MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas pažymėjo, kad žmogiškųjų išteklių skaičius Lietuvoje 2010–2016 metais nepasikeitė ir svyravo tarp 1,4–1,5 milijonų.
„Tačiau tai nereiškia, kad mums nereikia jaudintis. Tai reiškia, kad kol kas situacija nebloga, bet matant, kad amžiaus grupėje tarp 50–59 metų yra susikoncentravusi didžioji žmogiškųjų išteklių dalis turime suprasti, kad šiems žmonėms išėjus į pensiją situacija gali smarkiai pasikeisti. Be to, didžiausia migracija yra tarp asmenų iki 29 metų, todėl tikėtina, kad netolimoje ateityje susidursime ir su dar didesniais iššūkiais“, – įspėjo G.Jakštas.
Iš darbo rinkos pasitraukia dėl vaikų
MOSTA atskaitoje pažymima, kad 80 proc. dirbančiųjų dirba pagal darbo sutartis, mažiau nei 10 proc. yra bedarbiai.
„Pastaraisiais metais reikšmingai augo savarankiškai dirbančių žmonių dalis, kuri dabar siekia daugiau nei 6 proc.“, – pasidžiaugė G.Jakštas.
Didžioji dalis studentų – apie 75 proc. – dirba jau studijų metu. Praėjus 6 mėnesiams po studijų baigimo Lietuvoje nedirba mažiau nei kas penktas absolventas.
Tačiau Lietuvą jau pasivijo tendencijos iš Vakarų, kai vaikų susilaukiama vis vyresniame amžiuje. Daugiau nei pusė 30–39 metų dirbančiųjų yra vaiko priežiūros atostogose.
„Tai – ryškus pokytis nuo 2010 metų“, – akcentavo G.Jakštas.
Jis pabrėžė, kad šios amžiaus grupės dirbantieji yra patys produktyviausi. Jie sukuria didžiausią pridėtinę vertę ir uždirba daugiausiai.
„Žinia, daugiausiai bedarbių yra tarp 50–59 metų žmonių. Jau dabar imtasi priemonių, kad vaiko priežiūros atostogų galėtų išeiti seneliai. Tai būtų efektyvus būdas jaunus žmones išlaikyti darbo rinkoje ir suteikti užsiėmimą tiems, kurie neturi darbo“, – svarstė G.Jakštas.
Pasienio rajonuose dominuoja viešasis sektorius
Teigiama vidinė migracija yra tik Vilniaus ir Kauno apskrityje. Tai atskleidžia numanomos faktinės gyvenamosios vietos analizė. MOSTA pastebėjo, kad gyventojai vienose apskrityse būna deklaravę gyvenamąją vietą, o kitose prisiregistravę prie tam tikros gydymo įstaigos.
Darbdavių kiekis nuo 2010 metų augo visose apskrityse – nuo 25 iki 41 tūkst. „Visose apskrityse darbdaviai darėsi vis mažesni, turėjo vidutiniškai mažiau darbuotojų. Darbuotojų kiekis apskrityse svyruoja tarp 16–21 darbuotojo. Tai būtų smulkus arba labai smulkus verslas“, – apibendrino G.Jakštas.
Jį patį labai sudomino statistika, rodanti, kokia dalis darbuotojų dirba viešajame sektoriuje.
Praėjus 6 mėnesiams nuo baigimo tik apie pusę jų dirba arba ieško darbo.
Pasirodo, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apskrityse yra vienas mažiausių skaičių darbuotojų viešajame sektoriuje – apie 26–27 proc.
„Utenos ir Telšių apskritys savo dydžiu yra labai panašios, bet Utenos apskrityje net 44 proc. darbuotojų dirba viešajame sektoriuje, kai Telšių – tik 26 proc. Be to, pažymėtina, kad didžiausia dalis darbuotojų viešajame sektoriuje dirba savivaldybėse, esančiose pasienyje: Lazdijų, Ignalinos, Zarasų, Visagino. Tarp lyderių šiuo statistiniu aspektu yra Mažeikių, Plungės rajono savivaldybės. Todėl būtų labai įdomu plačiai panagrinėti ir detalizuoti, kas tai lėmė – ar efektyvus verslas, ar viešasis sektorius“, – kalbėjo pranešėjas.
Įgyja profesiją ir neturi darbo
12 proc. Lietuvos darbuotojų dirba nekvalifikuotą darbą, likusieji beveik lygiomis dalimis pasiskirsto tarp darbuotojų, kuriems reikalingas profesinis ir kuriems aukštasis išsilavinimas.
„Visose apskrityse žymiai didesnė dalis aukštos kvalifikacijos laisvų darbo vietų nei bedarbių su aukšta kvalifikacija skaičius ir žymiai daugiau ieškančių nekvalifikuoto darbo nei tokių laisvų darbo vietų. Todėl perkvalifikavimas Lietuvoje būtinas ir jį reikėtų atlikti platesniu mastu. Pavyzdžiui, įgijus profesinį išsilavinimą reikėtų kelti kvalifikaciją, kad žmogus tiktų darbams, kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimas“, – aiškino MOSTA atstovas.
Kaip ir iki šiol, informatikos mokslai išsiskiria gerąja prasme – tiek įsidarbinimas aukštas, tiek atlyginimas arti prie šalies vidurkio.
