„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2013 04 21

Paskelbtas Nacionalinio diktanto finalo tekstas

Paskelbtas Nacionalinio diktanto finalo, kuris vyko šeštadienį, tekstas. Jame varžėsi aštuonios dešimtys geriausiai pirmajame diktanto ture pasirodžiusių dalyvių.
Lietuva rašė nacionalinį diktantą.
Lietuva rašė nacionalinį diktantą. / Martyno Siruso/adfoto.lt nuotr.

Gyvasis kultūros vanduo

Renata Šerelytė

Iš Vėlinių liepsnelių, iš gurgždančio viduržiemio sniego, iš molžemio ir šiurkščių žvyrynų prabyla mano Tėvynė. Senąja upių kalba ji išgieda melodingus vandens dvibalsius, nuo kurių nustėrsta ir apsąla širdis. Mano Tėvynė – mažutė ir nepastebima, savo šaknimis prigludusi prie versmingo gyvybės vandens kaip tęvas, gležnas medelis.

Kultūra – mūsų gyvasis vanduo. Tai, kas auga, kas kyla iš proto ir jausmo gelmės, įsirašo į giliąją, o ne į paviršutiniškąją atmintį. Tai, kas mus ne tik augina, bet ir brandina, kas dilgteli giliai širdyje kaip gyjanti širdperša ir neišglęžta, sunkmečiui užėjus.

Ak, kaip mes trokštame gyventi geriau, kaip pagarbiai tariame žodį „ekonomika“! Bet ar ji yra esminis mus vienijantis veiksnys, mūsų santarvės pagrindas, daugiabalsė mūsų tautos sutartinė? Juk gali atsitikti taip, kad liksime bestovį ir betylį, bebūgštaują, susidūrę su pakilusia ekonomika ir smukusia kultūra. Ir jokios naujausios technologijos ir prevencinės programos neišgelbės mūsų nuo neraštingumo ir dvasinio skurdo, piktdžiugiškai įsivyraujančio mūsų gyvenime.

Tiesą pasakius, jau įpratome, kad politikai, žvelgdami į valstybės strategiją, pirmenybę teikia ekonomikai, pamiršdami, kad kultūra ne tik ugdo, bet ir uždirba pinigus. Tačiau ar nevertėtų nuogąstauti, kad mes, piliečiai, patys imame ignoruoti savo giliąją atmintį, kuriančią mūsų tapatybę. Tegu toji kultūra, pasak pažangos skelbėjų, yra archajinė, chtoniška, tačiau būtent ji, besiskleisdama šiuolaikiniame pasaulyje moderniomis formomis, gali suteikti mums visavertiškumo jausmą. O politikai svariai prie to prisidėtų, jei kultūrą vertintų kaip neabejotiną valstybinės politikos gairę.

Ir galbūt tada ateitų palaimingas laikas, kai mums nebereikėtų kurti dirbtinių šalies įvaizdžių ir paskui dėl jų raudonuoti prieš visą pasaulį. Juk mūsų Tėvynė – ne įvaizdžių šalis. Ji žydi kaip pasaulio medis, savo šaknimis, kamienu ir lapija jungdama visas laiko formas. Ji priglobs kiekvieną, parlėkusį atsigerti gyvybės vandens – ir kai pūgos sius, ir kai pavasaris skleisis, ir kai rudenio lapai išteš. Tai tu, mano Tėvyne, žėri balandžio sniege ir šnari rugio želmeny. Tu, švelnioji lakštingala, giedi man senąja upių kalba, kurioje sutardami ataidi daugybė įvairių balsų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų