Kai lietuvis įkliūna Peru pareigūnams, pirmiausiai apie tai sužino ir su nelaimėliu susisiekia mūsų šalies garbės konsulas šioje valstybėje Eduardo Paškevičius Velarde. Jei leidžia galimybės, jis aplanko sulaikytąjį, padedamas advokato seka bylos eigą, neužmiršta įkalintų nuteistųjų, bendrauja su jų šeimos nariais.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Eduardo Paškevičius Velarde |
Pasak E.Paškevičiaus Velarde, keletą metų vis blogėjusi statistika dabar rodo gerėjančią situaciją. Dar neseniai skambučio dėl eilinio sulaikymo jis sulaukdavo kas tris keturias savaites, dabar – kas du ar tris mėnesius.
„Labai tuo džiaugiuosi. Lietuvių mažėja, bet, pavyzdžiui, ispanų ir lenkų daugėja, – pasakojo garbės konsulas. – Dabar Peru už grotų laikomi 27 lietuviai, įskaitant keturias merginas. Tiesa, viena pavasario pabaigoje turėjo būti paleista, bet prieš kelias savaites sulaikytas dar vienas žmogus.
Dvi merginos neseniai įkliuvo pareigūnams Kuske, už valandos skrydžio nuo Limos. Ten gyvena viena lietuvė. Nusiunčiau jai laišką ir perspėjau pareigūnus, kad moteris apsilankys mano vardu. Kai tik grįšiu, skrisiu į Kuską, nueisiu į kalėjimą ir pasižiūrėsiu, kuo galiu toms merginoms padėti.“
Liūdna statistika
Vasarį Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas socialiniame tinkle paskelbė sulaukęs buvusio savivaldybės darbuotojo pagalbos prašymo. Jo dukra su drauge buvo sulaikytos Kusko oro uoste, nes gabeno narkotines medžiagas.
Informacija apie konsulinę pagalbą Lietuvos piliečiams teikiama visą parą Užsienio reikalų ministerijoje tel. +370 5 2362444, el. paštu piliečiai@urm.lt.
Merginos esą keliavo į Londoną, bet atsidūrė Lotynų Amerikoje. Kaip vėliau paaiškėjo, lietuvaitės, jau besiruošusios išskristi iš Kusko, lagaminuose turėjo daugiau nei kilogramą kokaino.
2010-ųjų sausį buvo sulaikyti trys narkotikus gabenę lietuviai. Limos oro uoste įtarimų sukėlę keleiviai, įsigiję bilietus iki Amsterdamo, buvo peršviesti rentgenu. Jų skrandžiuose aptikta 2 kg kokaino.
Metais anksčiau tame pačiame oro uoste įkliuvo devyni užsieniečiai ir keturi Peru piliečiai, kurie į Ispaniją gabeno daugiau nei 33 kg kokaino. Jis buvo slepiamas kapsulėse, organizme, suvenyruose. Tarp sulaikytųjų buvo vienas lietuvis, pas kurį rasta 160 kapsulių.
2008 metų gruodį į kovos su narkotikais skyriaus pareigūnų rankas pateko jaunų lietuvių pora su beveik 5 kg narkotikų. Jie ketino per Amsterdamą vykti į Rygą.
Susigundo lengvais, bet rizikingais pinigais
Anot E.Velarde, tapti narkotikų pervežėjais lietuvius ir kitų tautybių žmones sugundo be proto rizikingi, nors iš pažiūros lengvi pinigai. Suimtieji dažniausiai pasakoja tą pačią istoriją apie juos pasamdžiusius, bet apgavusius narkotikų prekeivius.
Šie pasiūlo kelis tūkstančius eurų, įtikina nuskristi į Limą paimti lagamino, grįžti ir pasiimti užmokestį. Lietuviai gauna lėktuvo bilietus ir iškeliauja kone tiesiai į Peru ar kitos šalies kalėjimą.
Kartais narkotikai slepiami pačių kurjerių kūnuose – būna supakuojami į prezervatyvus, kuriuos vyrai praryja, o moterys slepia makštyje. Prieš praryjant 8–10 narkotikų kamuoliukų kelias dienas negalima nei valgyti, nei gerti. Pasitaiko, kad skrandžio sultys pažeidžia prezervatyvą, o perdozavimas nusineša keliautojo gyvybę. Kadangi gabenama gryna narkotinė medžiaga, išgyventi beveik neįmanoma. Neseniai tokios tragiškos mirties sulaukė vienas lietuvis.
Policija paprastai informuojama, kad tam tikras žmogus gali gabenti narkotikų, sužino jo slaptavietę, gauna būsimo pažeidėjo nuotrauką. Limos oro uoste bandant įveikti pasienio patikrinimą, prie šio žmogaus ateina darbuotojas ir paprašo parodyti bagažą arba persišviesti rentgenu.
Kol pareigūnai užsiima šiuo pažeidėju, kuris dažnai tėra masalas dėmesiui nukreipti, pro šalį netrukdomas gali prasmukti tikrasis narkotikų kurjeris su gerokai didesniu kvaišalų kiekiu, o lietuvis lieka atpirkimo ožiu.
Smulkiomis žuvelėmis šioje schemoje tampa įvairaus amžiaus žmonės – dažniau jaunimas, greičiau susižavintis lengvu uždarbiu, linkęs rizikuoti, bet pasitaiko ir vyresnių.
Narkotikų prekeiviai dairosi menkiau išsilavinusių ir mažesnes pajamas gaunančių žmonių, bedarbių, kartais – asocialių ar ką tik iš įkalinimo įstaigų grįžusių, todėl pragyvenimo šaltinio neturinčių asmenų, dažniausiai – vyrų. Tiesa, pastaraisiais metais padaugėjo narkotikų gabentojų jaunų moterų. Kartais specialiai samdomos nedidelių vaikų turinčios poros, kurių prašoma pasiimti vaikus kartu.
Žmonės verbuojami įvairiais būdais – per pažintis, gerai apmokamo darbo pasiūlymais, nemokamomis kelionėmis į Lotynų Ameriką, kartais įtartinų skelbimų pasirodo internete ar ima įkalbinėti kitose šalyse jau įsikūrę lietuviai.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) dirbančių diplomatų žodžiais, tautiečiai Lotynų Amerikoje negarsėja kaip narkotikų kurjeriai – bendroje statistikoje lietuvių skaičiai atrodo gana kukliai. Tiesa, per pareigūnų rankas pereina kiek daugiau lietuviškų pasų – dalį jų, tik suklastotų, pateikia narkotikų pervežimo organizatoriai. Gavę informacijos apie sulaikytą atvykėlį iš Lietuvos, URM ir Buenos Airėse įsikūrusi vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje ima tikrinti jo duomenis ir kartais nustato, kad tokio žmogaus nėra.
Žadėjo deimantus, įkišo kvaišalus
Ir diplomatai, ir Lotynų Amerikos šalių teisėjai, kurie nagrinėja narkotikų kurjerių bylas, stebisi nelaimėlių naivumu.
Vilties, kad tokie žmonės nepatrauks pareigūnų dėmesio, maža. Jie būna sutrikę ir vargiai primena keliautojus: iš paskos tempia naujutėlius lagaminus, pateikia pasus, kuriuose beveik nėra vizų – retas žmogus, susirengęs į vieną pirmųjų savo kelionių, traukia į tolimą žemyną.
Jei iškart neprisipažįsta, žmonės pasakoja mažai įtikinamas istorijas: esą nieko nežinojo, iki galo visko nesuprato, buvo apgauti, prarado lagaminą ir gavo naują, vylėsi, kad už nedidelį kvaišalų kiekį išvengs atsakomybės, draugo gabenami narkotikai atsirado ir jo lagamine, viskas buvo surežisuota, prieš tris mėnesius sutiktas draugas pasiūlė nemokamai nukeliauti į Braziliją. Suimtieji viliasi tokiu būdu ne tik gauti mažesnę bausmę, bet ir išvengti gėdos prieš artimuosius.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Kalėjimas |
Pasitaiko, kad nukeliavę į tolimą šalį ir sužinoję, koks darbas laukia, žmonės atsisako uždarbio. Jei kreipiasi į pareigūnus, bylose tampa liudytojais.
Ambasadoje Argentinoje dirbę diplomatai pamena vieną maždaug 50 metų amžiaus lietuvį, atkeliavusį iš Nyderlandų iki Argentinos. Jis su dar vienu žmogumi buvo užverbuotas pervežti deimantus, už kurių kontrabandą gresia švelnesnė bausmė. Bandydami suklaidinti pareigūnus organizatoriai apgyvendino kurjerius skirtingose vietose, stengėsi, kad jie nesusitiktų.
Atėjus kelionės dienai paaiškėjo, ką iš tiesų teks gabenti. Lietuvis atsisakė veltis į nusikaltimą ir paspruko. Ispaniškai nemokantis, dokumentų ir daiktų netekęs vyras po kelias dienas užtrukusių klajonių Buenos Airėse šiaip ne taip atsidūrė ambasadoje. Diplomatai nuvežė nelaimėlį pas teisėją, kuris narpliojo porininko, sutikusio tapti kurjeriu, bylą. Lietuviui buvo skirta apsauga, išduoti kelionės dokumentai, o artimieji nupirko bilietą namo.
Nei kalbos, nei pinigų, nei gyvenimo
Turėti reikalų su teisėsauga niekada nėra malonu, ypač jei problemos užgriūna tolimoje šalyje, neišmanant jos įstatymų, nemokant kalbos.
Lotynų Amerikoje už narkotikų gabenimą gresia mažiausiai ketveri metai nelaisvės. Argentinoje už grotų galima sėsti net 16 metų. Vienas teisėjas diplomatams prisipažino: „Negailiu šių žmonių ir siūlau maksimalią bausmę – tai yra sąmoningas narkotikų gabenimas, jie daro didelę žalą kitiems žmonėms.“
Tokių bylų nagrinėjimas teisme paprastai užtrunka, teismo data paskiriama po metų ar net pusantrų, nuosprendžio reikia laukti dar ilgiau. Vertėjas skiriamas tik teismo posėdžiuose ir per apklausas, o kasdieniame gyvenime už grotų – norint apsipirkti, pasiskųsti dėl kitų kalinių elgesio ar kalinimo sąlygų – žmogui reikia manytis pačiam. Vietos pareigūnai ne visada kalba angliškai. Tačiau lietuviai greitai pramoksta ispaniškai ir net bendraudami su diplomatais nuolat įterpia šios kalbos žodžių.
Lietuva ir dauguma Lotynų Amerikos valstybių nėra pasirašiusios sutarčių dėl nuteistųjų perdavimo, todėl bausmę tenka atlikti ten. Į gimtinę būtų galima prašytis tik pasibaigus teismui ir sulaukus nuteistojo ar jo artimųjų prašymo. Šie kartais net nenutuokia, į kokią bėdą pateko jų giminaitis, kuris gėdijasi prisipažinti.
Kalbos barjeras tėra vienas iš daugelio dalykų, kurie apkartina nelaimėlio gyvenimą. Už grotų laukia ne turistinės ir net ne lietuviškos įkalinimo įstaigos gyvenimo sąlygos: kalėjimai yra perpildyti, juose trūksta net gultų ir geresnių higienos sąlygų, klesti reketas, smurtas, prievarta, pavydas ir pyktis.
Žmogus lieka visiškai vienas svetimoje šalyje: jį paprastai lanko garbės konsulas ar jo atstovas, galimybės susitikti su artimaisiais ar gauti siuntinius menkos, leidžiama rašyti nebent laiškus, susisiekti su Lietuvos ambasada Argentinoje (vienintele Lotynų Amerikoje) ar garbės konsulu. Kaliniai maitinami menkai, papildomai maisto galima įsigyti parduotuvėlėje. Pirkti reikia ir higienos priemones. Dėl šių išlaidų tenka įsidarbinti, tačiau dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, nesant sveikatos pažymos, tai pavyksta ne iš karto. Ambasada gali tarpininkauti, kad artimieji jiems pervestų pinigų.