„Kiek liūdnesnė statistika dėl profesinio mokymo absolventų. Praėjus 6 mėnesiams nuo baigimo tik apie pusę jų dirba arba ieško darbo. 37 proc. nėra jokioje statistikoje: nei tarp dirbančiųjų, nei tarp ieškančių darbo. Iš jų 2 proc. emigravę. Tačiau kiti arba užsiima nelegaliu darbu, arba emigravo, bet nedeklaravo išvykimo“, – apžvelgė G.Jakštas.
Vyresni, bet lojalesni
Lietuvos Darbo biržos vadovė Ligita Valalytė pabrėžė, kad pagal 2018 metų tendencijas išlieka labai didelis gydytojų, mokytojų, informacinių technologijų, elektrotechnikos įrenginių montavimo specialistų poreikis.
„Jų ypač trūksta regionuose. Mūsų žmonės nėra tiek mobilūs, kad būtų paplitusi vidinė migracija tiek šalyje, tiek tarp profesijų“, – kalbėjo L.Valalytė.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje yra apie 60 tūkst. bedarbių, patenkančių į 54 plius amžiaus grupę.
„Jie neturi darbo, nors yra darbingi. Perkvalifikavimo reikia ne visada, žmonės turi tam tikras kompetencijas ir patirtį darbo rinkoje. Todėl čia labai svarbus švietimas ir darbdavių požiūrio keitimas, kalbant apie šios amžiaus grupės žmonių įtraukimą į darbo rinką. Vyrauja požiūris, kad reikia jaunų. Tačiau pradėjus ieškoti variantų atsiranda darbdavių, kurie ima suvokti vyresnio amžiaus darbuotojų privalumus. Vienas jų – lojalumas“, – pasakojo L.Valalytė.
Vyrauja požiūris, kad reikia jaunų.
Praėjusiais metais Darbo birža net vyresnio amžiaus bedarbiams pradėjo siūlyti persikvalifikuoti į šiuolaikiškesnes profesijas, susijusias su informacinėmis technologijomis.
2015 ir 2016 metais tokių persikvalifikavusių skaičius siekė vos 1 proc., pernai jis sudarė jau 3–5 proc.
„Darbo birža su Krašto apsaugos ministerija ir Vidaus reikalų ministerija turi tam tikrą iniciatyvą, susijusią su karių ir kitų statutinių pareigūnų įtraukimu į darbo rinką, padedant pripažinti jų turimą kvalifikaciją. Ką reiškia būti artilerininku civiliame gyvenime? Bet tai nereiškia, kad šis specialistas neturi kitokių vertingų kompetencijų. Statutiniai pareigūnai yra disciplinuoti, lojalūs“, – pabrėžė L.Valalytė.
Šeimoms – lankstumo ir paslaugų
Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja Milda Ališauskienė ragino pasvarstyti, kokių pokyčių visuomenėje siekiame.
„Ar visą vaikystę ir jaunystę ruošimės darbui, visą gyvenimą dirbsime, kol galiausiai ilsėsimės? O gal mokysimės visą gyvenimą?“ – retoriškai klausė sociologė.
Jos įsitikinimu, į ankstyvą pensiją išėjusių pareigūnų įtraukimas į darbo rinką spręstų ne tik darbuotojų trūkumo, bet ir tam tikras kylančias socialines problemas.
Palyginti su Lenkija pagrindinė mūsų problema – per didelė centralizacija.
„Kalbant apie vaikų auginimą, moterims labai svarbu lanksčios darbo formos. Be to, būtinas ir paslaugų šeimai paketas. Dabar gi turime ryškus skirtumas tarp viešo ir neformalaus ugdymo kokybės, viešos ir privačios švietimo sistemos. Neretai vyras ir žmona negali abu dirbti, vienas lieka namie, nes paslaugų kainos jiems neįkandamos“, – atkreipė dėmesį M.Ališauskienė.
Be to, jos įsitikinimu, ne visada verslo pritraukimas į regioną tampa panacėja jį gelbėjant. „Juk Utenoje tiek daug gamybos, tačiau šitiek žmonių dirba viešajame sektoriuje. Vadinasi, gamyba automatizuota, darbuotojų nereikia“, – pažymėjo M.Ališauskienė.
Jos nuomone, būtų prasminga Lietuvai pasilyginti su kaimyninėmis šalimis: Latvija, Estija, Lenkija: „Palyginti su Lenkija pagrindinė mūsų problema – per didelė centralizacija. Kitas žingsnis – decentralizacija, kitaip – didesnių galių suteikimas vietos valdžiai, išrinktai savivaldai, kuri matytų vietos žmonių problemas ir į jas reaguotų.“
Moka dukart daugiau
Investuotojų forumo vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė pabrėžė, kad investuotojų apklausos rodo, jog 52 proc. jų planuoja didinti darbuotojų skaičių, priimant naujų darbuotojų. Be to, 90 proc. esą teigia, kad darbo jėgos pasiūla Lietuvoje yra nepakankama. Šios tendencijos dominuoja nuo 2014 metų.
„Mūsų narių vidutinis atlyginimas dukart didesnis nei Lietuvos vidutinis atlyginimas. Patarkite studentams eiti pas užsienio investuotojus, nes jie daugiau moka“, – pasiūlė R.Skyrienė.
