Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 05 07

Pasivaikščiojimas ant alsuojančio Ignalinos atominės elektrinės reaktoriaus

Kokia didelė bėda užversta ant Lietuvos pečių. Tokia mintis neapleido ekskursijos po Ignalinos atominę elektrinę (IAE) metu. Sustabdžius branduolinius reaktorius monstras nuščiuvo. Bet ar tyla reiškia ramybę?
1-ąjį ir 2-ąjį blokus jungia siauras, pusę kilometro ilgio koridorius
1-ąjį ir 2-ąjį blokus jungia siauras, pusę kilometro ilgio koridorius / V.Voskoboinikovo nuotr.

„Iš 2-ojo bloko šiais metais planuojame iškrauti 500 kasečių su panaudotu uranu. Bet nebėra vietos, kur jas saugoti“, – rodydama kelią link persirengimo kambarių, greitakalbe beria mūsų ekskursijos gidė Ina Daukšienė.

Kietosios ir skystosios radioaktyviosios atliekos laikomos čia pat – elektrinės teritorijoje. Ne tik mirtinai pavojingas panaudotas branduolinis kuras, bet ir viskas, kas tik „paragavo“ radiacijos, net paprasčiausios pirštinės. Vienas atliekas pakanka saugoti 30, kitas privalu 300 metų, o panaudotą branduolinį kurą – tol, kol gyvuos žmonija. 

Milžiniška, radiacija kvėpuojanti zona. Sunku suvokti, iki kokios galybės ji išsikerotų, jei toje vietoje, kur sovietmečiu išlyginta aikštė 3-iajam IAE blokui, iškiltų nepriklausomybės laikų monstras – Visagino atominė elektrinė.

Keli metrai – trys poros batų

Teatras prasideda nuo rūbinės, atominė elektrinė – taip pat. Ankštame kambarėlyje išsirengiame iki apatinių drabužių. Velkamės baltus medvilninius marškinius, kišame juos į plačias kelnes, maunamės kojines, įsispiriame į gerokai per didelius batus – privalu kuo kruopščiau pridengti kūną.

Keli žingsniai iki kito kambario. Čia už ant grindų nubrėžtos linijos išrikiuota nauja batų porcija – guminės šlepetės. „Tik persiaudami nestatykite basos kojos ant žemės“, – įspėja gidė.

Dar keli žingsniai ir laukia treti batai – storu guminiu padu. Taip pat – antri drabužiai: stori medvilniniai marškiniai, ilgos kelnės, ausis dengianti kepurė. Belieka užsimaukšlinti šalmą ir maždaug 20 min. trukusi persirengimo procedūra baigta.

„Viską paliekate drabužinėje – telefonus, pinigines, kitus daiktus, – griežtai įspėja gidė. – Ekskursijos metu vaikštote tik ten, kur leidžiama, prie nieko nesiliečiate.“

Mūsų grupę lydi ne tik ji, bet ir specialistas iš Fizinės saugos skyriaus. Jo kišenėje – radiometras. Vos tik šis užfiksuos padidėjusį radiacijos lygį, ekskursija baigsis. 

Lipame ant „piatačioko“  

Stikliniu koridoriumi žingsniuojame link 1-ojo energijos bloko. Jis sustabdytas 2004-ųjų gruodžio 31-ąją ir branduolinio kuro čia jau nebėra. Bet į šį bloką šįkart nepateksime – gidė paaiškina, jog ten vyksta „kasdieniai darbai“, tad pašaliniai nepageidaujami.

Susigriebiame, kad per tą gerą valandą, kol vaikštome po elektrinę, sutikome vos kelis darbuotojus.

Siauru, puskilometrį besitęsiančiu koridoriumi pasukame link 2009 metų gruodžio 31-ąją sustabdyto, bet branduolinio kuro vis dar pilno 2-ojo energijos bloko. Kol kas – nieko ypatingo: vamzdžiai palubėse, melsvai dažytos sienos, daugybė užrakintų durų ir ant grindų nubrėžtos linijos. Gidė užgesina šviesą ir linijos nušvinta. „Jei staiga dingtų elektra, reikėtų greitai bėgti. Ir laikytis linijų rodomos krypties“, – paaiškina ji.

