LRT ir Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) organizuojamuose debatuose dalyvavo visi devyni kandidatai: Vytenis Povilas Andriukaitis, Arvydas Juozaitis, Valentinas Mazuronis, Gitanas Nausėda, Mindaugas Puidokas, Naglis Puteikis, Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė ir Valdemaras Tomaševskis.
A.Juozaitis į debatus sugrįžo po dviejų laidų pertraukos – iš jų kandidatas buvo pasitraukęs protestuodamas prieš kandidatams LRT esą sudaromas nelygias sąlygas. Prieš TV debatus jis surengė mitingą prie LRT.
Kasdien jaučia santykį su kultūra
Klausiamas apie santykį su kultūra V.P.Andriukaitis sakė skiriantis jai visą gyvenimą. Studijų metais jo domėjimosi sritys buvo ne tik teisė, bet ir literatūra, poezija.
I.Šimonytė aiškino, kad kultūra yra tapatybės dalykas, tai, kaip save matome pasaulyje, globali kūryba, o kultūra yra jos kasdienybės dalis.
G.Nausėda aiškino, kad knygų pagalba galėjo užpildyti turėtas spragas. Jis teigė besižavintis lietuvišku teatru, muzika, talentingais kūrėjais.
N.Puteikis sakė besidžiaugiantis tapęs paveldosaugininku. Jis dėstė esantis dėkingas, kad gali prisidėti prie paveldo išsaugojimo.
V.Mazuronis pasakojo, kad yra aktyvus kultūros vartotojas: vaikšto į spektaklius, skaito knygas. Jis prisiminė pats buvęs kūrėjas – architektas.
V.Tomaševskis sakė kasdien turintis santykį su kultūra: nuo muzikos iki literatūros.
M.Puidokas aiškino, kad kultūra yra jo savastis. Jo tėvai dirbo kultūros srityje. Jis augo tarp knygų, nes mama dirbo bibliotekoje. Taip pat jis prisiminė lankęs spektaklius, muzikinius renginius.
S.Skvernelis dėstė, kad kultūra neatsiejama kiekvieno gyvenimo dalis, atgaiva ir jėgų pasisėmimas. Jam atsigauti, atsipalaiduoti padeda knygos, kinas, teatras, muzika.
A.Juozaitis aiškino, kad kultūra yra mus kelianti jėga. Be visa ko jis kritikavo kai kuriuos žiūrovus, kurie į teatrą kartais ateina netinkamai apsirengę.
Viešųjų pinigų skyrimas kultūrai – investicija?
V.P.Andriukaitis mano, kad valstybės pinigų skyrimas kultūrai yra investicija į daugybę dalykų. Anot jo, tai yra investicijos, kurios jokiu būdu negali būti įtraukiamos į valstybės skolas. Tai yra investicijos, kurios padeda sukurti bendrąjį gėrį.
I.Šimonytės teigimu, kultūros politika apima daug dalykų. Bendriausiu požiūriu investicijos į kultūrą yra investicijos ir į tai, kas bus palikta ateities kartoms.
G.Nausėdos nuomone, kultūra ugdo kultūringą pilietį. Tačiau kultūra yra menkai finansuojama. Be to, anot jo, nesugebame savo kultūros pristatyti pasauliui – daug deklaruojama, bet mažai padaroma.
V.Mazuronio manymu, investicijos į kultūrą yra investicijos į mūsų valstybės ateitį, piliečius. Jis ragino investuoti į kultūrą, ją dotuoti.
Jam pritarė ir V.Tomaševskis. Kultūra esą labai svarbi gyventojų dvasiniam gyvenimui.
M.Puidokas aiškino, kad kultūra formuoja žmogų, ji leidžia pasijusti svarbia savo valstybės dalimi.
S.Skvernelis mano, kad pinigai kultūrai – investicija į tėvynę, kalbą, ateitį, atsparumą propagandai, laisvą, objektyvų žodį ir kitus dalykus.
Pavyzdžių rado Baltarusijoje
Klausiama, kaip turėtų būti finansuojamos nacionalinės kultūros įstaigos, I.Šimonytė aiškino, kad tam būtinas ne tik valstybės finansavimas, bet ir mecenatystė, pačių institucijų iniciatyva pasitelkti lėšas per savo vykdomas priemones.
G.Nausėda akcentavo, kad biudžetinis finansavimas tam turi didėti, nes neturime galimybių paremti savo kūrėjų.
V.Mazuronio teigimu, išlaidas kultūrai turi skirti valstybė. Jis apgailestavo, kad sudarant valstybės biudžetus ir planuojant lėšas kultūrai iki šiol esą vadovautasi požiūriu: „kultūrai – kas liko“.
V.Tomaševskis sakė neseniai besilankęs Baltarusijoje ir kaip gerą pavyzdį minėjo, pavyzdžiui, Nesvyžiaus pilies sutvarkymą. Jis mano, kad didelės įmonės galėtų remti kultūros įstaigas, kultūros objektus.
„Reikia sponsoravimo, mecenatystės ir taip toliau. Ir yra tam tikras pasiūlymas. Jeigu yra tokios įmonės, kaip „Orlen Lietuva“, – sponsoruoja ir sportą, ir teatrą, ir taip toliau, tai kodėl mūsų skandinaviški bankai negalėtų užsiimti mecenatyste ir sponsoravimu? Jie milžiniškus pinigus užima, bet kažkaip negirdėjau, kad sponsoravo kažkokį mūsų pagrindinį kultūros objektą, kultūros įstaigą arba mūsų istorinį paveldą. Tie patys švedai mus užpuolė XVII amžiuje, tai galėjo mums šitą pilį atstatyti “, – kalbėjo V.Tomaševskis.
Tie patys švedai mus užpuolė XVII amžiuje, tai galėjo mums šitą pilį atstatyti.
M.Puidokas sakė, kad reikėtų skirti pinigų kultūrai, kuri pakylėja, o ne kvazi projektams. Turėtumėme koncentruotis į tai, kad būtų skiriamas reikiamas finansavimas, kultūros darbuotojai neskurstų.
A.Juozaitis sakė, kad dėl kultūros turtėja visa ekonomika. Jis aiškino, kad latvių pavyzdžiu reikėtų nusistatyti prioritetines kultūros sritis.
V.P.Andriukaitis akcentavo ir mažai uždirbančius kultūros darbuotojus, esančius sudėtingoje padėtyje.
Kandidatai – apie kultūros paveldą
Kandidatų į prezidentus buvo klausiama, ar verta saugoti visą Lietuvos kultūros paveldą. G.Nausėda dėstė, kad reikia dėti pastangas, jog kultūros paveldo objektai būtų atviri visuomenei, nesuniokoti.
N.Puteikis akcentavo, kad būtina saugoti paveldą nuo turtingų milijonierių, kurių projektuose – jo suniokojimas.
Saugant paveldą, negalima jo naikinti draudimais ir nepritaikant naudingai valstybei, mano V.Mazuronis.
V.Tomaševskis kalbėjo apie tai, kad kitos Baltijos šalys skiria daugiau lėšų paveldui. Jis pabrėžė, kad turi būti sutvarkyta Medininkų pilis, bažnyčios ir kitoks paveldas. Jis aiškino, kad kitose Europos valstybėse bažnyčios yra parduodamos musulmonams.
M.Puidoko teigimu, paveldo nesaugome tinkamai, Kultūros paveldo departamentas esą paskendęs skandaluose, tinkamai neapsaugoti visuomenininkai, kurie rūpinasi paveldo išsaugojimu.
S.Skvernelis sakė, kad niekas neabejoja, kad reikia saugoti paveldą. Kurį ir kaip – turi atsakyti paveldosaugos specialistai. Prie kultūros paveldo objektų sutvarkymo esą galėtų prisidėti ir privatūs investuotojai ar savininkai, bet jie susiduria su teisine painiava, korupcija ir panašiai.