Diplomatai gali papasakoti liūdnų istorijų ne vien apie tuos, kurių skrandžiuose plyšta narkotikų prikimšti prezervatyvai, bet ir nuteistuosius. Vieną vyrą kalėjime pakirto kepenų cirozė. Lotynų Amerikoje jis atsidūrė jau sunkiai sirgdamas. Žmonės priversti sukti galvą dėl Lietuvoje likusių vaikų globos. Esant galimybei diplomatai stengiasi jiems nuvežti spaudos, literatūros. Kartą moteris paprašė klijų. Nors diplomatai nuogąstavo, kad ji ketina svaigintis, tikroji priežastis buvo juokingai graudi – reikėjo prisiklijuoti nulūžusį danties kampą.
Net lygtinai paleistiems lietuviams tenka dar keletą metų praleisti užjūryje ir nuolat registruotis. Šie žmonės nėra laisvi: neatgavę dokumentų jie negali išvykti iš šalies, privalo susirasti būstą, įsidarbinti.
Lengvų pinigų nebūna
Kaip neatsidurti tokioje situacijoje? Visų pirma – nepasiduoti vilionėms lengvais pinigais, būti atsargiems su atsitiktiniais „draugais“ iš Lotynų Amerikos ar net Europos, siūlančiais paprastą, bet pelningą darbelį, nemokamą kelionę į šiuos kraštus tik už lagamino ar paketo pargabenimą.
Netiesa, kad kontrolė Peru, Kolumbijos ar Brazilijos pasienio postuose tik simbolinė. Vietos policija itin stengiasi kovoti su narkotikų platinimu. Jei žmogus nepanašus į keliautoją, skrenda ne verslo reikalais ar dėl kitos svarios priežasties, pareigūnai jį stebi atidžiai.
Keliaujančiųjų bagažas tikrinamas itin kruopščiai. Išskrendant neįkliuvę asmenys gali būti patikrinti nusileidę Europoje.
Supratęs, kad turės gabenti narkotikus, žmogus turėtų nedelsdamas atsisakyti ir kreiptis į policiją. Kilus įtarimų, tai gali padaryti ir giminaičiai.
„Svarbiausia, kad žmonės nebūtų naivūs, visada tikrintų, ką vežasi, neimtų nieko iš nepažįstamų žmonių, net tuščio lagamino“, – pataria diplomatai.
Jau sulaikyti keliautojai turėtų pareikalauti gynėjo ir vertėjo, priešingu atveju kreiptis į ambasadą ar garbės konsulą, kad patarpininkautų.
Kas antrą dieną – po vieną sulaikytą
Lietuvos institucijoms apie užsienyje sulaikomus piliečius pranešama tik esant jų sutikimui. Policijos duomenimis, pernai užsienyje buvo užfiksuoti 127 lietuvių sulaikymo dėl narkotikų gabenimo atvejai, iš viso sulaikyti 176 žmonės.
Anksčiau šie skaičiai keletą metų buvo panašūs, o vėliau nuolat augo: 2003 m. buvo sulaikyta 118 asmenų, 2004 m. – 99 asmenys, 2006 m. – 90 asmenų, 2008 m. – 140 asmenų, 2009 m. – 195 asmenys, 2010 m. – 203 asmenys.
Daugiausiai lietuvių Lotynų Amerikos pareigūnams pernai įkliuvo Peru (penki, užpernai jų buvo aštuoni), kuri kartu su Venesuela yra kvaišalų tiltas į Europą. Argentinoje sulaikyti trys žmonės, Ekvadore – penki, nors užpernai tokių atvejų visai nebuvo.
Užpernai lietuviai buvo sulaikyti net tokiuose tolimose ar retai mūsų turistų lankomuose kraštuose, kaip Kinija, Naujoji Zelandija, Žaliojo Kyšulio salos, Grenada, bet vėliau geografija vėl tapo įprasta. Dažniausiai lietuvius narkotikai įklampina Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje.
Nemažai žmonių užverbuojami pergabenti kokainą iš Lotynų Amerikos į Nyderlandus, Belgiją (šios valstybės laikomos paskirstymo punktais), Jungtinę Karalystę. Narkotikai taip pat gabenami į Norvegiją, Rusiją, Baltarusiją.
Lietuvos piliečiai būna tiek sintetinių narkotikų kontrabandos organizatoriai ar vykdytojai, tiek samdomi kokaino kurjeriai. Pastarųjų dauguma – emigrantai, kurių imtis šios veiklos paskatina ekonominė krizė ir didesnis socialinis pažeidžiamumas.
Daugiau kaip pusė kontrabandos gabenama automobiliu, trečdalis – lėktuvu. Kas ketvirtas sulaikytasis gabeno kokainą, dukart padaugėjo hašišo ir visžalio krūmo catha edulis, kurio lapai turi stimuliuojantį poveikį, kontrabandos, bet sumažėjo vadinamųjų gyvųjų kokaino konteinerių, kurie narkotikus gabena skrandyje.
Garbės konsulas – lyg greitoji pagalba
Peru daugėjant turistų iš Lietuvos daugėja ir keblių situacijų, į kurias jie pakliūna. Garbės konsulo Eduardo Paškevičiaus Velarde rūpestis – ne vien narkotikų gabentojai.
„Kelionių agentūros, priimančios atvykėlius, puikiai žino mane. Kartoju joms: jei tik kokios problemos, tegul skambina man ar duoda mano telefoną žmonėms. Būna, kad jie pasus pameta. Aš kelionės dokumentų negaliu išduoti, tačiau bendradarbiauju su Vokietijos ambasada. Paskambinu ir jau po pusvalandžio žmonės gauna kelionės dokumentus, taigi, nepraranda skrydžio. Vokiečių konsulė yra labai maloni, daug mums padeda.“
Tokius rūpesčius ant pečių E.Paškevičius Velarde užsivertė ir Lietuvos garbės konsulu prieš šešerius metus tapo neatsitiktinai. Jo tėvas – lietuvis. Mūsų šalies pasą dabar turi ne tik pats išeivio palikuonis, bet ir jo dukra, anūkai.
„Sykį turėjau reikalų Argentinoje, kur gyvena daug lietuvių. Vienas vyras, išgirdęs mano pavardę, pasidomėjo kilme. Atsakiau, kad lietuvių. Išgirdęs tai, pasakė pažįstantis garbės konsulą Argentinoje. Netrukus susipažinome. Konsulas mane informavo, kad, jei turiu tėvo dokumentus, galiu tapti Lietuvos piliečiu. Surinkau reikiamus dokumentus ir gavau pasą. Tuomet man pasiūlė tapti garbės konsulu. Nustebau: juk Peru nėra jokių lietuvių! Bet gal vieną dieną keliautojams kils problemų? Todėl mano žmona ėmėsi rūpintis dokumentais, pateikiau paraišką ir po metų tapau garbės konsulu.
Pradėjau domėtis įvairiais dalykais. Sužinojau, kad kalėjimuose esama lietuvių. Parašiau keletą laiškų su prašymais susitikti ir taip įsitraukiau į procesą: pradėjau juos lankyti, tvarkyti dokumentus. Tuo užsiima su manimi dirbantis advokatas. Kiekvieną kartą, kai kas nors patenka į kalėjimą, stengiuosi su tuo žmogumi susitikti, rūpinuosi, kad procesas būtų paspartintas. Limoje buvo pastatytas naujas kalėjimas. Kadangi jis ne toks perpildytas, pasikalbėjau su ministru, kad visus lietuvius ten perkeltų. Tai jau padaryta.
Kartais organizuoju vakarėlius. Jei norite atvykti į kepsnių vakarėlį, turite nusipirkti bilietą: už kelnes, batų porą, marškinius. Viską surenku ir nugabenu į kalėjimą, nes juose esantys lietuviai neturi nieko: nei pinigų, nei ką drabužių. Ir daugiau daiktų stengiuosi perduoti“, – pasakoja daugeliui lietuvių tolimojoje Peru padėjęs E.Paškevičius Velarde.