Vienos durys šiame koridoriuje išskirtinės. Už jų slypi tai, dėl ko IAE uždaryta – vandens-grafito branduolinis reaktorius RBMK-1500. Vis dar gyvas, vis dar alsuojantis. Elektrinės darbuotojai jį švelniai vadina „piatačioku“. „Kodėl? Tai kad jis apvalus, panašus į paršo knyslę arba penkių kapeikų monetą“, – šypteli gidė ir padrąsina žengti ant reaktoriaus.

Išdavikės kojos ant „piatačioko“ kiek dreba. Juokeliai apie metalo skonį burnoje ir švytinčias aureoles akimirksniu išgaruoja. Sėliname atsargiai, tarytum trapiu ledu.  

Lyg burbuliuojantis arbatinis

„Reaktorius – tai lyg nuolat kaistantis arbatinis, – sudėtingų technologijų principus kuo paprasčiau bando paaiškinti gidė Ina. – Po jūsų kojomis – smėlis, betonas, plienas, grafitas, vanduo ir t.t. Taip pat – valdymo strypai, kurie sugeria perteklinius neutronus, ir 1661 kasetė, kurių ilgis – 11 metrų. Kiekvienoje jų telpa 110 kg sodrinto urano, kuris „dirba“ vidutiniškai penkerius metus. Tik tada kasetė ištraukiama. Reaktoriuje cirkuliuoja techninis vanduo. Įkaitintas branduolinio kuro, jis virsta garais, šie keliauja į turbogeneratorius. Reaktorius vėsinančio Drūkšių ežero vandens temperatūra pakilo 3 laipsniais. Pakito fauna, flora. Bet dabar viskas po truputį grįžta į senas vėžes.“

Gidė mosteli link elektrinės darbuotojų pasididžiavimo – kuro perkrovimo mašinos. Mūsų akimis žvelgiant – tai kažkoks vamzdis, ant kurio ryškiais dažais nupiešta gervė – Visagino simbolis.

„Šis „vamzdis“ ypatingas tuo, kad šilumą išskiriančią kasetę gali išimti ir įstatyti nesustabdant reaktoriaus. Bet dabar tai jau nebeturi reikšmės... Negalvokite, kad kai kasetė traukiama, šioje patalpoje būna nors vienas žmogus, – gidė parodo langelį, kurį dengia storas stiklas. – Visas procesas valdomas iš ten, mat panaudotas branduolinis kuras mirtinai pavojingas.“

Lemtingas skaičius – 100

Reaktoriaus salės gale po metalinėmis plokštėmis slypi vandens kanalas, vedantis į už sienos esančius baseinus. Ten keliauja panaudoto urano kasetės ir mirksta penkerius metus. Tik po to panaudotą branduolinį kurą galima krauti į 3 metrų storio gelžbetoninius konteinerius ir vežti į laikinąją saugyklą. Tačiau konteineriai – ne amžini, jie saugūs 50 metų.

Ant „piatačioko“ išklausę šią maždaug pusvalandžio trukmės paskaitą, skubame specialiu aparatu pasitikrinti, kiek prisigaudėme radiacijos. Priglaudžiame delnus – švaru: ekrane beveik visiems užsidega nuliai. Bet tikrinant batų padus – visų skaičiai skirtingi: 0, 7, 10, 16, 18, 28, didžiausias – 42. Mus lydintis Fizinės saugos specialistas ramina: sveikatai pavojus kiltų, jei aparato ekrane užsidegtų skaičius 100.

Tylu, net spengia ausyse

Kita ekskursijos stotelė – Mašinų salė. Čia stovi keturios turbinos su 800 MW galios generatoriais. Kiekviena – 40 m ilgio, 8,7 m pločio, 5,2 m aukščio. Tie metrai nieko nesako, kol neatsistoji šalia turbinos ir nepasijunti lyg skruzdėliukas.