N.Puteikis „diskutuoja“ savais klausimais
Išgirdęs klausimą, kaip universitetų tinklą paversti ne tikslu, o įrankiu, siekiant akademinės kokybės, N.Puteikis kalbėjo ne apie tai, o apie laidos vedėjo Edmundo Jakilaičio esą daromus debatų tvarkos pažeidimus.
V.Mazuronis sako, kad tai, kas dabar padaryta aukštųjų mokyklų pertvarkos srityje, neturi nieko bendra su mokymosi kokybe. Esą kai kam tai yra galimybė parduoti nekilnojamąjį turtą geroje vietoje.
V.Tomaševskio nuomone, reforma vyksta pakankamai sklandžiai. Jis gyrė Vyriausybę, kuri ėmėsi šios pertvarkos.
M.Puidokas tikino, kad aukštojo mokslo reforma negali pavykti, nes tai reforma – verslui. Universitetų dydis, anot jo, nenulemia kokybės. Norint kokybės, esą būtina pasirinkti optimalų aukštųjų mokyklų tinklą.
S.Skvernelio teigimu, anksčiau universitetai buvo įstumti į laukinio kapitalizmo sąlygas. Jis tikino, kad dabar vykstanti reforma vyksta ne buldozeriu, atsijotos nerentabilios programos, dėstytojams 40 procentų pakilo atlyginimai, o doktorantai gauna gerokai didesnes stipendijas.
A.Juozaitis aiškino, kad lietuviai nuo seno stiebiasi mokslo link. Jo nuomone, svarbu nesunaikinti regioninių universitetų.
V.P.Andriukaitis mano, kad būtini dviejų tipų – mokslo ir studijų bei studijų, regioniniai universitetai. Esą dabar aukštojo mokslo pertvarka vyksta chaotiškai.
G.Nausėda sakė, kad neturime aukštųjų mokyklų jungimo koncepcijos. Pamėginta viską daryti „iš viršaus“, bet nepavyko.
Ką daryti su profesiniu mokymu?
Klausiamas, kaip tobulinti profesinio mokymo sistemą, V.Mazuronis aiškino, kad reikalinga gera sąveika tarp suinteresuotų pusių: darbdavių ir mokymo įstaigų, taip pat – valstybės.
V.Tomaševskis pridūrė, kad aktyvesnis turėtų būti ir pramonininkų vaidmuo. Kaip problemą jis įvardijo tai, kad profesiniam mokymui skiriama mažai lėšų.
Profesinį rengimą reikia apjungti su regionų politika, įsitikinęs M.Puidokas.
S.Skvernelis aiškino, kad anksčiau buvo platus profesinių mokyklų tinklas su daug programų, nemažai studentų buvo „popieriniai“. Jis pabrėžė, kad centralizuotas priėmimas leido išnaikinti „mirusias dūšias“, orientuojamasi į reikalingiausias profesijas.
Dualinis modelis, pasak A.Juozaičio, labai geras – verslo įtaka profesiniam mokymui turi būti reikšmingesnė.
V.P.Andriukaičio teigimu, profesinės mokyklos per mažai dalyvauja kvalifikacijos tobulinime ir bendradarbiavime su Vyriausybės institucijomis, pramonės atstovais, kolegijomis, nėra integruotos į regioninės darbo rinkos poreikius. Trūksta bendrųjų gebėjimų. Būtina sukurti galimybes, kad bendrosios kompetencijos būtų išplėstos.
I.Šimonytė mano, kad pagrindinė problema yra profesinio mokymo patrauklumas. Lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu, turime per pusę mažiau vaikų, kurie renkasi profesinį mokymą su viduriniu išsilavinimu. Ji sakė, kad esama priemonių, bet jos neveikia, pavyzdžiui, pameistrystės modelis. Daugelyje profesinio mokymo įstaigų labiau vadovaujamasi, kokie dėstytojai yra, o ne tuo, ko iš tikrųjų reikia regionui. Čia vienas svarbiausių galėtų būti verslo vaidmuo.
