– Kiek metų gyvenate ne Lietuvoje?
– Išvykau daugiau nei prieš 20 metų. Iš pradžių su vyru gyvenome Australijoje, vėliau – Norvegijoje. Pastaruosius 10 metų gyvename Singapūre.
Daug metų sukuosi tekstilės pramonėje – teko dirbti įvairiose įmonėse, taip pat ir dideliuose fabrikuose. Pati kūriau drabužių modelius, prižiūrėjau, kaip jie siuvami. Australijoje dėsčiau universitete. Singapūre negaliu dėstytojauti, nes užsienietis tokią teisę turi tik dirbdamas visu etatu, o aš turiu tris vaikus ir nenoriu dirbti visą dieną. Taigi šiuo metu užsiimu tik drabužių gamyba – turiu savo įmonę. Tai suteikia daugiau savarankiškumo, lankstumo.
– Tačiau tai ne vienintelė Jūsų veikla. Kas paskatino dalyvauti labdaringoje veikloje ir prisidėti prie mokyklų tinklo Kambodžoje plėtros?
– Azija – didelių kontrastų šalis. Kai aš augau sovietmečiu, buvo sunku, vargome, labai mažai ko turėjome. Tačiau Azijoje pamačiau dar daugiau skurdo, žmonės net ne visada turi vandens. Pradedi galvoti, kuo kaltas vaikas, kuris tik todėl, kad gimė kitoje šalyje, priverstas gyventi tokiomis sąlygomis, neturi galimybės mokytis ir gauti normalų išsilavinimą.
Kai žmonės dirba fabrike po 12 valandų ir nieko neuždirba, gaila į juos žiūrėti. Reikia pripažinti, kad drabužių pramonė daro didelę žalą Azijos šalims.
Pirmiausiai skatina vergovę – kitaip nepavadinsi tokio darbo. Taip pat kenkia gamtai – teršia vandenį, naikinamos džiunglės, vietoj kurių sodinama medvilnė. Visi mano, kad medvilnė – labai geras pluoštas, bet iš tiesų ji atneša daug žalos gamtai. Ji labai neatspari, todėl reikia labai daug chemikalų, kad ji gerai augtų. Aš esu šios pramonės dalis ir taip pat jaučiu atsakomybę už visa tai.
Bandėme gerinti žmonių sąlygas, duoti daugiau pinigų, padėti daiktais, bet visa tai – tik laikina pagalba. Todėl su bendraminčiais pagalvojome, kad jeigu padėsime žmonėms gauti išsilavinimą, reikalai pajudės greičiau. Pasaulyje visi esame susiję. Europa nebesugeba priimti visų pabėgėlių iš Azijos šalių. Jeigu jų pragyvenimo lygis augs, tuomet gal nebus priversti palikti savo šalį ir ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų kitur.
– Ką reiškia pastatyti Kambodžoje mokyklą?
– Norint pastatyti vieną mokyklą, priklausomai nuo jos dydžio, vietovės, reikia surinkti nuo 50 iki 70 tūkst. dolerių. Ten, kur dažni potvyniai, pastatą reikia pakelti nuo žemės, daryti drenažą, kad jis būtų apsaugotas nuo drėgmės. Sausesnėje vietoje statyti paprasčiau.
Per metus įstengiame pastatyti vieną mokyklą. Šiuo metu jų turime devynias. Pinigus renkame per įvairius renginius, per kuriuos surinkti pinigais keliauja į labdaros fondą, rengiame aukcionus, turime skėčių, rankšluosčių gamybos liniją. Taip pat leidžiame knygas. Naujausia iš jų – „Pasaulio virtuvė“. Mes pačios surinkome receptus.
Mūsų organizacijos aktyvas – apie 10 moterų, o mums padeda apie 2000 savanorių. Šiemet dalyvavome maratone Mianmare – dalyviai bėgo apie Bagano miesto šventyklas. Dalyvio mokestis taip pat keliavo į mūsų fondą. Organizuojame paskaitas, kinų, prancūzų ir kitų kalbų kursus, turistinius turus po Singapūrą ir Balį, sporto turnyrus.
Filipinų saloje Cebu jau 16 metų organizuojame programą, kurioje kiekvienais metais apie 200 vaikų apmokamos mokslo išlaidos. Tie vaikai gyvena beveik šiukšlynuose, jų namai sustatyti iš kartoninių dėžių. Mes mokame už jų mokslą, bet jie privalo lankyti mokyklą ir stengtis gerai mokytis. Sekasi visai neblogai – keli vaikai iš šios programos jau įstojo į universitetą.
– Ar pasiteisina jūsų veikla, t. y. kokius pokyčius matote po mokyklos atsiradimo?
– Paprastai vietinės mokyklos – geriausiu atveju pašiūrė su pratekančiu stogu, besisiūbuojančiu ant keturių įbestų stulpų. Mes, aišku, pastatome gražias mokyklas. Naujausioje mokykloje netgi stiklinius langus įdėjome, iki tol neturėdavome pinigų stiklui. Keletą kartų svarstėme, ar teisingą strategiją užsibrėžėme, ar tikrai reikia tiek pinigų investuoti į pastatą. Gal naudingiau būtų pirkti knygas.
Tačiau kai aplankėme visas savo pastatytas mokyklas, pasikalbėjome su mokytojais, vietos gyventojais, nusprendėme tęsti statybas. Šie pastatai tampa traukos centru. Vaikai labai patenkinti, nes pastatas yra sausas, o ir jų tėvai po pamokų naudoja klases savo susirinkimams, nes tai vienintelis didelis pastatas, kuriame neužlyja lietus. Turbūt įsivaizduojate, kokios būna tropinės liūtys.
Dar vienas svarbus dalykas. Kambodžoje universitetą baigęs jaunas mokytojas dvejus metus privalo atidirbti kaime, kadangi kaime labai didelis mokytojų trūkumas. Mūsų mokyklos, kurios visos – mažuose kaimuose, gauna geriausius studentus ir 85 proc. mokytojų jose pasilieka, nes jiems patinka mokykla. Turėti kaime nuolatinį mokytoją – didelė sėkmė. Tai labai gerbiamas žmogus bendruomenėje, nes dažnai tai vienintelis žmogus, galintis skaityti, rašyti ir žinantis visas naujienas. Taigi jis atneša švietimą ne tik vaikams, bet visam kaimui, mokykla tampa kultūros židiniu.
Statydami mokyklą, labai bendradarbiaujame su vietiniais vienuoliais, kurie dažnai mums nuperka arba dovanoja žemės, ir vietiniais gyventojais, kurie padeda dirbti paprastus darbus. Taip jie įsitraukia į veiklą. Mes ir norime, kad jie jaustų, kad mokykla priklauso jiems, kad jie patys prisidėjo prie jos statybos, o ne kažkas atėjo ir pastatė. Todėl vėliau jie patys ir prižiūri pastatą.
– Kokie tolimesni likimai vaikų, kurie baigia jūsų mokyklas?
– Iš pirmųjų mūsų vaikų jau yra baigusių gimnazijas ir norinčių stoti į universitetą. Tai labai geras jausmas. Filipinų programos rėmuose jau yra ir baigusių universitetą arba profesines mokyklas. Mes suprantame, kad gavę išsilavinimą, jie nori geresnio gyvenimo, bet visada juos raginame bent keleriems metams grįžti į savo kaimą ir padėti kitiems vaikams, savo broliams ir seserims. Ir iš tiesų turime tokių, kurie dirba labdaros centre ir padeda kitiems.
Kitais metais darysime platesnį tyrimą, kur dabar yra vaikai, kurie baigė mūsų mokyklas, kadangi jie jau bus 17–18 metų amžiaus. Daugelis tėvų sako, kad jiems reikia darbo jėgos, žmonių, kurie laukus dirbtų, o ne išsimokslinusio vaiko. Mes stengiamės parodyti, kad išsilavinimas jiems padeda ūkininkauti: jie gali paskaičiuoti pelną, išlaidas, kainą, iš laikraščių sužinoti naujienas, orų prognozes.
– Ne visi tėvai noriai leidžia vaikus į mokyklą?
– Problema ta, kad tėvams atvesti vaiką į mokyklą gali trukti iki valandos, todėl jie skundžiasi, kad kol suvaikšto pirmyn atgal po du kartus, nebeturi kada ir darbų padaryti. Automobilių jie neturi, vaikšto pėsčiomis. Todėl iš tiesų labai daug mokinių neateidavo į mokyklą. Tada pradėjome duoti jiems nemokamus pietus. Tai suveikė.
Be to, ir Kambodžoje gyvenimas gerėja. Daugelis vaikų jau turi dviračius ir vyresnėliai atvyksta į mokyklą patys. Aplink vieną mūsų mokyklų buvo neišbrendamas purvynas. Purve tekdavo klampoti iki kelių. Kai atvykome į ją pastarąjį kartą, pamatėme nutiestą asfaltą. Paaiškėjo, kad kaimo atstovas parlamente įrodė, kokią gerą mokyklą kaimas turi, ir parūpino lėšų, kad būtų nutiestas kelias. Džiaugiamės, kad mūsų mokykla turi tokį teigiamą poveikį visai apskričiai.
Patys vaikai nori mokytis. Paprastai mes statome pradines mokyklas, nes jei vaikas nebaigia pradinės mokyklos, neturi jokių šansų pakliūti į aukštesnę. Vidurinę mokyklą turime tik vieną. Joje mokėsi berniukas, kuris atvykdavo į mokyklą iš vakaro ir nakvodavo joje, nes gyveno taip toli, kad ryte nespėtų laiku į pamokas.
– Ko vakariečiai galėtų pasimokyti iš Kambodžos gyventojų?
– Kaimo gyventojai neturėjo galimybių siekti išsilavinimo, bet išminties ir supratimo apie gyvenimą turi tikrai labai daug. Aš pati daug ko iš jų išmokau. Sunkumų matę žmonės daug noriau padeda vieni kitiems, greičiau pastebi kito nelaimę, vertina mažus džiaugsmus gyvenime ir niekada nedejuoja. Galima dejuoti kiek nori, bet dejavimas gyvenimo nepakeis, reikia pasiraitoti rankoves ir keisti gyvenimą pačiam.
Žiūrint iš šalies atrodo, kad jų visuomenė labai tradicinė, bet būtent tai ir yra jų stiprybė, padedanti išgyventi. Joje vis dar išsaugota didelė pagarba vyresniam žmogui, taip pat išsilavinimą turinčiam žmogui. Egzistuoja stiprus bendruomeniškumo jausmas, kurio kartais trūksta Vakarų civilizacijoje. Jie visada pagalvos ir apie kitą žmogų, ne tik apie save.
Tai labai kantrūs žmonės, nepuola į akis su savo nuomone, norėdami kažką įrodyti. Kartais atrodo keista, kad jie valandų valandas gali sėdėti ir diskutuoti, tačiau jie iš tiesų gerbia ir išklauso visus. Ir kiekvienas turi, ką pasakyti. Aišku, jų gyvenimo tempas lėtesnis, todėl jie turi daugiau laiko šnekėti. Mes gyvename kitaip. Kita vertus, kartais vakare pradedu galvoti, ką nuveikiau per dieną lakstydama. Ir nelabai daug reikšmingų dalykų atrandu.