Salė tokia ilga, kad nepavyksta aprėpti žvilgsniu. Dairaisi, dairaisi, bet kur ji baigiasi – nematyti. Kad geriau būtų galima įsivaizduoti jos dydį, galbūt pagelbės vienas skaičius – šioje patalpoje išsiraitę 190 km įvairių vamzdynų.

Tvyro tokia tyla, kad net spengia ausyse. Tik kažkur toli retsykiais pasigirsta vienišo plaktuvo dūžiai. „O dar neseniai dūzgusios turbinos kėlė tokį triukšmą, kad negalėjai susikalbėti“, – prisimena gidė.

Staiga susigriebiame, kad per tą gerą valandą, kol vaikštome po elektrinę, sutikome vos kelis darbuotojus. „Anais laikais jų būdavo 5 tūkst., dabar liko 2 130. Dirbama trimis pamainomis. Elektrinė veikia ar ne – vaizdas toks pat: žmonių nematyti. Išskyrus rytais, kai visi traukia į darbą, ir per pietus, kai būriais suka link valgyklos“, – dėsto gidė. Ir pakviečia apsilankyti paskutiniame ekskursijos taške – jos žodžiais, „elektrinės prote“.

Iš sovietinių laikų

„Elektrinės protas“ – tai puslankiu išsidėstęs energinio bloko valdymo pultas su daugybe mygtukų ir ekranų. Tokių elektrinėje – du. Panašiems lankytojams, kaip mes, atverti 1-ojo, jau ištuštinto bloko „smegenys“.

Vis dėlto pulte dar žybsi kelios lemputės – kontroliuojama, kaip veikia priešgaisrinė, šildymo, apšvietimo, nuotekų, ventiliacijos sistemos. Pultas moderniomis technologijomis nekvepia nė iš tolo: matyti, jog sovietinių laikų. Ir kėdės nusėdėtos, aptriušusios. Vienintelis kiek naujesnis daiktas – prie sienos pritvirtintas treniruoklis.     

V.Voskoboinikovo nuotr. /Reaktoriaus salėje  pusvalandžio trukmės paskaita
V.Voskoboinikovo nuotr. /Reaktoriaus salėje – pusvalandžio trukmės paskaita

„Čia nuolat dirbdavo 5–7 žmonės ir pamainos viršininkas – svarbiausias žmogus elektrinėje, – pasakoja gidė. – Dirbdavo karjeros laiptais jau palipę darbuotojai, patys geriausi mūsų specialistai. O dabar šį pultą prižiūri tik vienas žmogus. Mes jį ir vadiname viršininku.“ „Ką jūs, aš tik paprastas sargas“, – kukliai akis nudelbia viršininku pavadintas apsaugos darbuotojas.

Prieš išeinant gidė mums parodo dar vieną įrenginį – už pulto pastatytą seismologinę stotelę, nuolat matuojančią žemės paviršiaus virpesius.

Lengvai neištrūksi

Tais pačiais koridoriais grįžtame iki persirengimo kambarių. Panaudoti drabužiai akimirksniu keliauja į maišą, puolame kruopščiai muiluotis rankas. Bet iš atominės elektrinės taip lengvai neištrūksi. „Dabar bendrausite su angliškai kalbančia moteriške“, – paslaptingai šypsosi gidė.

Po vieną žengiame pro specialius radiacijos lygį matuojančius vartus. „Pasisukite priekiu, rankas pakelkite“, – iš jų pasigirsta komanda anglų kalba ir lėtai skaičiuojama iki dešimties. Kita komanda – pasisukti nugara. Ir vėl skaičiuojama. Galiausiai konstatuojama: „Švaru“.

Ant vartų pakabintoje instrukcijoje skaitome, kas gi būtų išgirdus verdiktą „užteršta“. Pirmas punktas: „Keliauti į dušą“. Antras: „Situacijai po dušo nepasikeitus, nedelsiant kviesti pamainos viršininką“. Trečio punkto nėra.   

Beje, gal tai tik sutapimas, bet tokių augalotų ir taip gausiai žydinčių kambarinių augalų atskirai nuo energetinių blokų stovinčiuose administracijos bei valgyklos pastatuose dar neteko regėti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?