G.Nausėda įsitikinęs, kad reikėtų skatinti praktinio mokymo centrų, kurie rengia darbdaviams labiausiai reikalingus absolventus, plėtrą.
N.Puteikis kaip sektiną pavyzdį minėjo investicijas į Klaipėdos amatų mokyklas, ruošiančias suvirintojus. Aukštos kvalifikacijos suvirintojai esą uždirba daugiau nei kai kurie energetikos įmonių vadovai.
Už vienodo ugdymo galimybes
Kandidatams buvo užduotas ir klausimas, kaip jie supranta bendrojo ugdymo rezultatą, ko turi siekti mokykla. V.Tomaševskis sakė viską suprantantis kitaip nei reitingų įmonės. Anot jo, labai svarbu, kad išliktų kaimo mokyklos, reikia įvertinti mokytojus, mokančius nemotyvuotus mokinius.
M.Puidoko manymu, mokykla privalo siekti, kad moksleiviai, tiek gyvenantys didžiuosiuose miestuose, tiek kaimiškose vietovėse, gautų tolygiai kokybiškai išsilavinimą.
S.Skvernelis taip pat pabrėžė, kad moksleiviai turi gauti vienodą gerą bazinį išsilavinimą, nepriklausomai nuo regiono, kuriame gyvena. Svarbu naikinti skirtumus tarp mokyklų. Be to, mokykla skirta tam, kad būtų išugdyta kritiškai mąstanti asmenybė. Taip pat jis kalbėjo apie mokyklas be patyčių ir be korepetitorių.
A.Juozaičio teigimu, moksleivis, išeinantis iš mokyklos pirmiausia turi žinoti, kad jo reikia čia. Jis akcentavo, kad tautinės mokyklos elementai atvedė iki Sąjūdžio. „Nereikia užsidaryti, bet globalios jėgos mokykloje turi būti įcentruotos į vietą“, – dėstė jis.
V.P.Andriukaitis kritikavo, kad pas mus akcentuojami tik mokinio pasiekimai. Pasiūlytoje geros mokyklos koncepcijoje, anot jo, yra trys geri dalykai: mokinio branda, pažanga ir pasiekimai. Jis minėjo, kad trys mokyklos: pradinė, vidurinė ir gimnazija turėtų būti integruotos vienoje, kad būtų galima sekti mokinių brandą ir galvoti apie pažangą. Jis pabrėžė, kad būtina didinti mokytojų atlyginimus.
I.Šimonytė aiškino, kad švietimo sistemos bendras tikslas turėtų būti vienodai kokybiškas ugdymas visiems vaikams. Taip pat, jos manymu, reikia laisvų ir kūrybiškų mokytojų, individualaus ugdymo, technologijų integravimo į mokymo procesą.
G.Nausėda teigia, kad turime siekti priešingų dalykų nei turime dabar. Jis minėjo, kad pagal gamtos mokslų, matematikos, kalbų žinių lygį mūsų penkiolikmečiai moksleiviai „neblizga“. Todėl jis pabrėžė, kad būtina ne tik kelti mokytojų algas, bet ir pasirūpinti jų vieta mokykloje: „atpalaiduoti“ nuo nereikalingo biurokratizmo, suteikti daugiau teisių bendraujant su sunkiais mokiniais, galimybes į perkvalifikavimą.
N.Puteikis irgi akcentavo vienodo išsilavinimo visiems moksleiviams būtinybę. Be to, esą svarbu sutvarkyti mokytojų skaičių, rūpintis jų algomis. Apie vienodą bazinį išsilavinimą kalbėjo ir V.Mazuronis.
Mokyklų likimas: nuo išsaugojimo iki optimizavimo
Klausiamas, kokiais kriterijais reikėtų vadovautis siekiant optimizuoti bendrojo ugdymo mokyklų tinklą, S.Skvernelis teigė, kad šių mokyklų steigėjas ir darbdavys yra savivaldybės.
