„Visai bažnyčiai: malonė, ramybė ir gailestingumas nuo šlovėje prisikėlusio Kristaus, tebūnie jums visiems!
Garbingieji broliai vyskupai ir palaimintieji vaikai Viešpatyje,
Dievo malone sulaukę visa gelbstinčio Viešpaties Prisikėlimo, per kurį buvo panaikinta mirties valdžia ir visai žmonijai atverti rojaus vartai, siunčiame jums visiems savo velykinius sveikinimus ir nuoširdžiausius linkėjimus, skelbdami pasauliui džiaugsmą teikiančią žinią: „Kristus prisikėlė!“.
Bažnyčios gyvenimą visose jo srityse nuolat gaivina neišpasakytas Prisikėlimo džiaugsmas. Prisikėlimo patirtį liudija mūsų tikėjimo šventųjų ir kankinių darbai, taip pat Bažnyčios liturginis ir sakramentinis gyvenimas, Evangelijos skelbimas „iki pat pasaulio pakraščių“, tikinčiųjų pamaldumas ir dvasingumas, jų pasiaukojanti meilė ir krikščioniškas elgesys, taip pat tvirtas tikėjimas, kad ateina pasaulis, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4).
Prisikėlime ir per Prisikėlimą viskas juda į tobulumą Dievo karalystėje. Ši eschatologinė motyvacija krikščionių ortodoksų gyvenimui šiame pasaulyje visada teikė dinamikos, tarnavo kaip veiklos perspektyva. Nors kažkas sakytų priešingai, tačiau būtent dėl eschatologinės savo gyvenimo orientacijos Bažnyčia niekada nesileido į kompromisus su blogiu, nepasidavė įvairiausioms jo apraiškoms šiame pasaulyje. Bažnyčia taip pat neneigė skausmo ir mirties tikrovės. Ji neignoravo žmogiškosios būties dviprasmiškumo. Ir galiausiai ji niekada nelaikė kovos už teisingesnį pasaulį svetima savo misijai.
Bažnyčios gyvenimą visose jo srityse nuolat gaivina neišpasakytas Prisikėlimo džiaugsmas.
Vis dėlto Bažnyčia visada žinojo, kad skausmas ir kryžius nėra galutinė tikrovė. Krikščioniškojo gyvenimo patirties kvintesencija yra įsitikinimas, kad per Kryžių ir „ankštus vartus“ esame vedami į Prisikėlimą. Šį tikėjimą atspindi tai, kad bažnytinio gyvenimo šerdis, šventoji Eucharistija, yra iš esmės susijusi su Kristaus Prisikėlimu. Ortodoksų tradicijoje, kaip pabrėžia šviesios atminties Pergamo metropolitas Jonas, šventoji Eucharistija „yra kupina džiaugsmo ir šviesos..., nes ji remiasi ne Kryžiumi ir kančios idealizavimu, bet Prisikėlimu kaip Kryžiaus kančios transcendencija“.
Šventoji Eucharistija perkelia mus į Golgotą ne tam, kad ten pasiliktume, bet kad per Kryžių būtume vedami į amžinai spindinčios Dievo karalystės šlovę. Ortodoksų tikėjimas įveikia utopinio „išganymo be Kryžiaus“ ir egzistencinės Kryžiaus katastrofos „be Prisikėlimo“ idėjas.
Mūsų dalyvavimas Kristaus Prisikėlime per Bažnyčios sakramentą, viena vertus, paneigia bet kokį utopizmą ir tariamo rojaus, žadančio nevaržomą, egoistišką savęs patenkinimą, vaikymąsi, o, kita vertus, peržengia beviltišką vergovę tariamai neįveikiamam blogiui, nes iš Kristaus Kryžiaus kyla Prisikėlimas, teikiantis „begalinę linksmybę“, „amžinosios šlovės džiaugsmą“. Mirties sunaikinimas per mūsų Gelbėtojo Kryžių ir Jo Prisikėlimą pakylėja mūsų gyvenimus grąžindamas jiems jų pirminę dievažmogiškąją esmę ir dangiškąjį pašaukimą.
Gyvendami Kristuje mes suprantame, kad dabartinis gyvenimas nėra visas mūsų gyvenimas, kad mūsų biologinė mirtis nėra mūsų egzistencijos pabaiga ar išnykimas. Biologinės gyvenimo ribos nėra galutinės gyvenimo ribos. Juk jausmas, kad gyvenimas yra negrįžtama „kelionė mirties link“, veda į egzistencinę aklavietę, į depresiją ir nihilizmą, į abejingumą tam, kas gyvenime iš tiesų svarbu.
Mokslas, finansinė ar socialinė pažanga nepajėgia pasiūlyti tvaraus atsakymo ar išeities. Krikščionys yra „turintys viltį“ (1 Tes 4, 13), jie laukia ateinančios Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Karalystės kaip galutinės tikrovės, kaip gyvenimo ir pažinimo išsipildymo, kaip džiaugsmo pilnatvės ne tik būsimosioms kartoms, bet ir visai žmonijai nuo pat jos atsiradimo iki pasaulio pabaigos.
Ši istorijos ir amžinybės vizija, ortodoksų tikėjimo, laikysenos ir kultūros „prisikėlimiška“ prigimtis (būtent neabejotinas faktas, kad didysis Tiesos stebuklas apreiškiamas tik „tiems, kurie tikėdami garbina paslaptį“) – yra tai, ką šiandien esame pašaukti liudyti transcendenciją atmetančioje civilizacijoje, kai žmogaus egzistencijos dvasinė tapatybė yra pamirštama.
Giesmėmis, himnais ir dvasiniais gyriais šloviname Viešpatį, prisikėlusį iš numirusių ir visus apšviečiantį amžinuoju gyvenimu. Su džiaugsmu dalyvaujame „visiems bendroje šventėje“. Ir meldžiame Visagalį, Išmintingą ir Gailestingą visų Kūrėją ir Atpirkėją atnešti pasauliui taiką ir suteikti žmonijai visas savo gelbstinčias dovanas, kad Jo galingas ir didingas vardas būtų šlovinamas ir aukštinamas dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen!“ – rašoma Baltramiejaus I sveikinime.
