišku, daugybę dalykų galima būtų taisyti, peržiūros galbūt galėtų būti dažnesnės, bet pagrindinis ateities įžvalgų dalykas yra ne tai, kad susėda keli išminčiai ir pasako, kokia bus ateitis, bet labai plataus rato nuomonių susirinkimas.
– Paminėjote, kad į procesą buvo įsitraukę daug žmonių, tad neišvengiamai turėjo kilti vertybinių priešpriešų. Kaip sekėsi brandžiai suderinti šiuos skirtumus?
Aleksandras Abišala: Niekada nebūna nieko, kas visiems patiktų. Svarbu, kad būtų bent dalis, tinkanti daugumai. Būtent tas šnekėjimo, aiškinimosi procesas leidžia žmonėms, kurie vis tiek lieka su savo nuomone, pamatyti, kad yra ir kitos nuomonės, – nebūtina jų perkalbėti. Jie taip pat mato, kad nemaža dalis į viziją sudėtų idėjų vis dėlto jiems tinka. Vizija turbūt yra apie tai, ko nedarysime, t. y. susikoncentravimas į prioritetus, o kiti dalykai lieka operaciniame, kasdieniame lygmenyje. Tie, kurie įsijungė į šį svarstymą, supranta, kad visuomenė ir organizacija negali visko daryti pagal jų nuomonę.
– Gal galėtumėte patikslinti, kuo skiriasi įžvalgos nuo prognozių? Kokį vaidmenį prognozės atliko kuriant viziją?
Erika Vaiginienė: Prognozavimas yra vienas iš metodų. Ateities įžvalgos turi kokybinius ir kiekybinius metodus, kartais sujungia juos kartu. Prognozavimas naudojamas siekiant ekstrapoliuoti žinomą tendenciją, kurios statistiniai duomenys jau yra renkami, pasižiūrint, kaip ji kis ateityje. Šiame mūsų procese irgi buvo daromas prognozavimas, pavyzdžiui, kai buvo kalbama apie gyventojų skaičių.
Taip pat taikytas ir modeliavimas, kai prognozuojama tendencijos kaita pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, pavyzdžiui, kaip kistų gyventojų skaičius, jei į Lietuvą įmigruotų tam tikras skaičius galinčių gimdyti moterų. Tačiau visas procesas, kurį mes perėjome, nėra prognozavimas.
Mes įgyvendinome ateities įžvalgos metodologiją, kuria buvo siekiama nustatyti tai, ko mes dar nežinome ir skaičiais dar negalime įvertinti, nes tokių skaičių paprasčiausiai dar nėra. Ši metodologija apima daugybę įvairių metodų, tokių kaip aplinkos skenavimas, esamos situacijos nustatymas, ekspertų apklausa, gyventojų apklausa, fokusuotos grupės, scenarijų rengimas ir kt.
Aleksandras Abišala: Labai gailiuosi, kad prognozavimas vis dėl to buvo daromas prieš kuriant viziją ir buvo juo bent kiek remiamasi, kadangi prognozavimas žudo ambicijas. Prognozavimas kyla iš praeities ir dabarties tendencijų, jomis remiasi žiūrint į ateitį. Taip daroma nesitikint, kad kažkas pasikeis iš esmės. Vizijos kūrimas visų pirma yra kūrimas to, kur tu nori būti ateityje. O jau paskui galvosi, ar tau užtenka proto, ar užtenka kitų resursų, daugumos palaikymo ir panašiai siekiant savo norus įgyvendinti.
– Kuriant viziją gana daug aptarta, kaip mus veikia tarptautinis kontekstas ar veiksniai, kurie priklauso ne nuo mūsų. Kaip netapti išorės veiksnių auka?
Aleksandras Abišala: Būtent tada, kai yra krizinis momentas, įmanoma padaryti pokytį. Tada, kai viskas yra stabilu, viskas aišku, nelabai kur nukrypsi, eini ten, kur tave veda gyvenimas. Kai jėgos nesubalansuotos ir jos bet kur gali pasistumti, kaip tik tuomet gali savo jėgomis pakeisti kryptį. Tik tokiu atveju turi žinoti, kur nori būti, tam ir reikalingas strategavimas.
– Kaip kurdami viziją pamatuosime pažangą ir sėkmę? Ar yra rodiklių, kurie mums parodys – pavyko ar ne?
Erika Vaiginienė: Jau pradėtas Lietuvos ilgalaikis socialinis tyrimas (LIST), kuris bus tęstinis ir matuos pokytį, ypač visuomenės savijautos. Jis leistų matyti, ar vyksta pasikeitimai, ar ne. Aišku, tyrimas turėtų būti atliekamas labai daug metų, kad galėtume lyginti rezultatus ir pamatyti pokytį. Jei būsime tokie sumanūs kaip, pavyzdžiui, Harvardas, kuris geba 70 metų vykdyti tą patį tęstinį tyrimą, tuomet turėsime duomenų šaltinį, kuris leis matyti pokytį 25 metų laikotarpiu.
– Kokios numatytos priemonės dokumento tęstinumui užtikrinti, turint omenyje, kad keisis politinės srovės?
Erika Vaiginienė: Politikai yra žmonės. Jei užtikrinsime gerą šios vizijos sklaidą ir Lietuvos žmonės ja patikės, tai tie žmonės taps politikais ir ją įgyvendins. Prie vizijos kūrimo prisidėjo virš 2 500 dalyvių. Jei kiekvienas iš šių dalyvių imsis viziją įgyvendinančių iniciatyvų ir apie save suvienys bent po 10 sekėjų, mes turėsime 25 000 iniciatyvių gyventojų, kurie prisidės prie vizijos įgyvendinimo. Tiek gyventojų jau gali daug ką nuveikti. Tikimės, kad dauguma žmonių norės gyventi Lietuvoje, čia kurti ir saugoti šią šalį. Jei žmonės to norės, net ir pasikeitus Seimo nariams, jie vis tiek Lietuvą tokią kurs.
Aleksandras Abišala: Žinoma, labai daug kas priklausys ir nuo valdžios. Jeigu ji bandys priimti bent dalį savo asmeninių partinių tikslų, kurie judėtų į tą pačią pusę, ir nuolat žmonėms sakys: „Mes turim viziją, daugumai ji priimtina, mes irgi jos siekiame“, tai viskas tuomet judės gera linkme.
– Ką iš šios vizijos turėtų pasiimti Lietuvos piliečiai? Kokią naudą jie gauna iš jos?
Erika Vaiginienė: Man atrodo, kad šiuo dokumentu mes pasakome, jog valdžioje esantys žmonės žino apie problemas, su kuriomis susiduria visuomenė, ir ieško būdų, kaip jas išspręsti.