Jis tikisi, kad su naujos kadencijos savivaldybėmis pavyks rasti sprendimus, kad valstybė būtų ne tik finansuotoja, bet ir proceso dalyvė pertvarkant mokyklų tinklą. Kaip minėjo kandidatas, pavyzdžiui, pradinės mokyklos galėtų virsti skyriais, filialais ir taip pavyktų sumažinti biurokratinius ugdymo įstaigų išlaikymo kaštus.
A.Juozaičio nuomone, reikia galvoti apie mokyklų gyvybingumo išsaugojimą. Jis įsitikinęs, kad kalbant apie regioninę politiką, be mokyklos nieko negalima padaryti. Kandidatas svarstė, kad trūkstant mokytojo, mažose mokyklose galima įvesti mokymą per atstumą.
V.P.Andriukaitis minėjo, kad valdžia turi rūpintis savivaldybių, o ne privačiomis mokyklomis. Taip pat jis akcentavo, kad reikia stiprinti mokyklų bendruomeniškumą, kalbėti apie „krepšelizacijos“ eliminavimą iš sistemos, padėti kaimo mokyklose išlaikyti vaikus.
I.Šimonytės nuomone, kriterijus šiuo klausimu turėtų būti vienas – vaiko galimybės gauti bilietą į ateitį. Pasak jos, nereikia apsimetinėti, kad jeigu turėsime daug mažų mokyklų, jose bus daug kompetentingų, gerai savo dalykus mažoms klasėms dėstančių mokytojų. Arba tai labai brangiai kainuos.
G.Nausėdos manymu, svarbiausias kriterijus – mokinio galimybių užtikrinimas, kad jis turėtų galimybę pasiekti lygiai tiek pat – nesvarbu, ar gyvena mažame miestelyje, ar sostinėje.
„Šiuo tikslu, be jokios abejonės, tas optimizavimo klausimas kartais padaromas baubu, bet, aš manau, kad yra labai gera galimybė išnaudoti mokyklas ir vietos kultūriniam ugdymui, suaugusių mokymui. Ir šitoje vietoje galbūt atsirastų ta veiklos terpė, kuri padėtų ir nedideles mokyklas išsaugoti, ypač – tuose rajonuose, kur tas kultūros židinys yra prigesęs“, – komentavo jis.
Optimizavimo klausimas kartais padaromas baubu.
V.Mazuronis pabrėžė, kad mokyklos – ne prekė, tad negalima visko skaičiuoti buhalteriškai, reikia atsižvelgti į regioninę politiką ir panašiai.
V.Tomaševskis sakė, kad optimizavimas jau praktiškai įvyko, šio klausimo vėl kelti nereikia. Kartu jis akcentavo būtinybę skirti didesnį finansavimą švietimui.
M.Puidokas mano, kad švietimas Lietuvoje, kaip ir Suomijoje, turėtų tapti nacionaline vertybe, tada viskas imtų keistis. Anot jo, miesto ir kaimo vaikams reikia suteikti vienodo išsilavinimo galimybes, į kaimo mokyklas žvelgti kaip į kultūros centrus ir panašiai.
Debatų pabaigoje N.Puteikis paramą prezidento rinkimuose išreiškė A.Juozaičiui.
Debatuose – nuo užsienio politikos iki ekonomikos
Pirmuosiuose LRT ir VRK prezidento rinkimų debatuose kandidatai diskutavo apie užsienio politiką.
Antruosiuose – apie nacionalinį saugumą ir gynybą, trečiuosiuose – apie teisingumą, kovą su korupcija ir politine korupcija, ketvirtuosiuose – apie ekonomiką ir regionų politiką.
Priešpaskutinių debatų tema buvo sveikatos apsauga ir orios senatvės užtikrinimas.
Prezidento rinkimai Lietuvoje vyks gegužės 12 dieną.
Visas naujienas apie rinkimus bei kandidatus galite rasti 15min „Rinkimų centre“.
